Ágrásusios spekuliacijos apie genocidà

Nuo Stalino mirties ir didþiøjø tarybiniø represijø pabaigos praëjo jau kur kas daugiau kaip pusë ðimto metø, taèiau Lietuvoje stalininiai trëmimai vis dar lieka didþiausiø aistrø ir politiniø spekuliacijø objektu.

Vos ne kiekvienas dabartinis vagis, iðgama ar iðdavikas politikas, pajutæs, kad gali bûti iðtemptas á dienos ðviesà, stengiasi apðaukti savo prieðus „rusø agentais“; vos tik suabejojus sveiku protu nesuvokiamo pykimosi su Rusija tikslingumu, fanatikø gaujos pradeda stûgauti „kaip jie mus veþë, trëmë, þudë!“, „atkerðyti rusams!“ ir pan.

Maskuojant dabartinius pralaimëjimus ir viena kità sekanèias politines nesëkmes, stengiamasi dirbtinai atkreipti visuomenës dëmesá á teismo procesus prieð pokariniø tarybiniø jëgos struktûrø narius, kai bejëgiai, nepajëgiantys susirasti normalaus advokato senukai visame pasaulyje pagarsëjusiø Lietuvos teisëjø nuteisiami nepaisant seniai pasibaigusiø senaties terminø.

Lietuvoje spjaunama ant tarptautiniø konvencijø, ir stalininës represijos vis dar begëdiðkai vadinamos genocidu.

Emociðkai tai galima suprasti kaip dabartiniø nevykëliø ir ðiaip protiðkai nuskriaustø fanatikø aklà troðkimà bet kokia kaina atkerðyti uþ Stalino reþimo þiaurumus, taèiau toks isteriðkas visuotinai pripaþástamø ir Lietuvoje formaliai átvirtintø teisës normø iðkraipymas paverèia visà Lietuvos teisæ visuotinës paðaipos ir paèiø lietuviø paniekos objektu.

Juk jei vadiname genocidu stalinines reformas, tai turime pripaþinti, kad faktiðkai toká patá genocidà vykdë ir Lietuvos Vyriausybë nuo pat nepriklausomybës atkûrimo 1990 m.

Stalinas kûrë Lietuvoje savo visuomenës modelá

Prieðkarinëmis ir pokarinëmis tarybinës valdþios represijomis niekada nenorëta sunaikinti lietuviø tautos kaip tokios.

Tarybø Sàjungoje vieðpatavo ideologine nuostata, kad geriausia visuomenë yra ta, kurioje nëra privaèios gamybos (darbo, verslo) priemoniø nuosavybës – visi ûkio subjektai priklauso visiems pilieèiams (ar valstybei).

Tarybiniai komunistai buvo ásitikinæ, kad visø þmoniø (valstybës ar komunistø partijos) valdoma ekonomika gali geriausiai uþtikrinti visø þmoniø gerovæ. (Ðiuo metu didþiojoje pasaulio dalyje manoma, kad laisva konkurencija tai padaro geriau, nors pripaþástama, kad daugelyje ûkio srièiø valstybës reguliavimas yra bûtinas).

Todël komunistai siekë kuo greièiau sukurti Lietuvoje jø manymu tobuliausià ekonomikà ir jà atitinkanèià visuomenæ.

Su priemonëmis tarybø valdþia nesiskaitë. Visi esami ir potencialûs naujosios tvarkos prieðininkai: Smetonos laikø valdininkai, verslininkai bei stambieji ûkininkai, – turëjo bûti paðalinti – iðtremti á Sibirà perauklëjimui ar netgi fiziðkai sunaikinti.

Bent jau formaliai, komunistai nesiekë pakenkti lietuviø tautai, Stalino þodþiais, jie norëjo jà „geleþiniu kumðèiu prispausti prie laimës“. Þinoma tai jokiu bûdu nepateisina jø ávykdytø nusikaltimø prieð þmoniðkumà, taèiau vis dëlto ðie nusikaltimai nebuvo genocidas. (kaip, pavyzdþiui, JAV 19 a. vykdytas indënø genocidas, anglø ðimtmeèiais vykdytas airiø, o vëliau ir ðkotø genocidas, Australijoje 20 a. pirmoje pusëje vykdytas senøjø australø genocidas, Turkijoje – armënø genocidas ir t.t.)

Kà beðûkautø dabartiniai isterikai Seime, Vyriausybëje, teismuose ar gatvëje, Lietuvoje komunistai vykdë (kad ir labai þiauriais metodais) ekonomines-socialines reformas.

Nepriklausomos Lietuvos vyriausybë irgi vykdë ekonomines-socialines reformas

Prieð puolant plûstis ir visaip keikti „sovietus“, „parsidavëlius“, „rusø agentus“ ir kitus iðdrásusius pasikësinti á akla minios neapykanta persmelktà fanatikø pasaulëþiûrà, vertëtø atkreipti dëmesá á tai, kad Lietuvos Vyriausybë dar visai neseniai vykdë ir ávykdë ekonomines-socialines reformas, labai primenanèias stalinines.

Nepriklausomos Lietuvos vyriausybë negaudë þmoniø naktimis, nesodino á traukinius, nesiuntë uþ Uralo – tiesiog naujosios valdþios vyrai bei moterys, begrobdami iki tol visos tautos turtà, ið dalies lietuviø pavogë viskà, kà ðie turëjo, netgi darbà – faktiðkai privertë juos emigruoti, kad jø vaikams netektø badauti.

Devintojo 20 a. deðimtmeèio pabaigoje lietuviai gyveno valstybinës ekonomikos sàlygomis.

Tegul tai buvo netobula ekonomika, taèiau tai buvo vienintelë tuometinë LIETUVIØ TAUTOS ekonomika. Lietuviai gyveno, dirbo, augino vaikus ir svajojo apie ateitá taip, kaip mokëjo ir galëjo.

Tuo tarpu atgavus nepriklausomybæ, naujoji valdþia – Sàjûdis, o vëliau – tie patys (jau buvæ) komunistai buvo ásitikinæ (ar bent jau vieðai aiðkino), kad tobuliausia yra privaèia nuosavybe paremta ekonomika. Todël per kelis metus jie be jokiø skrupulø iðsidalino (privatizavo ar iðsivogë) didþiàjà dalá iki tol visai tautai priklausiusiø ámoniø.

Dabar daþniausiai jau nebeprisimenama, kad per keturis pirmuosius nepriklausomybës metus (nuo 1990 iki 1994 m.) Lietuvos bendrasis vidaus produktas sumaþëjo DAUGIAU KAIP TRIS KARTUS. Kitaip sakant, naujoji valdþia pavogë ið tautos du treèdalius jos pragyvenimo ðaltinio daugelá lietuviø pasmerkdama beviltiðkam skurdui.

Lietuvos kaimas buvo sistemingai naikinamas

Labiausiai nuo nepriklausomos Lietuvos vyriausybës reformø nukentëjo Lietuvos kaimas – spëriai sàjûdieèiais, vëliau – LDDP, konservatoriø ir kitø panaðiø partijø nariais bei vadovais tapæ kolûkiø pirmininkai, ávairiausiø lygiø Komunistø partijos ar komjaunimo sekretoriai bei kitokie tarybiniai veikëjai kaip mat pasisavino visà buvusiø kolûkiø turtà: technikà, pastatus, þemes ir pan.

Per tuos paèius ketverius metus Lietuvos þemës ûkio gamyba smuko daugiau kaip deðimt kartø – kaimo lietuviai prarado viskà, kà turëjo.

Taèiau ir to neuþteko – siekiant narystës Europos Sàjungoje, ES Komisija nurodinëjo, kad reikia reformuoti „atsilikusià“ Lietuvos ûkio struktûrà – lygiuojantis á pirmaujanèias Europos Sàjungos nares, þemës ûkyje turëjo likti ne daugiau penkiø nuoðimèiø visø dirbanèiøjø. (1998 m. Lietuvoje èia jø dar buvo beveik dvideðimt nuoðimèiø.)

1995-2000 m., siekiant narystës Europos Sàjungoje bet kokia kaina, Lietuvos valdþia netgi vieðai neslëpë savo nuostatos maþinti dirbanèiø þemës ûkyje lietuviø skaièiø (kitaip sakant, naikinti Lietuvos kaimà).

Þemdirbiams buvo skiriama ypaè maþa valstybës parama, þemës ûkio produkcijos supirkimo kainos buvo vienos maþiausiø Europoje.

Lietuvos kaimo gyventojai buvo specialiai toliau skurdinami ir skatinami iðvykti ið savo gimtinës.

(Dabar, pasikeitus ekonominei situacijai, uþ tai reikia brangiai mokëti þaibiðkai kylanèiomis maisto produktø kainomis ir su ilgesiu stebëti Vokietijà, Prancûzijà, Lenkijà ir kitas ðalis, kurios siekë iðsaugoti savo þemës ûká tuo metu, kai Lietuvos valdþia já negailestingai naikino.)

Lietuvos vyriausybë ávykdë toká patá „genocidà“, kaip ir Stalinas

Taigi privatizuojant Lietuvos ûká, didelë lietuviø dalis prarado savo pragyvenimo ðaltinius.

Tuo metu, kai buovo grobstomas bei kitaip naikinamas Lietuvos kaimas, nedarbo lygis Lietuvoje laikësi virð deðimties nuoðimèiø – lietuviai ið kaimo tiesiog neturëjo vilties susirasti darbà mieste.

Kitaip sakant, Lietuvos valdþia ðaltakraujiðkai ástûmë þenklià dalá lietuviø á tokià beviltiðkà padëtá, kad ðie buvo priversti emigruoti.

Nepriklausomos Lietuvos vyriausybë negaudë þmoniø naktimis, nesodino á traukinius, nesiuntë uþ Uralo – tiesiog naujosios valdþios vyrai bei moterys, begrobdami iki tol visos tautos turtà, ið dalies lietuviø pavogë viskà, kà ðie turëjo, netgi darbà – faktiðkai privertë juos emigruoti, kad jø vaikams netektø badauti.

Pagal tarptautiná genocido apibrëþimà, „sudarymas grupei gyvenimo sàlygø, kurios sàlygotø daliná ar visiðkà grupës sunaikinimà“ – yra vienas ið genocido vykdymo bûdø, ir jeigu vadiname „genocidu“ valdininkø, verslininkø ir stambiøjø ûkininkø iðtrëmimà ið Lietuvos Stalino laikais, tai taip pat turime vadinti ir ðá neturtingøjø lietuviø iðvarymà ið nepriklausomos Lietuvos.

Kuris „genocidas“ skausmingesnis lietuviø tautai?

Stalino laikais ið Lietuvos buvo iðtremta apie pusantro ðimto tûkstanèiø lietuviø. Dauguma jø vëliau gráþo á Lietuvà, parsiveþë vaikus ir liko tautos dalimi.

O ar besugráð dabartiniai emigrantai?

Panaðu, kad Lietuvà paliko jau beveik pusë milijono lietuviø ir ðis skaièius nenumaldomai auga.

Ir sunkiausiais momentais lietuviai svajojo gráþti á iðsvajotàjà tëvynæ ið Sibiro ar Kazachijos.

O kaip prisimena Lietuvà dabartiniai iðeiviai? – juk daugiausiai kaip ðalá, kuriai jie nebuvo reikalingi, kol neuþsidirbo pakankamai eurø arba doleriø, kaip ðalá, kur jie buvo ciniðkai apvogti tø paèiø partijø ir partieèiø, kurie dabar verkia krokodilo aðaromis kviesdami gráþti ir, þinoma, neuþmirðti atsiveþti savo santaupø.

O dabartiniø emigrantø vaikai? – juk kaþkada jie buvo vargingiausi savo klasëse ir taip svajojo pabëgti ið Lietuvos. Arba jau gimë uþsienyje ir teaplanko Lietuvà kaip kokià egzotiðkà ðalá.

Taigi gal jau uþtenka virkauti bei vël ir vël stûgauti apie Sibirà bei kitus daugiau kaip pusës ðimtmeèio senumo Stalino reþimo þiaurumus? Gal pakaks kaltæ dël visø Lietuvos vargø versti rusams ir komunistams?

Juk visa tûkstantmetinë Lietuvos istorija rodo, kad toli graþu ne svetimðaliai okupantai bûdavo didþiausi lietuviø tautos naikintojai.

Ankstesnis áraðas

Sekantis áraðas

Naujausias áraðas

Daug. kom. áraðas

Atsitiktinis áraðas