Lietuva – VISIEMS lietuviams

Užvakar buvau nuėjęs palaikyti Lietuvos gėjų ir lesbiečių. (Kad būtų išvengta nesusipratimų, man kompaniją palaikė ir mano antroji pusė. ) Nuo tada, kai supratau, kokią didelę dalį savęs mūsų tauta praranda išvydama iš tėvynės homoseksualius ir biseksualius lietuvius, nebegaliu likti abejingas kitaip mąstančiųjų ir gyvenančiųjų lietuvių engimui.

Gėjai ir praktikuojantys biseksualai sudaro 5-10 procentų kiekvienoje kartoje, ir, esant dabartiniam gimstamumo lygiui, išvydami iš Lietuvos tiek daug lietuvių, stumiame savo tautą į greitą ir užtikrintą mirtį.

Juk mūsų jau tiek mažai beliko.

Anksčiau homoseksualumo demonizavimas nebuvo toks pražūtingas, nes gėjai ir lesbietės neturėjo didelio pasirinkimo – jie buvo persekiojami visur. Tarybiniais laikais gėjai negalėjo pabėgti į Vakarus, todėl turėjo slėptis ir vienaip ar kitaip prisitaikyti.

O dabar vis daugiau ir daugiau šalių supranta, kad nebegali sau leisti išvyti kitaip mąstančiųjų ir pripažįsta jiems visas natūraliomis laikomas teises.

Emigravimui iš Lietuvos praktiškai bet kur jau seniai nebeliko jokių kliūčių – tad homoseksualų diskriminavimas reiškia faktinį jų išvijimą ten, kur jie gali gyventi pagal savo prigimtį ir apsisprendimą, į valstybes, kurios būtent ir siekia, kad į jas imigruotų ne pusiau raštingi musulmonai, o išsilavinę, kūrybingi europiečiai.

Todėl, pasiėmęs trispalvę, žygiavau kartu su gėjais ir visiems nuo šaligatvių besidarkiusiems tautiečiams į akis sakiau: „Lietuva – lietuviams! Visiems lietuviams !“ Nelabai ką daugiau galiu padaryti.

Kol kas jiems pavyksta

Žygiavusiųjų eisenoje buvo nedaug, manau, kad beveik dvigubai mažiau, nei kovo 11-osios eitynėse. Kiek pastebėjau, daugumą sudarė užsieniečiai ir palaikantis jaunimas. Jei atmesime politikus, ambasadorius, aktyvistus ir pan., gausis, kad eilinių lietuvių gėjų ir lesbiečių buvo labai mažai.

Taigi patys homoseksualūs lietuviai eitynėse faktiškai nedalyvavo. Žinoma, dauguma jų jau galutinai emigravę, tačiau ir likusieji bijojo. Šaligatvių šūkautojai ir internetiniai grasintojai vėl pasiekė savo tikslą – lietuviai bijojo būti savimi Lietuvoje.

Gėjų gąsdinimo tradicijai Lietuvoje jau virš 600 metų. Katalikų bažnyčiai visada buvo gyvybiškai svarbu, kad gėjai neturėtų kito pasirinkimo, kaip tapti šventikais, kur jiems buvo sudaromos sąlygos vienaip ar kitaip pasitenkinti už storų bažnyčių ar vienuolynų sienų.

Tačiau dabar ši taktika nebe tokia veiksminga. Supratę, kad turi alternatyvą savo prigimties slapstymui po apsimestiniu šventeiviškumu, gėjai nebestoja į seminarijas ir vienuolynus. Tik patys patys dar pasismerkia visą gyvenimą slapstytis po sutanomis ir veidmainingais postringavimais apie moralę, dorovę, susilaikymą ir pan.

Seminaristų ir vienuolių vis mažėja, o kiti paprasčiausiai išvažiuoja. Tačiau Katalikų bažnyčia vis dar nepripažįsta savo pralaimėjimo ir toliau siundo nedidelio protelio fanatikus ant jų pačių tautiečių.

Natūrali žmogiška reakcija

Iš dalies, neapykantos homoseksualams demonstravimas, pagiežos išliejimas, psichologinis ar net fizinis smurtas prieš gėjus yra racionalus elgesys.

Lietuviai pasimetę. Jie mato, kad Sąjūdis juos apgavo. Tauta skursta ir tiesiog tirpsta akyse, Lietuvos tautiškumas ir valstybingumas sparčiai nyksta, o žmonės nežino ką daryti.

Lietuvai yra pražūtingos tarniškosios narystės NATO ir Europos Sąjungoje; šalį toliau spaudžia jau ne kartą mus apvogusios JAV; nagus vis įžūliau tiesia Lenkija. Iš kitos pusės, akivaizdu, kad mus labiausiai smaugia dabartinis politinis režimas, jau seniai tapęs kruvinu pūliniu ant savo beatodairiškai naikinamos lietuvių tautos sprando.

Niekas neišdrįso netgi pasipiktinti Lietuvos lenkų siekiu prisijungti prie Lenkijos

„KAD VĖL BŪTUME VIENA...“ [valstybė]

Neteko girdėti, kad kas nors iš didžiųjų patriotų būtų išdrįsęs paprotestuoti savo separatistinių jausmų neslėpusių lenkų eitynių Vilniuje metu.

Prieš karingai nusiteikusią Lenkiją šokti baugu – kur kas smagiau iškolioti beteisį savo tautietį gėjų.

Yra visa eilė mūsų tautą ir šalį tiesiog naikinančių veiksnių, tačiau jiems pasipriešinti reikia drąsos. Režimas, ES, NATO, Lenkija, JAV – galingos politinės struktūros, galinčios lengvai susidoroti su kiekvienu išdrįsusiu joms pasipriešinti lietuviu.

Todėl sveiko proto lietuvaičiai nė nebando kovoti su Lietuvą baigiančioms nustekenti realiomis grėsmėmis, o ieško net už save silpnesnių ir baikštesnių aukų, ant kurių galėtų išlieti isterišku įniršiu pavirtusius nuoskaudą, beviltiškumą ir baimę.

Gėjai – ideali auka. Jie silpni, pasimetę, įpratę pasitraukti ir pasislėpti nesipriešindami.

Jei rimtai mėginsi kažką keisti Lietuvoje – sužlugdysi visą savo gyvenimą ir niekada nebepadarysi karjeros. Už tiesioginį kvietimą pasipriešinti tautos naikinimui režimas gali pasiųsti už grotų ne vieniems metams.

O ant gėjų burnoti saugu. Gali visaip iš jų išsityčioti, išvadinti kaip nori – dabar jau teismai netgi baudų už tai nebeskiria – ir nebaisu, kad gausi atgal! Faktiškai ant gėjų ir lesbiečių gali nebaudžiamas išlieti visas savo neigiamas emocijas, pyktį dėl nenusisekusio gyvenimo.

Tyčiojimasis iš silpnesniųjų psichologiškai natūralus. Iš visų galimų priešų pasirenkamas silpniausias, tas, kuris neduos atgal, ir netgi paskutinis menkysta gali pasijusti stipresniu – taigi ir teisesniu – už savo bejėgę auką.

Nežinanti savo istorijos tauta pasmerkta ją pakartoti

Labai panašiai viskas klostėsi prieš daugiau, kaip 60 metų. Lietuva tapo Tarybų Sąjungos dalimi, o ši čia kūrė savo socialinę santvarką, steigė kolūkius, šaukė į armiją. Lietuviai irgi buvo pasimetę, panašiai kaip dabar.

Dalis jų ėjo į miškus. Pokario partizanų buvo visokių, tačiau daugelis liudininkų prisimena juos kaip eilinius banditus, kurie naktimis ateidavo iš miško plėšti ir žudyti, o dienomis slėpdavosi nuo ginkluotų pareigūnų.

Kovos su su tarybinėmis jėgos struktūromis perspektyvos tada atrodė panašiai, kaip dabar – pasipriešinimo režimui, Europos Sąjungai ar JAV. Todėl daugelis partizanų pasirinko terorizmo taktiką.

Vengdami ginkluotos kovos, partizanai dažniausiai rinkdavosi savo aukomis civilius lietuvius. Ateidavo naktimis ir žudydavo beginklius kolūkiečius, komjaunuolius, bibliotekininkes ar tiesiog savo asmeninius priešus, pasitaikydavo atvejų, kai išskersdavo ištisas šeimas su mažamečiais vaikais.

Partizanams nebuvo svetima ateiti į kaimo šokius ir išsityčioti iš merginų – tiesiog todėl, kad šios išdrįsdavo linksmintis, jiems patiems lindint miškuose – panašiai, kaip dabartiniai savo fobijose ir kompleksuose pasiklydę davatkos atsigriebinėja tyčiodamiesi iš tų, kurie gyvena pagal savo širdį ir protą.

Seimūnams labai palanku, kad nepatenkintieji nukreipia savo pyktį prieš bejėgiškai pasimetusius gėjus, metai po metų nepasiryždami pagaliau paimti šakių prieš jau baigiančią visą Lietuvą iščiulpti išgamų gaują.

Kaip pasibaigė partizanams – ne paslaptis. Lietuviai pasišlykštėjo žmonėmis, kurie, slapstydamiesi nuo ginkluotųjų tarybinių pajėgų, persekiojo ir žudė beginkles aukas, ir daugumą partizanų patys išdavė saugumiečiams.

Prieš 60 metų dalis mūsų tautiečių jau pasirinko savo aukomis silpnesnius už save kitaip mąsčiusius ir gyvenusius žmones, tokius, kurie negalėjo rimtai pasipriešinti, ir viskas, ką pasiekė – jų giminaičiai ir rėmėjai buvo ištremti, o jais pačiais tauta pasišlykštėjo.

Dabartinio režimo ideologija ir propaganda aukština pokario partizanus – nepaisant visų jų nusikaltimų prieš žmogiškumą – heroizuoja patį šlykščiausią kovos būdą pasirinkusius teroristus, nors daugelio jų „žygdarbiai“ buvo ne tik nežmoniški, bet galų gale – ir visiškai beprasmiški.

Dabartiniai gėjų persekiotojai ir gąsdintojai elgiasi lygiai taip pat, kaip pokario partizanai. Būdami per daug bailūs, kad priešintųsi realioms savo tautai ir šaliai iškilusioms grėsmėms, jie pasirenka savo aukomis pačius silpniausiuosius ir labiausiai užguitus tautiečius. Nors nemaža jų dalis vadina save patriotais, iš tikrųjų jie net nebando ginti savo tautos, tik išlieja savo baimę, pasimetimą ir bejėgišką įniršį ant tų, kurie tikrai neduos atgal.

Jei galėtų – išvytų iš Lietuvos visus jiems nepatinkančius lietuvius, tada likusieji kovotojai už dorą pergalingai išeitų į miškus narsiai laukti neišvengiamo galo.

VISI lietuviai turi teisę jaustis saugiai Lietuvoje

Dabartinis Lietuvos režimas visiškai priklausomas nuo Katalikų bažnyčios, vėl ir vėl įtikinančios lietuvius nesipriešinti ir nuolankiai atsiduoti valdžios malonei.

Seimūnams labai palanku, kad nepatenkintieji nukreipia savo pyktį prieš bejėgiškai pasimetusius gėjus, metai po metų nepasiryždami pagaliau paimti šakių prieš visą Lietuvą jau baigiančią iščiulpti išgamų gaują.

Gėjai ir lesbietės – idealus atpirkimo ožys tiek Katalikų bažnyčiai, tiek apsivogusiems seimūnams ir ministrams, tiek kuoktelėjusiems merams.

Tačiau mes, tauta, neturime nė mažiausios galimybės išlikti, išvydami iš Lietuvos kas dvidešimtą ar ko gero ir dešimtą jauną lietuvį. Todėl kiekvienas neabejingas savo tautai turėtų padaryti viską, kad kuo daugiau jo tautiečių liktų savo gimtinėje, kad Lietuva taptų jaukiais, saugiais namais kiekvienam lietuviui.

Juk mūsų jau tiek mažai beliko.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas