Lietuva – VISIEMS lietuviams

Uþvakar buvau nuëjæs palaikyti Lietuvos gëjø ir lesbieèiø. (Kad bûtø iðvengta nesusipratimø, man kompanijà palaikë ir mano antroji pusë. ) Nuo tada, kai supratau, kokià didelæ dalá savæs mûsø tauta praranda iðvydama ið tëvynës homoseksualius ir biseksualius lietuvius, nebegaliu likti abejingas kitaip màstanèiøjø ir gyvenanèiøjø lietuviø engimui.

Gëjai ir praktikuojantys biseksualai sudaro 5-10 procentø kiekvienoje kartoje, ir, esant dabartiniam gimstamumo lygiui, iðvydami ið Lietuvos tiek daug lietuviø, stumiame savo tautà á greità ir uþtikrintà mirtá.

Juk mûsø jau tiek maþai beliko.

Anksèiau homoseksualumo demonizavimas nebuvo toks praþûtingas, nes gëjai ir lesbietës neturëjo didelio pasirinkimo – jie buvo persekiojami visur. Tarybiniais laikais gëjai negalëjo pabëgti á Vakarus, todël turëjo slëptis ir vienaip ar kitaip prisitaikyti.

O dabar vis daugiau ir daugiau ðaliø supranta, kad nebegali sau leisti iðvyti kitaip màstanèiøjø ir pripaþásta jiems visas natûraliomis laikomas teises.

Emigravimui ið Lietuvos praktiðkai bet kur jau seniai nebeliko jokiø kliûèiø – tad homoseksualø diskriminavimas reiðkia faktiná jø iðvijimà ten, kur jie gali gyventi pagal savo prigimtá ir apsisprendimà, á valstybes, kurios bûtent ir siekia, kad á jas imigruotø ne pusiau raðtingi musulmonai, o iðsilavinæ, kûrybingi europieèiai.

Todël, pasiëmæs trispalvæ, þygiavau kartu su gëjais ir visiems nuo ðaligatviø besidarkiusiems tautieèiams á akis sakiau: „Lietuva – lietuviams! Visiems lietuviams !“ Nelabai kà daugiau galiu padaryti.

Kol kas jiems pavyksta

Þygiavusiøjø eisenoje buvo nedaug, manau, kad beveik dvigubai maþiau, nei kovo 11-osios eitynëse. Kiek pastebëjau, daugumà sudarë uþsienieèiai ir palaikantis jaunimas. Jei atmesime politikus, ambasadorius, aktyvistus ir pan., gausis, kad eiliniø lietuviø gëjø ir lesbieèiø buvo labai maþai.

Taigi patys homoseksualûs lietuviai eitynëse faktiðkai nedalyvavo. Þinoma, dauguma jø jau galutinai emigravæ, taèiau ir likusieji bijojo. Ðaligatviø ðûkautojai ir internetiniai grasintojai vël pasiekë savo tikslà – lietuviai bijojo bûti savimi Lietuvoje.

Gëjø gàsdinimo tradicijai Lietuvoje jau virð 600 metø. Katalikø baþnyèiai visada buvo gyvybiðkai svarbu, kad gëjai neturëtø kito pasirinkimo, kaip tapti ðventikais, kur jiems buvo sudaromos sàlygos vienaip ar kitaip pasitenkinti uþ storø baþnyèiø ar vienuolynø sienø.

Taèiau dabar ði taktika nebe tokia veiksminga. Supratæ, kad turi alternatyvà savo prigimties slapstymui po apsimestiniu ðventeiviðkumu, gëjai nebestoja á seminarijas ir vienuolynus. Tik patys patys dar pasismerkia visà gyvenimà slapstytis po sutanomis ir veidmainingais postringavimais apie moralæ, dorovæ, susilaikymà ir pan.

Seminaristø ir vienuoliø vis maþëja, o kiti paprasèiausiai iðvaþiuoja. Taèiau Katalikø baþnyèia vis dar nepripaþásta savo pralaimëjimo ir toliau siundo nedidelio protelio fanatikus ant jø paèiø tautieèiø.

Natûrali þmogiðka reakcija

Ið dalies, neapykantos homoseksualams demonstravimas, pagieþos iðliejimas, psichologinis ar net fizinis smurtas prieð gëjus yra racionalus elgesys.

Lietuviai pasimetæ. Jie mato, kad Sàjûdis juos apgavo. Tauta skursta ir tiesiog tirpsta akyse, Lietuvos tautiðkumas ir valstybingumas sparèiai nyksta, o þmonës neþino kà daryti.

Lietuvai yra praþûtingos tarniðkosios narystës NATO ir Europos Sàjungoje; ðalá toliau spaudþia jau ne kartà mus apvogusios JAV; nagus vis áþûliau tiesia Lenkija. Ið kitos pusës, akivaizdu, kad mus labiausiai smaugia dabartinis politinis reþimas, jau seniai tapæs kruvinu pûliniu ant savo beatodairiðkai naikinamos lietuviø tautos sprando.

Niekas neiðdráso netgi pasipiktinti Lietuvos lenkø siekiu prisijungti prie Lenkijos

„KAD VËL BÛTUME VIENA...“ [valstybë]

Neteko girdëti, kad kas nors ið didþiøjø patriotø bûtø iðdrásæs paprotestuoti savo separatistiniø jausmø neslëpusiø lenkø eityniø Vilniuje metu.

Prieð karingai nusiteikusià Lenkijà ðokti baugu – kur kas smagiau iðkolioti beteisá savo tautietá gëjø.

Yra visa eilë mûsø tautà ir ðalá tiesiog naikinanèiø veiksniø, taèiau jiems pasiprieðinti reikia dràsos. Reþimas, ES, NATO, Lenkija, JAV – galingos politinës struktûros, galinèios lengvai susidoroti su kiekvienu iðdrásusiu joms pasiprieðinti lietuviu.

Todël sveiko proto lietuvaièiai në nebando kovoti su Lietuvà baigianèioms nustekenti realiomis grësmëmis, o ieðko net uþ save silpnesniø ir baikðtesniø aukø, ant kuriø galëtø iðlieti isteriðku ánirðiu pavirtusius nuoskaudà, beviltiðkumà ir baimæ.

Gëjai – ideali auka. Jie silpni, pasimetæ, ápratæ pasitraukti ir pasislëpti nesiprieðindami.

Jei rimtai mëginsi kaþkà keisti Lietuvoje – suþlugdysi visà savo gyvenimà ir niekada nebepadarysi karjeros. Uþ tiesioginá kvietimà pasiprieðinti tautos naikinimui reþimas gali pasiøsti uþ grotø ne vieniems metams.

O ant gëjø burnoti saugu. Gali visaip ið jø iðsityèioti, iðvadinti kaip nori – dabar jau teismai netgi baudø uþ tai nebeskiria – ir nebaisu, kad gausi atgal! Faktiðkai ant gëjø ir lesbieèiø gali nebaudþiamas iðlieti visas savo neigiamas emocijas, pyktá dël nenusisekusio gyvenimo.

Tyèiojimasis ið silpnesniøjø psichologiðkai natûralus. Ið visø galimø prieðø pasirenkamas silpniausias, tas, kuris neduos atgal, ir netgi paskutinis menkysta gali pasijusti stipresniu – taigi ir teisesniu – uþ savo bejëgæ aukà.

Neþinanti savo istorijos tauta pasmerkta jà pakartoti

Labai panaðiai viskas klostësi prieð daugiau, kaip 60 metø. Lietuva tapo Tarybø Sàjungos dalimi, o ði èia kûrë savo socialinæ santvarkà, steigë kolûkius, ðaukë á armijà. Lietuviai irgi buvo pasimetæ, panaðiai kaip dabar.

Dalis jø ëjo á miðkus. Pokario partizanø buvo visokiø, taèiau daugelis liudininkø prisimena juos kaip eilinius banditus, kurie naktimis ateidavo ið miðko plëðti ir þudyti, o dienomis slëpdavosi nuo ginkluotø pareigûnø.

Kovos su su tarybinëmis jëgos struktûromis perspektyvos tada atrodë panaðiai, kaip dabar – pasiprieðinimo reþimui, Europos Sàjungai ar JAV. Todël daugelis partizanø pasirinko terorizmo taktikà.

Vengdami ginkluotos kovos, partizanai daþniausiai rinkdavosi savo aukomis civilius lietuvius. Ateidavo naktimis ir þudydavo beginklius kolûkieèius, komjaunuolius, bibliotekininkes ar tiesiog savo asmeninius prieðus, pasitaikydavo atvejø, kai iðskersdavo iðtisas ðeimas su maþameèiais vaikais.

Partizanams nebuvo svetima ateiti á kaimo ðokius ir iðsityèioti ið merginø – tiesiog todël, kad ðios iðdrásdavo linksmintis, jiems patiems lindint miðkuose – panaðiai, kaip dabartiniai savo fobijose ir kompleksuose pasiklydæ davatkos atsigriebinëja tyèiodamiesi ið tø, kurie gyvena pagal savo ðirdá ir protà.

Seimûnams labai palanku, kad nepatenkintieji nukreipia savo pyktá prieð bejëgiðkai pasimetusius gëjus, metai po metø nepasiryþdami pagaliau paimti ðakiø prieð jau baigianèià visà Lietuvà iðèiulpti iðgamø gaujà.

Kaip pasibaigë partizanams – ne paslaptis. Lietuviai pasiðlykðtëjo þmonëmis, kurie, slapstydamiesi nuo ginkluotøjø tarybiniø pajëgø, persekiojo ir þudë beginkles aukas, ir daugumà partizanø patys iðdavë saugumieèiams.

Prieð 60 metø dalis mûsø tautieèiø jau pasirinko savo aukomis silpnesnius uþ save kitaip màsèiusius ir gyvenusius þmones, tokius, kurie negalëjo rimtai pasiprieðinti, ir viskas, kà pasiekë – jø giminaièiai ir rëmëjai buvo iðtremti, o jais paèiais tauta pasiðlykðtëjo.

Dabartinio reþimo ideologija ir propaganda aukðtina pokario partizanus – nepaisant visø jø nusikaltimø prieð þmogiðkumà – heroizuoja patá ðlykðèiausià kovos bûdà pasirinkusius teroristus, nors daugelio jø „þygdarbiai“ buvo ne tik neþmoniðki, bet galø gale – ir visiðkai beprasmiðki.

Dabartiniai gëjø persekiotojai ir gàsdintojai elgiasi lygiai taip pat, kaip pokario partizanai. Bûdami per daug bailûs, kad prieðintøsi realioms savo tautai ir ðaliai iðkilusioms grësmëms, jie pasirenka savo aukomis paèius silpniausiuosius ir labiausiai uþguitus tautieèius. Nors nemaþa jø dalis vadina save patriotais, ið tikrøjø jie net nebando ginti savo tautos, tik iðlieja savo baimæ, pasimetimà ir bejëgiðkà ánirðá ant tø, kurie tikrai neduos atgal.

Jei galëtø – iðvytø ið Lietuvos visus jiems nepatinkanèius lietuvius, tada likusieji kovotojai uþ dorà pergalingai iðeitø á miðkus narsiai laukti neiðvengiamo galo.

VISI lietuviai turi teisæ jaustis saugiai Lietuvoje

Dabartinis Lietuvos reþimas visiðkai priklausomas nuo Katalikø baþnyèios, vël ir vël átikinanèios lietuvius nesiprieðinti ir nuolankiai atsiduoti valdþios malonei.

Seimûnams labai palanku, kad nepatenkintieji nukreipia savo pyktá prieð bejëgiðkai pasimetusius gëjus, metai po metø nepasiryþdami pagaliau paimti ðakiø prieð visà Lietuvà jau baigianèià iðèiulpti iðgamø gaujà.

Gëjai ir lesbietës – idealus atpirkimo oþys tiek Katalikø baþnyèiai, tiek apsivogusiems seimûnams ir ministrams, tiek kuoktelëjusiems merams.

Taèiau mes, tauta, neturime në maþiausios galimybës iðlikti, iðvydami ið Lietuvos kas dvideðimtà ar ko gero ir deðimtà jaunà lietuvá. Todël kiekvienas neabejingas savo tautai turëtø padaryti viskà, kad kuo daugiau jo tautieèiø liktø savo gimtinëje, kad Lietuva taptø jaukiais, saugiais namais kiekvienam lietuviui.

Juk mûsø jau tiek maþai beliko.

Ankstesnis áraðas

Sekantis áraðas

Naujausias áraðas

Daug. kom. áraðas

Atsitiktinis áraðas