Ir Stalino laikų trėmimai atrodo ne tokie baisūs palyginti su tuo, ką padarė nepriklausomos Lietuvos vyriausybė priversdama emigruoti šimtus tūkstančių lietuvių.
Nuo Stalino mirties ir didžiųjų tarybinių represijų pabaigos praėjo jau kur kas daugiau kaip pusė šimto metų, tačiau Lietuvoje stalininiai trėmimai vis dar lieka didžiausių aistrų ir politinių spekuliacijų objektu.
Vos ne kiekvienas dabartinis vagis, išgama ar išdavikas politikas, pajutęs, kad gali būti ištemptas į dienos šviesą, stengiasi apšaukti savo priešus rusų agentais; vos tik suabejojus sveiku protu nesuvokiamo pykimosi su Rusija tikslingumu, fanatikų gaujos pradeda stūgauti kaip jie mus vežė, trėmė, žudė!, atkeršyti rusams! ir pan.
Maskuojant dabartinius pralaimėjimus ir viena kitą sekančias politines nesėkmes, stengiamasi dirbtinai atkreipti visuomenės dėmesį į teismo procesus prieš pokarinių tarybinių jėgos struktūrų narius, kai bejėgiai, nepajėgiantys susirasti normalaus advokato senukai visame pasaulyje pagarsėjusių Lietuvos teisėjų nuteisiami nepaisant seniai pasibaigusių senaties terminų.
Lietuvoje spjaunama ant tarptautinių konvencijų, ir stalininės represijos vis dar begėdiškai vadinamos genocidu.
Emociškai tai galima suprasti kaip dabartinių nevykėlių ir šiaip protiškai nuskriaustų fanatikų aklą troškimą bet kokia kaina atkeršyti už Stalino režimo žiaurumus, tačiau toks isteriškas visuotinai pripažįstamų ir Lietuvoje formaliai įtvirtintų teisės normų iškraipymas paverčia visą Lietuvos teisę visuotinės pašaipos ir pačių lietuvių paniekos objektu.
Juk jei vadiname genocidu stalinines reformas, tai turime pripažinti, kad faktiškai tokį patį genocidą vykdė ir Lietuvos Vyriausybė nuo pat nepriklausomybės atkūrimo 1990 m.
Prieškarinėmis ir pokarinėmis tarybinės valdžios represijomis niekada nenorėta sunaikinti lietuvių tautos kaip tokios.
Tarybų Sąjungoje viešpatavo ideologine nuostata, kad geriausia visuomenė yra ta, kurioje nėra privačios gamybos (darbo, verslo) priemonių nuosavybės visi ūkio subjektai priklauso visiems piliečiams (ar valstybei).
Tarybiniai komunistai buvo įsitikinę, kad visų žmonių (valstybės ar komunistų partijos) valdoma ekonomika gali geriausiai užtikrinti visų žmonių gerovę. (Šiuo metu didžiojoje pasaulio dalyje manoma, kad laisva konkurencija tai padaro geriau, nors pripažįstama, kad daugelyje ūkio sričių valstybės reguliavimas yra būtinas).
Todėl komunistai siekė kuo greičiau sukurti Lietuvoje jų manymu tobuliausią ekonomiką ir ją atitinkančią visuomenę.
Su priemonėmis tarybų valdžia nesiskaitė. Visi esami ir potencialūs naujosios tvarkos priešininkai: Smetonos laikų valdininkai, verslininkai bei stambieji ūkininkai, turėjo būti pašalinti ištremti į Sibirą perauklėjimui ar netgi fiziškai sunaikinti.
Bent jau formaliai, komunistai nesiekė pakenkti lietuvių tautai, Stalino žodžiais, jie norėjo ją geležiniu kumščiu prispausti prie laimės. Žinoma tai jokiu būdu nepateisina jų įvykdytų nusikaltimų prieš žmoniškumą, tačiau vis dėlto šie nusikaltimai nebuvo genocidas. (kaip, pavyzdžiui, JAV 19 a. vykdytas indėnų genocidas, anglų šimtmečiais vykdytas airių, o vėliau ir škotų genocidas, Australijoje 20 a. pirmoje pusėje vykdytas senųjų australų genocidas, Turkijoje armėnų genocidas ir t.t.)
Ką bešūkautų dabartiniai isterikai Seime, Vyriausybėje, teismuose ar gatvėje, Lietuvoje komunistai vykdė (kad ir labai žiauriais metodais) ekonomines-socialines reformas.
Prieš puolant plūstis ir visaip keikti sovietus, parsidavėlius, rusų agentus ir kitus išdrįsusius pasikėsinti į akla minios neapykanta persmelktą fanatikų pasaulėžiūrą, vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos Vyriausybė dar visai neseniai vykdė ir įvykdė ekonomines-socialines reformas, labai primenančias stalinines.
Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė negaudė žmonių naktimis, nesodino į traukinius, nesiuntė už Uralo tiesiog naujosios valdžios vyrai bei moterys, begrobdami iki tol visos tautos turtą, iš dalies lietuvių pavogė viską, ką šie turėjo, netgi darbą faktiškai privertė juos emigruoti, kad jų vaikams netektų badauti.
Devintojo 20 a. dešimtmečio pabaigoje lietuviai gyveno valstybinės ekonomikos sąlygomis.
Tegul tai buvo netobula ekonomika, tačiau tai buvo vienintelė tuometinė LIETUVIŲ TAUTOS ekonomika. Lietuviai gyveno, dirbo, augino vaikus ir svajojo apie ateitį taip, kaip mokėjo ir galėjo.
Tuo tarpu atgavus nepriklausomybę, naujoji valdžia Sąjūdis, o vėliau tie patys (jau buvę) komunistai buvo įsitikinę (ar bent jau viešai aiškino), kad tobuliausia yra privačia nuosavybe paremta ekonomika. Todėl per kelis metus jie be jokių skrupulų išsidalino (privatizavo ar išsivogė) didžiąją dalį iki tol visai tautai priklausiusių įmonių.
Dabar dažniausiai jau nebeprisimenama, kad per keturis pirmuosius nepriklausomybės metus (nuo 1990 iki 1994 m.) Lietuvos bendrasis vidaus produktas sumažėjo DAUGIAU KAIP TRIS KARTUS. Kitaip sakant, naujoji valdžia pavogė iš tautos du trečdalius jos pragyvenimo šaltinio daugelį lietuvių pasmerkdama beviltiškam skurdui.
Labiausiai nuo nepriklausomos Lietuvos vyriausybės reformų nukentėjo Lietuvos kaimas spėriai sąjūdiečiais, vėliau LDDP, konservatorių ir kitų panašių partijų nariais bei vadovais tapę kolūkių pirmininkai, įvairiausių lygių Komunistų partijos ar komjaunimo sekretoriai bei kitokie tarybiniai veikėjai kaip mat pasisavino visą buvusių kolūkių turtą: techniką, pastatus, žemes ir pan.
Per tuos pačius ketverius metus Lietuvos žemės ūkio gamyba smuko daugiau kaip dešimt kartų kaimo lietuviai prarado viską, ką turėjo.
Tačiau ir to neužteko siekiant narystės Europos Sąjungoje, ES Komisija nurodinėjo, kad reikia reformuoti atsilikusią Lietuvos ūkio struktūrą lygiuojantis į pirmaujančias Europos Sąjungos nares, žemės ūkyje turėjo likti ne daugiau penkių nuošimčių visų dirbančiųjų. (1998 m. Lietuvoje čia jų dar buvo beveik dvidešimt nuošimčių.)
1995-2000 m., siekiant narystės Europos Sąjungoje bet kokia kaina, Lietuvos valdžia netgi viešai neslėpė savo nuostatos mažinti dirbančių žemės ūkyje lietuvių skaičių (kitaip sakant, naikinti Lietuvos kaimą).
Žemdirbiams buvo skiriama ypač maža valstybės parama, žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos buvo vienos mažiausių Europoje.
Lietuvos kaimo gyventojai buvo specialiai toliau skurdinami ir skatinami išvykti iš savo gimtinės.
(Dabar, pasikeitus ekonominei situacijai, už tai reikia brangiai mokėti žaibiškai kylančiomis maisto produktų kainomis ir su ilgesiu stebėti Vokietiją, Prancūziją, Lenkiją ir kitas šalis, kurios siekė išsaugoti savo žemės ūkį tuo metu, kai Lietuvos valdžia jį negailestingai naikino.)
Taigi privatizuojant Lietuvos ūkį, didelė lietuvių dalis prarado savo pragyvenimo šaltinius.
Tuo metu, kai buovo grobstomas bei kitaip naikinamas Lietuvos kaimas, nedarbo lygis Lietuvoje laikėsi virš dešimties nuošimčių lietuviai iš kaimo tiesiog neturėjo vilties susirasti darbą mieste.
Kitaip sakant, Lietuvos valdžia šaltakraujiškai įstūmė ženklią dalį lietuvių į tokią beviltišką padėtį, kad šie buvo priversti emigruoti.
Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė negaudė žmonių naktimis, nesodino į traukinius, nesiuntė už Uralo tiesiog naujosios valdžios vyrai bei moterys, begrobdami iki tol visos tautos turtą, iš dalies lietuvių pavogė viską, ką šie turėjo, netgi darbą faktiškai privertė juos emigruoti, kad jų vaikams netektų badauti.
Pagal tarptautinį genocido apibrėžimą, sudarymas grupei gyvenimo sąlygų, kurios sąlygotų dalinį ar visišką grupės sunaikinimą yra vienas iš genocido vykdymo būdų, ir jeigu vadiname genocidu valdininkų, verslininkų ir stambiųjų ūkininkų ištrėmimą iš Lietuvos Stalino laikais, tai taip pat turime vadinti ir šį neturtingųjų lietuvių išvarymą iš nepriklausomos Lietuvos.
Stalino laikais iš Lietuvos buvo ištremta apie pusantro šimto tūkstančių lietuvių. Dauguma jų vėliau grįžo į Lietuvą, parsivežė vaikus ir liko tautos dalimi.
O ar besugrįš dabartiniai emigrantai?
Panašu, kad Lietuvą paliko jau beveik pusė milijono lietuvių ir šis skaičius nenumaldomai auga.
Ir sunkiausiais momentais lietuviai svajojo grįžti į išsvajotąją tėvynę iš Sibiro ar Kazachijos.
O kaip prisimena Lietuvą dabartiniai išeiviai? juk daugiausiai kaip šalį, kuriai jie nebuvo reikalingi, kol neužsidirbo pakankamai eurų arba dolerių, kaip šalį, kur jie buvo ciniškai apvogti tų pačių partijų ir partiečių, kurie dabar verkia krokodilo ašaromis kviesdami grįžti ir, žinoma, neužmiršti atsivežti savo santaupų.
O dabartinių emigrantų vaikai? juk kažkada jie buvo vargingiausi savo klasėse ir taip svajojo pabėgti iš Lietuvos. Arba jau gimė užsienyje ir teaplanko Lietuvą kaip kokią egzotišką šalį.
Taigi gal jau užtenka virkauti bei vėl ir vėl stūgauti apie Sibirą bei kitus daugiau kaip pusės šimtmečio senumo Stalino režimo žiaurumus? Gal pakaks kaltę dėl visų Lietuvos vargų versti rusams ir komunistams?
Juk visa tūkstantmetinė Lietuvos istorija rodo, kad toli gražu ne svetimšaliai okupantai būdavo didžiausi lietuvių tautos naikintojai.
23. Damijonaitis2012 12 11 10:54:44
Labai vulgari, antilietuviška svetainė.Idomu, kam demonstruojat savo prorusišką smirdančią esmę?Tikriausiai akimirksniu ištrinsit tokį požiūrį?Kramliaus chalujai..
22. Damijonaitis2012 12 11 10:45:21
Konferencijai Vieninga Europa vieninga istorija, Vilnius
Tarptautinė nacių sovietų nusikaltimų tyrimo komisija tarnauja holokausto industrijos sistemai, komisijos pirmininkas enkavedisto, lietuvšaudžio sūnus
1.Mane stebina įtakingų lietuvių (pvz. gerb. p.Arvydas Anušauskas) nesugebėjimas suvokti, kad minėtai Komisijai dėl teisinių priežasčių negali pirmininkauti enkavedisto Mykolo Zingerio sūnus ponaitis E.Zingeris;
2.Kodėl vengiama liesti šią svarbią problemą? Manau todėl, kad nusikaltimus organizavo ir vykdė bolševikinės Rusijos imperijos represinės struktūros NKVDKGB raudonieji naciai, 50 proc. žydų tautybės vadovų;
3.Siūlot viską suversti komunizmui?Tai neprotinga, panašu į pelę po šluota.Bet saugu,ramus niekšų tandemas su E.Zingeriu, holokausto industrijos sistemoje;
4.Visuomeniniai tribunolai neturi juridinės galios, tik teismas gali įvardinti nusikaltėlį, todėl rusų spec.tarnybos lieka ramios tegul aukos medžioja komu...
21. Damijonaitis2012 12 11 10:41:52
Šarkanai Kremlaus teroristai, chalujai...
20. Damijonaitis2012 12 11 10:38:33
Raudonieji naciai ( NKVDKGB ) HOLODOMOR ginkluotos akcijos metu, 19321933 metais, turtingiausiose juodžemio srityse Ukrainoje numarino badu 11 milijonų ukrainiečių valstiečių. Tuo metu Kremliuje darbavosi 80 procentų žydų tautybės bolševikinės Rusijos vadovų. Po 1945 metų Lietuvoje raudonieji naciai (NKVD KGB, 40 50 proc. žydų tautybės r.nacių) sunaikino per milijoną lietuvių. Prūsijoje raudonieji naciai, fanatikų propagandistų ( ILJA ERENBURG, žydas ) vedami išžudė 1, 5 milijono beginklių vokiečių gyventojų, 10 tūkstančių lietuvininkų suvarė ant ledo lyties prie Karaliaučiaus ir susprogdino..Šie nusikaltimai neturi senaties termino. Ar Genocido centras ruošia medžiagą baudžiamosioms byloms dėl minėtų masinių žudynių pateikti Rusijai kompensuoti? Tikrai nesame niekinga bailių parazitų karjeristų, Kremliaus chalujų tauta...
19. G.Šarkanas2012 02 18 13:31:08
Žinoma, aš nesu grynas lietuvis: mano mama Tatjana Nikiforova, gimusi Smolenske, o mano tėvas pusiau žydas, pusiau lietuvis, bet aš esu visiškas lietuvis nacionalistas.Nors visada maniau ir manau, kad Lietuvos kelias yra su Rusija ir Lietuvoje privalu įvesti antrą valstybinę kalbąrusų kalbą.Tai suartintų mūsų tautas.Ta tema kovo 9 d. Rusijos ambasadoje bus puiki lekcija, kurią skaitys mano senas bičiulis Valerijus Panfilovas, ambasados antrasis sekretorius.Visus kviečiu dalyvauti.
18. Marius2010 01 18 11:25:52
Puikus tekstas. Būtent taip. Nuo kokių 1992 metų (iki tada dar buvo idealistų) Seime sėdi pašlemėkai, nevykėliai, menkystos, persidažę į trispalvę buvę komunistai.
17. triumfas2009 12 27 23:08:01
Jonui nepamirškSmetona atėjo į valdžią perversmo metudešinieji daugiau ieško kaltų, o tu esi Jonelis.....nes ko gero į partiją tavęs nepriėmė, buvai prastos moralės, giminės gyveno Amerikėj, siuntinukus gavai...
16. geras2009 12 27 23:07:29
O ką čia saugotiLietuviai greitai galės matyti Lietuvą tik iš paukščio skrydžio, žemėje bus visur užrašai privati valda, tad pirkite knygą Neregėta Lietuva pasidžiaukit, jei patys skristi nemokat...Siūlau imti Europos paramą ir atnaujinti Rumšiškių kaimo pastatus, taip sakant suremontuoti pagal Europos standartus, tiks apgyvendinti kiniečiams naujiesiems Lietuvos lietuviams...
15. triumfas2009 12 27 22:59:19
Jonui nepamirškSmetona atėjo į valdžią perversmo metudešinieji daugiau ieško kaltų, o tu esi Jonelis.....nes ko gero į partiją tavęs nepriėmė, buvai prastos moralės, giminės gyveno Amerikėj, siuntinukus gavai...
14. triumfas2009 12 27 22:56:02
Na dabartinė valdžia genocidu užsiėmė rimtai.Net iš Smetonos Lietuvos išvykusių darbingų žmonių buvo mažiau negu dabar.Prieš kalėdas Kubilius pasidžiaugėkaip gera būti geru. Geru kamtik sau.Skubėjo grąžinti turtus bažnyčiai, kad paskui pigiai nupirktipraturtėjo Kubilius, daugiau nedarys kubilų...Nebėra jau trijų milijonų...
Man Valstybės diena yra gedulo diena. Šventė Rugsėjo 12-oji, tautinė Drąsos diena.
Petkevičius ar Marcinkevičius?
Algirdas Paleckis pateikia labai stiprius argumentus už tai, kad 1991 m. sausio 13-osios tragedija galėjo būti surežisuota siekiant sukompromituoti TSRS kariškius. Ar nustebtumėte, jei paaiškėtų, kad žudynes užsakė Sąjūdžio vadovai?
Kai sąžiningai įvertinsime VISAS narystės Tarybų Sąjungoje pasekmes, greičiausiai suprasime, kad Lietuvai ir lietuvių tautai kaip tokiai įstoti į Tarybų Sąjungą tuo metu tikrai apsimokėjo.
Mindaugas gavo karūną ir pripažinimą mainais į pusę tuometinės Lietuvos. Oficiali Valstybės diena skirta atminti jo karūnavimui kitaip sakant, didžiausiai tautos ir valstybės išdavystei visoje jų istorijoje.
Antanas Baranauskas ženklus lietuvių poetas ir kalbininkas. Ir vis dėlto, siekdamas karjeros Katalikų bažnyčios hierarchijoje, į senatvę jis atsižadėjo lietuvybės tapo savo tautos išgama.
Akivaizdu, kad Lietuvos įstojimas į Tarybų Sąjungą 1940 m. buvo geriausias istorinis sprendimas (mažiausias blogis) tuometinėmis istorinėmis aplinkybėmis.
Oficialioji Lietuvos ir Rusijos santykių istorija yra klastojama nutylint akivaizdžius faktus taip, kad Rusija būtų kuo labiau apjuodinta lietuvių akyse.
Istorija klastojama siekiant politinių tikslų. Tipiškas pavyzdys 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija.
Katalikų bažnyčia ilgą laiką vykdė lietuvių tautos genocidą, buvo didžiausia istorijoje lietuvybės persekiotoja ir naikintoja. Vis dėlto, tarp katalikų dvasininkų pasitaikydavo ir vienas kitas Lietuvos patriotas.
Istorinis Lietuvos karalius Mindaugas yra garbinamas istorikų ir politikų. Tačiau istoriniai šaltiniai liudija, kad Lietuvos valstybės simboliu paskelbtas žmogus buvo bailys, klastingas žudikas ir išdavikas, išgama, karūną gavęs mainais į pusę Lietuvos.