Įgrįsusios spekuliacijos apie genocidą

Nuo Stalino mirties ir didžiųjų tarybinių represijų pabaigos praėjo jau kur kas daugiau kaip pusė šimto metų, tačiau Lietuvoje stalininiai trėmimai vis dar lieka didžiausių aistrų ir politinių spekuliacijų objektu.

Vos ne kiekvienas dabartinis vagis, išgama ar išdavikas politikas, pajutęs, kad gali būti ištemptas į dienos šviesą, stengiasi apšaukti savo priešus „rusų agentais“; vos tik suabejojus sveiku protu nesuvokiamo pykimosi su Rusija tikslingumu, fanatikų gaujos pradeda stūgauti „kaip jie mus vežė, trėmė, žudė!“, „atkeršyti rusams!“ ir pan.

Maskuojant dabartinius pralaimėjimus ir viena kitą sekančias politines nesėkmes, stengiamasi dirbtinai atkreipti visuomenės dėmesį į teismo procesus prieš pokarinių tarybinių jėgos struktūrų narius, kai bejėgiai, nepajėgiantys susirasti normalaus advokato senukai visame pasaulyje pagarsėjusių Lietuvos teisėjų nuteisiami nepaisant seniai pasibaigusių senaties terminų.

Lietuvoje spjaunama ant tarptautinių konvencijų, ir stalininės represijos vis dar begėdiškai vadinamos genocidu.

Emociškai tai galima suprasti kaip dabartinių nevykėlių ir šiaip protiškai nuskriaustų fanatikų aklą troškimą bet kokia kaina atkeršyti už Stalino režimo žiaurumus, tačiau toks isteriškas visuotinai pripažįstamų ir Lietuvoje formaliai įtvirtintų teisės normų iškraipymas paverčia visą Lietuvos teisę visuotinės pašaipos ir pačių lietuvių paniekos objektu.

Juk jei vadiname genocidu stalinines reformas, tai turime pripažinti, kad faktiškai tokį patį genocidą vykdė ir Lietuvos Vyriausybė nuo pat nepriklausomybės atkūrimo 1990 m.

Stalinas kūrė Lietuvoje savo visuomenės modelį

Prieškarinėmis ir pokarinėmis tarybinės valdžios represijomis niekada nenorėta sunaikinti lietuvių tautos kaip tokios.

Tarybų Sąjungoje viešpatavo ideologine nuostata, kad geriausia visuomenė yra ta, kurioje nėra privačios gamybos (darbo, verslo) priemonių nuosavybės – visi ūkio subjektai priklauso visiems piliečiams (ar valstybei).

Tarybiniai komunistai buvo įsitikinę, kad visų žmonių (valstybės ar komunistų partijos) valdoma ekonomika gali geriausiai užtikrinti visų žmonių gerovę. (Šiuo metu didžiojoje pasaulio dalyje manoma, kad laisva konkurencija tai padaro geriau, nors pripažįstama, kad daugelyje ūkio sričių valstybės reguliavimas yra būtinas).

Todėl komunistai siekė kuo greičiau sukurti Lietuvoje jų manymu tobuliausią ekonomiką ir ją atitinkančią visuomenę.

Su priemonėmis tarybų valdžia nesiskaitė. Visi esami ir potencialūs naujosios tvarkos priešininkai: Smetonos laikų valdininkai, verslininkai bei stambieji ūkininkai, – turėjo būti pašalinti – ištremti į Sibirą perauklėjimui ar netgi fiziškai sunaikinti.

Bent jau formaliai, komunistai nesiekė pakenkti lietuvių tautai, Stalino žodžiais, jie norėjo ją „geležiniu kumščiu prispausti prie laimės“. Žinoma tai jokiu būdu nepateisina jų įvykdytų nusikaltimų prieš žmoniškumą, tačiau vis dėlto šie nusikaltimai nebuvo genocidas. (kaip, pavyzdžiui, JAV 19 a. vykdytas indėnų genocidas, anglų šimtmečiais vykdytas airių, o vėliau ir škotų genocidas, Australijoje 20 a. pirmoje pusėje vykdytas senųjų australų genocidas, Turkijoje – armėnų genocidas ir t.t.)

Ką bešūkautų dabartiniai isterikai Seime, Vyriausybėje, teismuose ar gatvėje, Lietuvoje komunistai vykdė (kad ir labai žiauriais metodais) ekonomines-socialines reformas.

Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė irgi vykdė ekonomines-socialines reformas

Prieš puolant plūstis ir visaip keikti „sovietus“, „parsidavėlius“, „rusų agentus“ ir kitus išdrįsusius pasikėsinti į akla minios neapykanta persmelktą fanatikų pasaulėžiūrą, vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos Vyriausybė dar visai neseniai vykdė ir įvykdė ekonomines-socialines reformas, labai primenančias stalinines.

Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė negaudė žmonių naktimis, nesodino į traukinius, nesiuntė už Uralo – tiesiog naujosios valdžios vyrai bei moterys, begrobdami iki tol visos tautos turtą, iš dalies lietuvių pavogė viską, ką šie turėjo, netgi darbą – faktiškai privertė juos emigruoti, kad jų vaikams netektų badauti.

Devintojo 20 a. dešimtmečio pabaigoje lietuviai gyveno valstybinės ekonomikos sąlygomis.

Tegul tai buvo netobula ekonomika, tačiau tai buvo vienintelė tuometinė LIETUVIŲ TAUTOS ekonomika. Lietuviai gyveno, dirbo, augino vaikus ir svajojo apie ateitį taip, kaip mokėjo ir galėjo.

Tuo tarpu atgavus nepriklausomybę, naujoji valdžia – Sąjūdis, o vėliau – tie patys (jau buvę) komunistai buvo įsitikinę (ar bent jau viešai aiškino), kad tobuliausia yra privačia nuosavybe paremta ekonomika. Todėl per kelis metus jie be jokių skrupulų išsidalino (privatizavo ar išsivogė) didžiąją dalį iki tol visai tautai priklausiusių įmonių.

Dabar dažniausiai jau nebeprisimenama, kad per keturis pirmuosius nepriklausomybės metus (nuo 1990 iki 1994 m.) Lietuvos bendrasis vidaus produktas sumažėjo DAUGIAU KAIP TRIS KARTUS. Kitaip sakant, naujoji valdžia pavogė iš tautos du trečdalius jos pragyvenimo šaltinio daugelį lietuvių pasmerkdama beviltiškam skurdui.

Lietuvos kaimas buvo sistemingai naikinamas

Labiausiai nuo nepriklausomos Lietuvos vyriausybės reformų nukentėjo Lietuvos kaimas – spėriai sąjūdiečiais, vėliau – LDDP, konservatorių ir kitų panašių partijų nariais bei vadovais tapę kolūkių pirmininkai, įvairiausių lygių Komunistų partijos ar komjaunimo sekretoriai bei kitokie tarybiniai veikėjai kaip mat pasisavino visą buvusių kolūkių turtą: techniką, pastatus, žemes ir pan.

Per tuos pačius ketverius metus Lietuvos žemės ūkio gamyba smuko daugiau kaip dešimt kartų – kaimo lietuviai prarado viską, ką turėjo.

Tačiau ir to neužteko – siekiant narystės Europos Sąjungoje, ES Komisija nurodinėjo, kad reikia reformuoti „atsilikusią“ Lietuvos ūkio struktūrą – lygiuojantis į pirmaujančias Europos Sąjungos nares, žemės ūkyje turėjo likti ne daugiau penkių nuošimčių visų dirbančiųjų. (1998 m. Lietuvoje čia jų dar buvo beveik dvidešimt nuošimčių.)

1995-2000 m., siekiant narystės Europos Sąjungoje bet kokia kaina, Lietuvos valdžia netgi viešai neslėpė savo nuostatos mažinti dirbančių žemės ūkyje lietuvių skaičių (kitaip sakant, naikinti Lietuvos kaimą).

Žemdirbiams buvo skiriama ypač maža valstybės parama, žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos buvo vienos mažiausių Europoje.

Lietuvos kaimo gyventojai buvo specialiai toliau skurdinami ir skatinami išvykti iš savo gimtinės.

(Dabar, pasikeitus ekonominei situacijai, už tai reikia brangiai mokėti žaibiškai kylančiomis maisto produktų kainomis ir su ilgesiu stebėti Vokietiją, Prancūziją, Lenkiją ir kitas šalis, kurios siekė išsaugoti savo žemės ūkį tuo metu, kai Lietuvos valdžia jį negailestingai naikino.)

Lietuvos vyriausybė įvykdė tokį patį „genocidą“, kaip ir Stalinas

Taigi privatizuojant Lietuvos ūkį, didelė lietuvių dalis prarado savo pragyvenimo šaltinius.

Tuo metu, kai buovo grobstomas bei kitaip naikinamas Lietuvos kaimas, nedarbo lygis Lietuvoje laikėsi virš dešimties nuošimčių – lietuviai iš kaimo tiesiog neturėjo vilties susirasti darbą mieste.

Kitaip sakant, Lietuvos valdžia šaltakraujiškai įstūmė ženklią dalį lietuvių į tokią beviltišką padėtį, kad šie buvo priversti emigruoti.

Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė negaudė žmonių naktimis, nesodino į traukinius, nesiuntė už Uralo – tiesiog naujosios valdžios vyrai bei moterys, begrobdami iki tol visos tautos turtą, iš dalies lietuvių pavogė viską, ką šie turėjo, netgi darbą – faktiškai privertė juos emigruoti, kad jų vaikams netektų badauti.

Pagal tarptautinį genocido apibrėžimą, „sudarymas grupei gyvenimo sąlygų, kurios sąlygotų dalinį ar visišką grupės sunaikinimą“ – yra vienas iš genocido vykdymo būdų, ir jeigu vadiname „genocidu“ valdininkų, verslininkų ir stambiųjų ūkininkų ištrėmimą iš Lietuvos Stalino laikais, tai taip pat turime vadinti ir šį neturtingųjų lietuvių išvarymą iš nepriklausomos Lietuvos.

Kuris „genocidas“ skausmingesnis lietuvių tautai?

Stalino laikais iš Lietuvos buvo ištremta apie pusantro šimto tūkstančių lietuvių. Dauguma jų vėliau grįžo į Lietuvą, parsivežė vaikus ir liko tautos dalimi.

O ar besugrįš dabartiniai emigrantai?

Panašu, kad Lietuvą paliko jau beveik pusė milijono lietuvių ir šis skaičius nenumaldomai auga.

Ir sunkiausiais momentais lietuviai svajojo grįžti į išsvajotąją tėvynę iš Sibiro ar Kazachijos.

O kaip prisimena Lietuvą dabartiniai išeiviai? – juk daugiausiai kaip šalį, kuriai jie nebuvo reikalingi, kol neužsidirbo pakankamai eurų arba dolerių, kaip šalį, kur jie buvo ciniškai apvogti tų pačių partijų ir partiečių, kurie dabar verkia krokodilo ašaromis kviesdami grįžti ir, žinoma, neužmiršti atsivežti savo santaupų.

O dabartinių emigrantų vaikai? – juk kažkada jie buvo vargingiausi savo klasėse ir taip svajojo pabėgti iš Lietuvos. Arba jau gimė užsienyje ir teaplanko Lietuvą kaip kokią egzotišką šalį.

Taigi gal jau užtenka virkauti bei vėl ir vėl stūgauti apie Sibirą bei kitus daugiau kaip pusės šimtmečio senumo Stalino režimo žiaurumus? Gal pakaks kaltę dėl visų Lietuvos vargų versti rusams ir komunistams?

Juk visa tūkstantmetinė Lietuvos istorija rodo, kad toli gražu ne svetimšaliai okupantai būdavo didžiausi lietuvių tautos naikintojai.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas