.

2018 m. balandžio 10 d.

Triukšmas dėl Skripalio naudingiausias JK, Ukrainai, JAV ir Šiaurės Korėjai

Labiausiai tikėtina, kad Skripalius apnuodijo patys britai. O aš toliau publikuoju savo „Paskutinį žodį“ teisme.

Tęsinys, pradžia – Mėšlasauga kontratakuoja

Akivaizdu, kad Lietuvą valdo apgailėtinų nusikaltėliu gauja. Dabartinė „Lietuvos Respublika“ – akivaizdžiai nusikalstamas totalitarinis režimas.

Vadinamojo „Novičioko“ išradėjas berods pabėgo būtent į Jankistaną; taigi pasigaminti nuodų ir apnuodyti Skripalius jankiams – kaip 3 pirštus apmyžt.

Vis dėlto, reikia pripažinti, kad mūsų šalį valdantys nusikaltėliai nėra kažkokie visiškai išskirtiniai padugnės. Ne ką geresni ir didieji Lietuvos valdžiagyvių sėbrai, visų pirma JAV ir Jungtinė Karalystė. Tai dar kartą akivaizdžiai parodė vadinamoji „Skripalių byla“.

Beveik neabejotina, kad niekada nesužinosime nuodytojų vardų, panašiai, kaip ir numušusiųjų Malaizijos lėktuvą virš Ukrainos tapatybių. Tačiau aš, kaip vadinamasis :-) „interneto politologas“, esu įsitikinęs, kad galiu :-) išskaičiuoti tikruosius kaltininkus.

Tai ir darau prieš tęsdamas savo :-) „Paskutiniojo žodžio“ teisme publikavimą.

Sunku patikėti, kad Skripaius bandė nunuodyti visiški desperatai

Egzistuoja tikimybė, kad Skripalių nuodytojai tai darė šiaip sau – norėdami pasilinksminti, išbandyti dujas, susilažinę ar pan.

Nors tai praktiškai įmanoma, bet labai neįtikėtina. To tikimybę įvertinčiau kokiais 3 procentais. Jei gauti vadinamojo „Novičioko“ juodojoje rinkoje iš tikrųjų taip lengva, kaip :-) daug kas tvirtina, pakelčiau tikimybę iki kokių 20 procentų.

Vis dėlto, panašu, jog Skripalius nuodiję žmonės žinojo ką darė. Būtent todėl praktiškai neįmanoma, kad nuodijimo užsakytoja buvo Rusijos vyriausybė. Jei tai būtų padaryta su Putino ar bent jo aplinkos žinia – pirma, Skripalis jau seniai būtų kitame pasaulyje ir dabar aiškintųsi, kas ten laukia tėvynę pardavusių saugumiečių, ir antra, jis būtų miręs taip, kad niekas nebūtų netgi įtaręs, jog tai – Rusijos darbas.

Todėl tikimybė, kad nuodijimą užsakė Rusijos vyriausybė, yra tokia maža, kad jos neverta netgi minėti.

Taip pat būtų neteisinga kaltinti Rusijos vyriausybę, jei su ja nesusiję nuodytojai – privatūs asmenys ar kitų valstybių agentai – iš tikrųjų perdavė nuodus būtent Rusijos teritorijoje, kaip tai vienu metu desperatiškai teigė britai.

Taigi (jei gauti nuodų iš tikrųjų yra taip sudėtinga, kaip teigia suinteresuotieji Rusijos „kaltumu“) yra maždaug 97 procentų tikimybė, kad nuodytojai siekė kokių nors racionalių tikslų, politinių ar asmeninių.

Gal tai galėjo būti asmeninių santykių suvedimas?

Šiaip ne taip, Skripalis yra savo tėvynę išdavęs buvęs aukštas saugumo pareigūnas, pardavęs britams, be kita ko, kartu su juo dirbusių rusų žvalgų sąrašus. Gali būti ir taip, kad Skripalio išdavystės pasekmėje jo bendradarbiai skaudžiai nukentėjo, gal kai kurie iš jų netgi žuvo.

Todėl labai tikėtina, kad yra nemažai žmonių, kaip, pavyzdžiui, buvę Skripalio kolegos, jų vaikai ar artimieji, Rusijos patriotai ir pan., kurie turi pagrindo linkėti Skripaliui blogo. Visai realu, kad nunuodyti Skripalį bandė kas nors iš tokių žmonių tarpo, pavyzdžiui, Skripalio išdavystės pasekmėje žuvusio rusų žvalgo vaikai ar pan.

Tikimybę, kad Skripalis buvo apnuodytas privačių asmenų, aš vertinčiau kokiais 15 procentų.

Lieka 82 procentai – aš būtent taip vertinčiau tikimybę, kad Skripalių nuodytojai SPECIALIAI siekė sukelti tarptautinį skandalą, paskatinti JK viešai užsipulti Rusiją, imtis jai priešiškų veiksmų.

Kaip ir reikėjo tikėtis, priešprieša tarp JK ir Rusijos peraugo į dar didesnę priešpriešą tarp Rusijos (taip pat Kinijos) ir NATO. Skripalių nuodytojams tai gali būti naudinga tiek politiškai, tiek ekonomiškai.

Gal nuodytojai siekė pasipelnyti?

Tikėtina, kad Skripalių nuodytojai turi didelės naudos iš dar labiau paaštrėjusio NATO ekonominio karo prieš Rusiją ir Kiniją. Smarkiai keičiasi akcijų kursai; panašu, kad JK ar ir JAV bandys vienaip ar kitaip grobti Rusijos, ypač jos vadinamųjų „oligarchų“ turtus.

Akivaizdu, kad dabar milijardus uždirbantiems tūkstančiams įvairiausių viso pasaulio verslininkų bei jų grupių – bankininkų, prekeivių, spekuliantų, rusų skolininkų ir pan. – apsimokėjo investuoti kad ir milijonus Skripalių nuodijimui organizuoti ir dabartiniam skandalui sukelti.

Tikimybę, kad Skripalių apnuodijimas yra tiesiog kažkieno verslo projekto dalis, vertinčiau kokiais 12 procentų.

Taigi lieka dar 70 procentų – taip aš vertinčiau tikimybę, kad Skripalių skandalą suorganizavo politinio konflikto tarp JK ir Rusijos siekiančios kurios nors valstybės vyriausybė, kariuomenės vadovybė ar specialiosios tarnybos.

Dabartinis tarptautinis skandalas labai naudingas Šiaurės Korėjai

Visų pirma, darau prielaidą, kad jei Skripalius apnuodijo kažkokios valstybės tarnybos, tai tai valstybei arba konkrečiai tos valstybės vyriausybei ar pačioms tarnyboms dabartinis antirusiškas skandalas turi teikti apčiuopiamą naudą.

Žinoma, yra Europoje ir neracionalių valstybių, kurios gali vykdyti kad ir savižudišką politiką – jei taip šauna į galvą jų vadovams. Geriausias tokios valstybės pavyzdys – dabartinė vadinamoji „Lietuvos Respublika“ – režimas, kuris jau beveik 30 metų stengiasi pakenkti Rusijai bet kokia kaina, netgi galutinai sunaikindamas lietuvių tautą kaip tokią.

Vis dėlto esu priverstas daryti prielaidą apie valstybių politikos racionalumą. Kitaip loginis mąstymas taptų neįmanomas ir beliktų vien taukšti kas į galvą ateina – kaip paprastai daro absoliuti dauguma LR žurnalistų.

Akivaizdu, kad Rusijos demonizavimas labai naudingas Šiaurės Korėjai. Dar ne taip seniai pagrindinė diskusijų tema buvo sankcijos Pchenjanui ir galima jo okupacija. Dabar anglosaksiškoji žiniaspauda užsiėmė Rusija, ir korėjiečiai gali lengviau atsikvėpti.

Iš kitos pusės, bandydamos įtikti JAV, Rusija ir Kinija pradėjo sutikinėti su vis naujomis JT Saugumo Tarybos sankcijomis. Dabar, pačios tapusios tiesioginių grasinimų objektais, jos greičiausiai nebeleis dar labiau skriausti Šiaurės Korėjos.

Akivaizdu, kad Kimas Džongunas – labai protingas lyderis, ir visai įmanoma, kad jis galėjo liepti savo tarnyboms „suorganizuoti“ dabartinį Skripalių konfliktą.

Kiek galima spręsti pagal Kimo brolio mirties aplinkybes, Šiaurės Korėja galėjo nesunkiai suorganizuoti Skripalių apnuodijimą prastos kokybės nuodais, netgi Rusijos teritorijoje. To tikimybę aš vertinu tik kokiais 5 procentais tik todėl, kad šiuo metu Šiaurės Korėjai taip elgtis be galo rizikinga.

Krizė naudinga JAV ir kai kurioms kitoms NATO narėms

Kiekvieną kartą, kai įvykdomas koks nors šlykštus politinis nusikaltimas, viso pasaulio žvilgsniai visų pirma krypsta į JAV.

Paskutiniu metu JAV pradėjo ar sukurstė tiek įvairiausių karų ar kitokių konfliktų visame pasaulyje, kad kasdieniniais jankių nusikaltimais jau niekas netgi nebesipiktina.

Kada tik užsimanęs, Jankistanas skerdžia šimtus tūkstančių civilių, bombarduoja ligonines, organizuoja šlykščias provokacijas, chemines atakas, tiesiog žudo (šaudo iš vadinamųjų dronų) jam nepatikusius žmones.

Dabartinis skandalas labai naudingas Vašingtono vadinamiesiems „vanagams“ – daugiausia JAV ginkluotės pramonės atstovams, siekiantiems priversti visą pasaulį konfliktuoti ir ginkluotis, taip pat tiems, kurie galės asmeniškai pasipelnyti iš Jankistano (pasaulio pinigų plovimo sostinės) dabar vagiamų („įšaldomų“) rusų oligarchų milijardų.

Tiesa, CŽV formaliai uždrausta žudyti žmones, tačiau visi žino, kad šio draudimo nesilaikoma, o Skipaliai, beje, ir nebuvo nužudyti.

Vadinamojo „Novičioko“ išradėjas berods pabėgo būtent į Jankistaną; taigi pasigaminti nuodų ir apnuodyti Skripalius jankiams – kaip 3 pirštus apmyžt.

Panašių motyvų ir galimybių galėjo turėti ir daugiau NATO narių, tame tarpe ir didysis Rusijos priešas :-) Lietuvistanas. Tikimybę, kad Skripalius nunuodijo JAV ar kuri kita NATO narė (be pačios JK) aš vertinu kokiais 15 procentų.

Ukraina turėjo ir motyvą ir galimybių

Paskutiniu metu Porošenko režimui nelabai sekasi. Ukrainiečiai masiškai emigruoja, o NATO nebenori finansuoti jiems nebenaudingos nusikaltėlių gaujos.

Todėl Porošenkai labai reikėjo dabartinės diplomatinės krizės. Įpykę britai ir visa NATO dabar kur kas labiau linkę pritarti Putino priešams Ukrainoje ir juos toliau finansuoti.

Be jokios abejonės, Ukraina turi pakankamai resursų tokiai palyginus smulkiai diversijai Britanijoje įgyvendinti. Tikimybę, kad Skripalių apnuodijimą organizavo Ukraina, vertinčiau kokiais 10 procentų.

Antirusiška isterija naudingiausia Jungtinės Karalystės vyriausybei, kariuomenei ir kai kurioms verslo grupuotėms

Negalėjo nenustebinti aplinkybė, kad iš karto po Skripalių apnuodijimo britai „nustatė“ nuodus bei juos pagaminusią šalį ir pradėjo visapusišką ir stulbinančiai agresyvų Rusijos puolimą. Akivaizdu, kad JK vyriausybė buvo gerai pasiruošusi „netikėtam“ skandalui.

Nepalieka abejonių dėl britų santykio su Skripalių intriga tai, kad Teresa Mei užsipuolė Rusiją dar tik prasidėjus oficialiam „tyrimui“ – pamindama ne tik visuotinai pripažintus teisės ir tarptautinės politikos principus, bet ir patį elementariausią padorumą.

Akivaizdu, kad Skripalių skandalas be galo parankus dabartinei britų premjerei. Įžūli nevykėlė patyrė visišką fiasko derybose dėl vadinamojo „Breksito“; praktiškai Mei tapo visuotinio pasišlykštėjimo objektu – tiek namuose, tiek užsienyje.

Vienintelis būdas gelbėti žlungančią Mei karjerą – kažkoks naujas skandalas, kuris ir prasidėjo būtent tada, kai premjerei labiausiai to reikėjo. Žinoma, aš nesu matęs Mei pasirašyto įsakymo apnuodyti Skripalius – tačiau tokiais atvejais paprastai apsieinama be rašytinių įsakymų.

Vienokios ar kitokios britų tarnybos galėjo nunuodyti Skripalius ir be Mei žinios. JK kariuomenės vadai jau senokai visaip išsidirbinėja kaulindami didesnio vyriausybės finansavimo ginklavimuisi. Dabartinė įtampa su Rusija papildys tiek britų kariškių, tiek visokiausių šnipų, kagėbistų, diversantų ir pan. kišenes.

Pagaliau panašu, kad britai irgi paseks jankių pavyzdžiu ir pradės plėšti rusų oligarchus. Skripalių apnuodijimu be galo džiaugiasi visi tie, kurie galės kažką nugvelbti iš rusiškųjų milijardų.

Pagaliau, JK, kaip ir JAV, nuo seno garsėja kaip nusikaltėliška valstybė, jau daugelį šimtmečių žudanti ir plėšianti visus silpnesnius už save. (Tiems, kas domisi britų nusikaltimais, galiu parekomenduoti vieną iš šiai temai skirtų knygų: „The Blood Never Dried: A People’s History of the British Empire“, – kurios nemokamą pdf versiją galima nesunkiai susirasti internete.)

Niekas neabejoja, kad britai yra suorganizavę tūkstančius politinių žmogžudysčių ir kitokių politinių nusikaltimų. Mažai kas abejoja tuo, kad rusų carienės favorito pacifisto Grigorijaus Rasputino nužudymas 1916 m. buvo buvo būtent britų specialiųjų tarnybų darbas. Dar ne taip seniai Tonis Bleras begėdiškai melavo apie masinio naikinimo ginklus Irake teisindamas šimtų tūkstančių civilių išžudymą ir nafta turtingos šalies išvogimą.

Aš tikimybę, kad Skripalių apnuodijimą suorganizavo pati JK vyriausybė ar bent jos vienokios ar kitokios tarnybos, vertinčiau bent kokiais 40 procentų, o tikimybę, kad tai buvo vienokie ar kitokie britai ar pastovūs JK gyventojai – ir visais 50.

Britus išmokė Landsbergis!

Prieš dar kokius 20 metų lietuvius vimdė primityvi Vytauto Landsbergio taktika – kai jau prisidirbai tiek, kad nebėra kaip ir besiteisinti – pradėk dėl visko kaltinti rusus ir nukreipk žmonių dėmesį į Rusijos keikimą.

Dabar tai tapo pagrindine jankių, britų ir visos NATO taktika. Reikia pripažinti, kad Landsbergis savo primityvios demagogijos išmokė kruviniausius dabartinio pasaulio nusikaltėlius ir šiaip padugnes.

Dabar Landsbergio metodus sėkmingai eksploatuoja nevykėlė Mei, ir panašu, kad tai - dar ne pabaiga.

Taigi praktiškai į senatvę Landsbergis tapo jau nebe Lietuvos, o visų galutinai nupušusių vadinamųjų Vakarų „Tėveliu“.

„Paskutinis žodis“: II dalis

Na o aš tęsiu savo „Paskutinio žodžio“ publikavimą. Šiandien – apie tikrų tikriausia nusikaltėlių gauja virtusią LR teisėdergą.

II. DALIS. Stulbinančiai neteisinis ikiteisminis tyrimas

Kiek suprantu, byla man buvo „susiūta“ dar 2013 m. gruodžio 12 dieną. Dabar nuo to laiko praėjo jau daugiau kaip 4 metai; taigi jau dabar viršyti visi tokioms byloms nustatyti terminai, grubiai pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos normos. Iš kitos pusės, aš per tą laiką spėjau užmiršti daugelį tada policijos prieš mane įvykdytų nusikaltimų ir tik savo dienoraščio dėka dabar galiu pilnavertiškai argumentuoti.

1. Tyrimas buvo pradėtas pagal tipišką, akivaizdžiai nusikalstamą Elero policijos ir prokuratūros scenarijų

Valdžiai atsidavusį viešnamį labai primenanti Elero žiniaspauda mėgsta spausdinti begėdiškus pasityčiojimus iš pagal 170-ąjį Baudžiamojo kodekso straipsnį nuteistų lietuvių.

Į akis krenta du dalykai. Pirma, daugelis tokių aukų nuteisiamos iš viso už nežinia ką. Antra, valdžia ar jos politika besipiktinantys žmonės nuteisinėjami tuo pat metu, kai prokuratūra ir policija atsisako netgi pradėti tyrimus dėl pačių begėdiškiausių raginimų susidoroti su politiniais režimo ar jo ideologijos oponentais. Elero teismai begėdiškai išteisinėja iš mažumų, tikrai pažeidžiamų visuomenės grupių akivaizdžiai kur kas labiau besityčiojančius valdžios šalininkus, kaip, pavyzdžiui, Šaulių Sąjungos smogikus ar kažkokį kleboną, ar šiaip neapykantą kurstančius adeptus religijos, ištikimybę kuriai atvirai demonstruoja dauguma aukščiausiųjų Elero teismų teisėjų.

Visiškai aišku kodėl taip atsitinka. Prokuratūra ir policija tiesiog atsisako pradėti tyrimus dėl pačių akivaizdžiausių nusikaltimų, jei juos įvykdė Lietuvą valdančių nusikaltėlių politinei bei religinei ideologijai pritariantys ir ypač režimo viršūnei artimi asmenys. Pavyzdžiui, prokurorai atsisakė pradėti tyrimą žinomam begėdžiui tautinės neapykantos kurstytojui daktarui advokatui Karoliui Jovaišui, nors šis tiesiogiai tyčiojosi iš rusakalbių ir begėdiškai juos niekino, o šis teismas, kuris dabar mane teisia, netgi iš viso nesiteikė atsakyti į mano skundą – matomai gindamas savo juodasuknelį kolegą (žiūrėti 2-ą bylos medžiagos tomą – 50-ą ir 60-ą lapus).

Policija ir prokurorai pasirenka savo aukomis labiausiai socialiai pažeidžiamus, teisinio išsilavinimo neturinčius lietuvius, padaro kratas, pagrobia jų daiktus – ir tuo taip išgąsdina nepatyrusius žmones, kad dauguma jų, suprasdami Elero teisėdergos niekšingumą ir savo faktinį beteisiškumą, prisipažįsta tuo, ką padarė, ir tuo, ko nepadarė, tikėdamiesi bent jau gauti mažesnę baudą. Kaip galima spręsti iš žiniaspaudos komentarų, absoliuti dauguma tokių bylų baigiasi vadinamuoju „baudžiamuoju įsakymu“ – akivaizdžiai antiteisine pasityčiojimo iš neturtingų žmonių priemone, su kurios pagalba Lietuvą valdantys padugnės dažniausiai susidoroja su savo niekinamais pavaldiniais.

2014 m. gegužės 26-ą dieną mano motinos namuose buvo įvykdyta krata ir pagrobta eilė mano asmeninių ir kitiems žmonėms priklausančių daiktų – akivaizdžiai tikintis, kad aš išsigąsiu, pasimesiu ir pradėsiu laižyti policininkams užpakalius prisipažinėdamas viskuo, ką man lieps – matomai taip elgiasi dauguma mano, kitaip sakant, žemiausiojo, socialinio statuso policijos aukų. Gerai prisimenu kaip kratai vadovavusi policijos „tyrėja“ Vita Vareikienė LABAI nustebo ir pasimetė neišgirdusi mano prisipažinimo kaltu ir nuolankaus verkšlenimo.

Akivaizdu, kad mane persekiojantys begėdžiai: t.y. ponas Leišys ir policija, – panaudojo kratą kaip psichologinio manęs bauginimo priemonę siekdami mane išgąsdinti pavogdami mano su tyrimu nesusijusius vertingus daiktus bei asmeninę informaciją ir matomai tikėdamiesi, kad aš išsigąsiu ir „prisipažinsiu kaltu“ (kabutėse) tikėdamasis mažesnės baudos ir kad apie visa tai nesužinos aplinkiniai – kaip greičiausiai yra pasielgusi jau ne viena jų auka. Jei aš būčiau buvęs bijantis prarasti darbą proletaras, kokiu ponas Leišys, sprendžiant iš jo „Baigiamosios kalbos“, mane labai norėtų paversti, ko gero iš tiesų būčiau buvęs savo socialinės padėties ir išsigandusių artimųjų priverstas laižyti ponui Prokurorui užpakalį nuolankiai sutikdamas su vadinamuoju „baudžiamuoju įsakymu“ (kaip matomai jau yra ne kartą buvę) – kad tik viskas kuo greičiau ir tyliau pasibaigtų.

Akivaizdu, kad prieš mane panaudota tipiška policijos ir prokuratūros taktika yra nusikalstama. Susidorodami su socialiai pažeidžiamais žmonėmis dėl jų pažiūrų, įsitikinimų ar religijos, prokurorai akivaizdžiai pažeidžia savo profesinės etikos kodeksus, taigi ir savo priesaikas. Akivaizdu, kad tuo būdu Elero prokuratūra ir policija grubiai pažeidžia 169-ąjį ir 228-ąjį Baudžiamojo kodekso straipsnius.

Tai, kad Elero teisėderga tokiu būdu geriausiai tarnauja Lietuvą valdantiems nusikaltėliams, mano nuomone nepateisina nusikalstamų jos praktikų. Lietuva yra ratifikavusi daugelį tarptautinių konvencijų, būtent specialiai skirtų apginti žmones nuo šiuo metu Elero policijos, prokuratūros ir teismų kasdien vykdomų nusikaltimų.

2. Buvo grubiai pažeistos mano teisės į nekaltumo prezumpciją, žmogiškąjį orumą ir nediskriminavimą

Ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau, šiame teisme, man buvo berods šešis ar septynis kartus nurodyta atsakyti į klausimą ar prisipažįstu (cituoju): „padaręs nusikalstamą veiką, kuria įtariamas?“ (citatos pabaiga) Tačiau, kaip jau ne kartą minėjau ir kaip rodo mano pateikti skaitlingi dokumentai, policija bei prokuratūra atsisako pradėti netgi tyrimus dėl akivaizdžių raginimų fiziškai susidoroti su pačiomis silpniausiomis Lietuvos visuomenėje žmonių grupėmis, jau nekalbant apie pačias begėdiškiausias patyčias.

Iki šiol nėra įrodyta, kad citatų, kuriomis esu kaltinamas, parašymas tikrai yra nusikalstama veika. Verčiant mane jas taip traktuoti ir prisipažinėti padarius nusikaltimą, o ne jas parašius, akivaizdžiai buvo pažeista mano nekaltumo prezumpcija, taigi ir 31-ojo Konstitucijos straipsnio 1-a dalis bei 6-ojo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos straipsnio 2-a dalis, ir iš manęs buvo pasityčiota verčiant prisipažinėti padarius nusikalstamą veiką (taigi praktiškai pačiam save nusiteisti), tuo pažeidžiant ir 21-ąį Konstitucijos straipsnį bei 3-ąjį Konvencijos straipsnį.

Be to, nusprendžiant, kad minėtosios citatos yra nusikalstama veika, o begėdiškas tyčiojimasis iš mano tikėjimo ir konkrečių lietuviečių neturi netgi nusikalstamos veikos požymių (kaip, pavyzdžiui mano pateiktame Šiaulių prokuratūros atsisakyme pradėti ikiteisminį tyrimą – žiūrėti 2-ą bylos medžiagos tomą – 46-ą ir 47-ą lapus), aš esu akivaizdžiai begėdiškai diskriminuojamas ir dėl savo tikėjimo bei religijos.

Pagaliau, persekiojant mane už argumentuotą kritiką, kai tuo pat metu atsisakoma kelti bylą dėl straipsnio, kuriame mokslų daktaras advokatas šiurpiai ir be jokių argumentų išsityčiojo iš rusakalbių, buvo pažeista 25-ame Konstitucijos bei 10-ame Konvencijos straipsnyje įtvirtinta mano teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, ir aš esu diskriminuojamas dėl įsitikinimų, pažiūrų ir socialinės padėties. Taigi buvo pažeistos mano teisės į nekaltumo prezumpciją, laisvę reikšti savo mintis ir įsitikinimus bei nesityčiojimą iš manęs ir buvau diskriminuojamas dėl savo tikėjimo, religijos, įsitikinimų, pažiūrų ir socialinės padėties. Visiškai akivaizdu, kad ponas Leišys, policijos tyrėjos Vita Vareikienė ir Lidija Vasilevskaja bei abu mane teisę teisėjai čia akivaizdžiai įvykdė 169-ajame ir 228-ajame Baudžiamojo kodekso straipsniuose įvardintus nusikaltimus.

3. Buvau diskriminuojamas dėl savo socialinės padėties, kalbos ir tautybės teisėdergai pažeidžiant mano teisę į gynėją

Visų pirma, tiek 31-asis Konstitucijos straipsnis, tiek 6-asis Europos žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių konvencijos straipsnis garantuoja man teisę į advokatą nuo pirmojo apklausos momento. Kai jau pirmosios mano apklausos metu policijos tyrėja Vita Vareikienė man pasiūlė pasirašyti, kad atsisakau advokato, aš parašiau, kad nesutinku atsisakyti jo, tačiau neturiu lėšų gynėjui pasamdyti, ir pareikalavau, kad man būtų suteiktas advokatas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir žmonėms, teigiantiems, kad gerai nemoka lietuvių kalbos. Tačiau, nepaisant to, tyrėja vis dėlto surašė apklausos protokolą, tuo pažeisdama mano teises. Sekančios apklausos metu, birželio 10 dieną tyrėja mane informavo, kad nemokamas advokatas man nebus suteiktas.

Vėliau man dar daug kartų buvo atsisakyta suteikti nemokamą gynėją tuo pačiu pagrindu, kaip teigiantiesiems, kad nemoka lietuvių kalbos, berods dar kokius tris kartus policijoje ir tiek pat šiame teisme. Vėliau teisėja Inga Štuopienė išsityčiojo iš manęs skirdama mano formaliu gynėju poną Gediminą Skaistį – akivaizdžiai tam, kad galėtų mane niekinti ir trukdyti man gintis teismo posėdžių metu begėdiškai siundydama mane terorizuoti psichiatrus, nes ponas Skaistys iš karto pareiškė, kad ponios Štuopienės ir mano sąveika teisme – ne jo reikalas. Taigi mano prašymas praktiškai nėra patenkintas ir dabar.

Daug kartų atsisakant suteikti man valstybės apmokamą gynėją, taip, kaip teigiantiesiems, kad nemoka lietuvių kalbos, aš buvau diskriminuojamas ne tik dėl savo socialinės padėties (nes neturiu teisininko šeimos nario ir, nors mano mėnesio pajamos pirmosios apklausos metu viršijo 666 litus, visiškai neturėjau ir dabar neturiu atliekamų lėšų, kurias būčiau galėjęs ar dabar galėčiau skirti advokatui apmokėti), bet ir dėl savo kalbos ir tautybės, nes viena iš mano pagrindinių teisių – į gynėją – buvo suvaržyta dėl to, kad esu lietuvis ir todėl negaliu netgi apsimesti, kad pakankamai gerai nemoku lietuvių kalbos.

Taigi mano teisė į gynėją buvo suvaržyta diskriminuojant mane dėl socialinės padėties, kalbos ir tautybės – pažeidžiant 29-ą ir 31-ą Konstitucijos bei 6-ą ir 14-ą Konvencijos straipsnius. Visiškai akivaizdu, kad ponas Leišys, policijos tyrėjos ir bent jau teisėja Inga Štuopienė šiuo būdu dar kartą akivaizdžiai įvykdė 169-ajame ir 228-ajame Baudžiamojo kodekso straipsniuose įvardintus nusikaltimus.

4. Policija pažeidinėjo įstatymus ir visaip mane terorizavo

Ikiteisminio tyrimo metu kelis kartus kreipiausi į prokuratūrą dėl akivaizdžiai pažeidusių mano teises policijos veiksmų. Įteikinėdama man vis naujus pranešimus apie įtarimą, policijos tyrėja Lidija Vasilevskaja klastojo mano apklausos protokolus manęs nebeapklausinėdama ir berods kartą netgi nedavė man pasirašyti – taip tiesiogiai pažeidinėdama Baudžiamojo proceso kodeksą. Dėl akivaizdžių pažeidimų kreipiausi į poną Prokurorą, tačiau jis atsisakė kaip nors reaguoti.

Iš Lidijos Vasilevskajos ir Deivido Velko parodymų visiškai akivaizdu, kad kažkaip panašiai buvo suklastota ir 2015 m. gruodžio 7 dienos Velko vadinamoji „apklausa“ (kabutėse). Palyginus tekstus, ypač iš sutampančių gramatinių klaidų, visiškai aišku, kad Velko „parodymai“ (kabutėse) – tai apkarpytas jo skundo policijai, kuriuo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tekstas, nors vadinamajame „liudininko apklausos protokole“ parašyta, kad apklausa vyko žodžiu.

Akivaizdu, kad, norėdama mane bet kokia kaina apkaltinti, tačiau visiškai neturėdama kuo remtis, policija suklastojo „liudininko apklausą“ (kabutėse), nors akivaizdu, kad nukopijuoti iš ankstesnio skundo pono Velko paistalai teisiškai negali būti kvalifikuojami kaip liudininko parodymai, kuriais būtų galima pagrįsti manęs apkaltinimą. Labai tikėtina, kad ponai Leišys ir Vasilevskaja nusprendė tokiu būdu nelegaliai pagausinti savo surinktų „įrodymų“ (kabutėse) kiekį. Mano nuomone, visiškai akivaizdu, kad tai – eilinis prieš mane įvykdytas nusikaltimas.

Akivaizdu, kad Elero policija ir prokuratūra – nusikalstamos organizacijos, kurios bendradarbiauja tarpusavyje neteisėtai susidorodamos su režimo oponentais ir kritikais. Policininkai begėdiškai klastoja kaltinimui naudojamus argumentus, o prokurorai ir teisėjai, kurie vėliau naudoja klastotes savo tikslams, savo ruožtu neleidžia patraukti policininkų baudžiamojon atsakomybėn.

5. Ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas nekompetetingai ir akivaizdžiai neteisėtai užbaigtas

Policija ir ir prokuratūra ir toliau mane terorizavo. 2016 m. kovo pradžioje man paskambino kažkoks prokuroro padėjėju prisistatęs jaunuolis ir postringavo apie būsimą teismo posėdį ir norą man kažką įteikti. Aš, žinoma, pasiūliau jam atsiųsti šaukimą raštu – juk negalima taip familiariai bendrauti su tokia nusikalstama gauja, kaip Elero prokuratūra, netgi jei jaunuolis ir iš tikrųjų buvo tas, kuo prisistatė!

Po kurio laiko paskambino policijos tyrėja prisistačiusi moteris ir pasisiūlė įteikti kaltinamąjį aktą. Žinoma, ir jai atsakiau tą patį, ką ir prisistačiusiajam prokuroro padėjėju.

Kovo 24 d. registruotu laišku gavau iš policijos šaukimą atvykti kovo 22 d. – kas buvo fiziškai neįmanoma.

Kovo 29 d. maždaug 8 val. 30 min. registruotu laišku gavau jau iš prokuratūros šaukimą atvykti tos pačios dienos 8:00 val.

Balandžio 3 d. sužinojau, kad atėjo dar vienas registruotas laiškas ir balandžio 4 d. apie 9 val. (kai atidaro pašto skyrių) sužinojau, kad tą dieną 8:00 val. vėl buvau kviečiamas atvykti į prokuratūrą. Kelis kartus paskambinau telefonu, bet ragelio niekas nekėlė.

Taigi buvau begėdiškai terorizuojamas prokuratūros ir policijos darbuotojų. Tokie pasityčiojimai padarė man didelę moralinę žalą; labai suprastėjo mano sveikata. Kreipiausi į poną Leišį ir Generalinį prokurorą, tačiau jie, matomai kaip lojalūs nusikalstamų organizacijų nariai, apgynė savo pavaldinius.

Kai vis dėlto pavyko susipažinti su jau užbaigto tyrimo medžiaga – pirmą kartą po beveik dviejų manęs persekiojimo metų – gavau medžiagai įvertinti tik kelias dienas. Kai supratau, kaip nekompetetingai ir praktiškai nusikalstamais metodais buvo vykdomas tyrimas, kreipiausi į poną Prokurorą prašydamas jį papildyti. Ponas Leišys atsisakė tai padaryti, tuo akivaizdžiai pažeisdamas mano teises į teisingą procesą. Neleisdamas man susipažinti su tyrimo medžiaga anksčiau, o po to – neduodamas man laiko ir atmesdamas mano prašymus papildyti tyrimą, ponas Prokuroras pažeidė mano teisę ištaisyti mane persekiojusių asmenų padarytus pažeidimus ir akivaizdžius nekompetetingai vykdyto tyrimo trūkumus.

„Paskutinis žodis“: III dalis

III. DALIS. Teismo procesas buvo neteisėtas ir pilnas nusikaltimų

Vien tik užmetus akį į vadinamąjį „Kaltinamąjį aktą“, matosi, kad šis teismo procesas – politinis Elero teisėdergos susidorojimas su manimi. Tačiau apie „Kaltinamąjį aktą“ kalbėsiu vėliau.

Jau kalbėjau apie akivaizdžias pono Prokuroro nusikalstamas veikas; vieno iš istorikų akivaizdžiai matomai įvykdytą nusikalstamą veiką aptarsiu kai kalbėsiu apie įrodymus.

Ši dalis skirta teismo (ar konkrečių teisėjų bei prokuroro) įvykdytiems mano teisių pažeidimams, tarp kurių buvo bent du mano nuomone akivaizdūs nusikaltimai pagal galiojantį Baudžiamąjį kodeksą.

1. Teisėjų etikos kodekso ir teisėjo priesaikos pažeidimai – tai ir mano teisių pažeidimai

Visus manęs „teisimo“ metu teisėjų įvykdytus proceso pažeidimus būtų sunku suskaičiuoti. Čia aš išvardinsiu tik pačius grubiausius ir akivaizdžiausiai mano teises pažeidusius pažeidimus ir akivaizdžius nusikaltimus.

Iš karto noriu atkreipti dėmesį, kad tiek Konstitucija, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija garantuoja man teisę į teisingą teismo procesą. Darau prielaidą, kad mane teisiantys teisėjai yra susipažinę su Konvencijos ir Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijos vieta ir formaliu vaidmeniu formaliai galiojančioje Lietuvos teisėje, kuria prašau vadovautis ir šioje byloje.

Kaip žinoma, teisė į teisingą teismą yra sudėtinė ir turi daugelį aspektų, tame tarpe ir man garantuojamą teisę, kad mane persekiojantys ir teisiantys valstybės pareigūnai nepažeidinėtų šiuo metu Lietuvoje galiojančių teisės aktų, tarp jų – ne tik Baudžiamojo proceso kodekso ir Teismų įstatymo, bet ir savo priesaikos bei Teisėjų etikos kodekso.

Todėl šiam teismui vadovavę teisėja ir ponas Prokuroras pažeidė mano teises ne tik tada, kai pažeidinėjo Konstitucijoje, Konvencijoje ir Baudžiamojo proceso kodekse bei kituose įstatymuose įtvirtintas konkrečias mano teises ir pagrindines laisves, bet ir tada, kai pažeidinėjo savo priesaikas bei Teisėjų etikos kodeksą.

Vis dėlto, pradėsiu nuo ponios Štuopienės akivaizdžiai įvykdytų nusikalstamų veikų.

2. Teisėja Štuopienė įvykdė prieš mane du akivaizdžius nusikaltimus

2016 m. rugpjūčio 19 dieną pirmajame manęs teisimo posėdyje, teisėja Inga Štuopienė įvykdė net du akivaizdžius nusikaltimus, apibrėžtus 169-ajame ir 228-ajame Baudžiamojo kodekso straipsniuose.

Visų pirma, ponia Štuopienė atsisakė man suteikti advokatą tokiu pat pagrindu kaip tiems kaltinamiesiems, kurie teigia nemokantys lietuvių kalbos. Kaip ir jau anksčiau minėti kiti Elero teisėdergos pareigūnai, Inga Štuopienė atsisakė suteikti man nemokamą gynėją tuo pačiu pagrindu, kokiu jis yra suteikiamas nelietuviams, pareiškusiems, kad jie nemoka valstybinės kalbos.

Taigi, nesuteikdama man galimybės jos vadovaujamame teismo posėdyje bent jau konsultuotis su advokatu, teisėja suvaržė mano teisę į gynėją dėl mano socialinės padėties ir kalbos bei tautybės, nes aš neturėjau atliekamų pinigų advokatui pasisamdyti, o ponia Štuopienė man neskyrė nemokamo advokato todėl, kad moku lietuvių kalbą.

Visiškai akivaizdu, kad teisėja Štuopienė šiomis savo veikomis įvykdė nusikaltimą, kuris labai aiškiai apibrėžtas 169 Baudžiamojo kodekso straipsnyje, teigiančiame (cituoju): „Tas, kas atliko veiksmus, kuriais siekta žmonių grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, darbo ar kitoje veikloje ARBA SUVARŽYTI TOKIOS ŽMONIŲ GRUPĖS AR JAI PRIKLAUSANČIO ASMENS TEISES IR LAISVES, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.“ (citatos pabaiga)

Tame pačiame posėdyje ponia Štuopienė akivaizdžiai įvykdė dar vieną nusikaltimą. Pacituosiu savo dialogą su ja.

01:17:31 Teisėja: Ar sutinkate paaiškinti tas aplinkybes nurodytas? Ar sutinkate duoti parodymus byloje?

Aš: Aš norėčiau gintis, o būti apklausinėjamas aš nenoriu.

Teisėja: O kuo Jūs norite gintis?

Aš: Aš noriu įrodinėti absurdas, nesąmonės.. / Teisėja (pertraukdama): O tai kokiu būdu Jūs įrodinėsite?

Aš: Logiškai, logiškai.

Teisėja: Tai aš klausiu, ar Jūs sutinkate duoti parodymus?

Aš: Parodymų ne. Aš norėčiau, kad mane gintų advokatas, bet kadangi to advokato nėra, tai aš atliksiu jo vaidmenį ir ginsiu save. Bet duoti parodymus ir atsakinėti į klausimus nesiruošiu. Tokiam nusikalstamam režime../ Teisėja (pertraukdama): Tai Jūs pasirenkate teisę tylėti procese?

Aš: Ne, tylėti aš nesiruošiu. Aš ruošiuosi gintis, bet atsakinėti į klausimus aš nesiruošiu. Aš ruošiuosi pats uždavinėt klausimus.

Teisėja: Aš tada žinot ką padarysiu, man atrodo tuoj nutrauksiu procesą, pasikreipsiu į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir paprašysiu advokato žinot kurio punkto pagrindu? Nes aš su Jumis nesusišneku.

Aš: Aš nesiruošiu duoti parodymus ir aiškinti, ką aš dariau.

Teisėja: Ir nereikia, mes tik klausiame, ar Jūs pasinaudosite savo teise teikti byloje paaiškinimus.

Aš: Nu taip, teikti paaiškinimus, bet ne atsakinėti į klausimus.

Teisėja: Tai aš Jums ir aiškinu, kad Jūs tuos paaiškinimus galite atsakyti į visus klausimus, galite tiktai savo paaiškinimus pateikti, galite nieko nesakyti.

Aš: Taip, aš nuspręsiu konkrečiai kiekvienu atveju.

Teisėja: Bet jei Jūs sakote, kad aš nesutinku duoti parodymų, tai aš Jus sodinu ir keliauju toliau su savo procesu ir Jums nesuteiksiu jokio žodžio, nes suprantate, Jūs neduodate parodymų, tai čia Jūsų problema, tiktai sėdit ir tylit.

Aš: Aš galiu duoti paaiškinimus, o ne parodymus. Į klausimus, ar aš rašiau, aš nesiruošiu atsakinėti.

Teisėja: Antro punkto pagrindu, žinokit, nes ir aplamai, sakykite, noriu paklausti, ar Jūs kada nors gyvenime esate kreipęsis į psichologą, psichiatrą kokių nors konsultacijų ar dar kažko?

Aš: Aš esu skaitęs Foucault tokį tenais, kai režimui kas nors netinka, tai padaro arba nusikaltėliu, arba bepročiu, tokią paskaitą.

Teisėja: Na aš Jums užduodu klausimą, o Jūs jo akivaizdžiai nesuprantant.

Aš: Aš nesuprantu, kadangi yra terminas. Teisėja (pertraukdama): neduosiu parodymų, bet ginsiuos, tai kuo Jūs čia ruošiatės gintis?

Aš: Duosiu paaiškinimus, įrodymus, apklausinėsiu, bet liudyti visiškai nesiruošiu nieko, nes aš šlykščiuosi Lietuvos valstybe, šlykščiuosi Lietuvos teismais.

Teisėja: Turite tokią teisę, turite tokią teisę.

Aš: Taip, turiu. Reikalauju advokato tokiomis sąlygomis, kaip su Jūs man atmetėte, o atsakinėti į klausimus, ką aš dariau ar nedariau, aš tikrai nesiruošiu.

Teisėja: Aha, gerai. Tada taip dabar sėskite prašau. Dėl įrodymų tyrimo tvarkos, prokurore, pasisakykite.

Prokuroras: Tai manyčiau galbūt būtų standartine tvarka, kad pradėtume nuo kaltinamojo apklausos, po to apklausti asmenis, po to rašytinę bylos medžiagos. Toks būtų.

Teisėja: O vis tiktai nežinau dėl to advokato. Ką daryti?

Prokuroras: O pats Jūs nesiruošiate nusisamdyt ar dar?

AŠ: AŠ ASMENIŠKAI.. / TEISĖJA (PERTRAUKDAMA): NES JEI AŠ JUMS ADVOKATO, ŽINOKIT, SKIRSIU SPECIALISTO TYRIMĄ, NES AŠ – NE SPECIALISTĖ NUSPRĘSTI, AR ČIA MES GALIM SU ŠIUO ŽMOGUM NORMALŲ PILNAVERTĮ PROCESĄ TURĖTI, AR NEGALIME.

Aš: Aš asmeniškai ruošiuosi gintis. Aš manau, darau ką galiu: ginuosi, teikiu prašymus, bet atsakinėti į klausimus aš nesiruošiu.. / O advokato pasiieškoti neįeina į Jūsų gynybos planą?

Aš: O kodėl? Aš neturiu pinigų.

Teisėja: Kreipkitės. Nueikite į Odminių gatvę 3.

Aš: Kodėl aš turėčiau žemintis, kai dabar rusas mano atžvilgiu pasakytų op, nie ponimaju ir iš karto jam duotų... nesuprantu.

Teisėja: Tiesiog nenorite žemintis?

Aš: Žemintis nenoriu.

TEISĖJA: NESIŽEMINSIT. SUPRATAU, NEISIT. OKEJ, SITUACIJA TADA YRA TOKIA. SĖSKIT PRAŠAU. KĄ DABAR DARYT? NES YRA DU VARIANTAI: MES DABAR ATIDEDAM BYLOS NAGRINĖJIMĄ, PASIIMAM ADVOKATĄ, BET TADA TURĖSIM SKIRTI SPECIALISTO IŠVADĄ, NES AŠ TO PUNKTO PAGRINDU SKIRSIU, SKIRČIAU ADVOKATĄ. Nes aš.. / Aš (pertraukdamas): Jei Jūs taip darysit, aš tada pradėsiu kreiptis į tarptautines institucijas, sakysiu, kad jūs susidorojate su manim.

Teisėja: Tai joks čia susidorojimas, tiesiog.. / Aš (pertraukdamas): tai yra susidorojimas. Aš.. Teisėja (pertraukdama): tai kame čia yra susidorojimas? Jeigu specialistas atlieka tyrimą ir pasako: viskas gerai, šitas žmogus gali būti pilnaverčiu proceso dalyviu, tai kas čia, koks čia yra susidorojimas?

Aš: Tai yra susidorojimas, tai yra žmogaus pažeminimas. TEISĖJA: BET AŠ SUPRANTATE, AŠ SU JUMIS NESUSIŠNEKU. AŠ JŪSŲ KLAUSIU, AR DUOSIT PARODYMUS – AŠ NIEKO NEATSAKINĖSIU, BET AŠ GINSIUOS. TAI KAIP JŪS GINSITĖS, JEI JŪS NIEKO NEKALBĖSIT?

Aš: Aš kalbėsiu, teiksiu argumentus, kodėl yra kaip sakoma bullshit visa šita, šitas kaltinamasis aktas. Bet yra tai, ko aš tikrai nesiruošiu, man neapsimoka. Jei bus advokatas, vis tiek aš neduosiu šių nurodymų. Bet jei Jūs mane pažeminsite, aš, aišku, kelsiu skandalus. Aš reikalavau, kad man būtų suteiktas advokatas tuo pagrindu, kaip nemokantiems , o ne mane žeminant.

Teisėja: Jums nepriklauso toks advokatas.

Aš: Nepriklauso pagal įstatymus, bet įstatymai yra antikonstituciniai. Už tai, kad Lietuvos teismai.. / Teisėja (pertraukdama): Ir pagal Konstituciją irgi nepriklauso, pagal Žmogaus teisių konvenciją irgi nepriklauso.

Aš: Na aš bandysiu su tuo ginčytis.

Teisėja: Galėsit ginčyti apeliaciniame skunde kiekvieną teismo sprendimą, bet šiuo metu tikrai situacija yra tokia. Gerai. Tada teismas tęsia įrodymų tyrimą, teismas nutarė suteikti taip ir padarysim, čia nurodyta, 248, ar ne? Suteiksim galimybę duoti parodymus kaltinamajam, apklausime atvykusį liudytoją ir specialistus ir darysime pertrauką. Ar tinka tokia tyrimų tvarka?

(Citagos pabaiga) Tada aš išsigandau ir vis dėlto daviau parodymus.

Akivaizdu, kad ponia Štuopienė šiomis savo veikomis tyčiojosi iš manęs, mane šantažavo ir grasino man versdama duoti parodymus prieš save, nors tai daryti draudžia tiek Konstitucija, tiek Konvencija, tiek Baudžiamojo proceso kodeksas.

Nors teisėja turi teisę paskirti psichiatrinę ekspertizę, praktiškai tokios ekspertizės yra tapusios susidorojimo su Elero valdžios ar teisėdergos kritikais ar net jų fizinio nužudymo priemone.

Visų pirma, dabartinėje akivaizdžiai teisiškai ir visaip kitaip išsigimusioje Lietuvos valstybėje teismo skirta psichiatrinė ekspertizė reiškia tiesioginį ir esminį asmens pažeminimą praktiškai visam gyvenimui. Žmogus turi vykti į kažkokią įstaigą, skirti daug savo laiko, sveikatos, energijos ir t.t., leistis visaip niekinamas šiurpios reputacijos Elero teismo psichiatrų, jam greičiausiai leidžiami sveikatai ir psichikai žalingi psichotropiniai preparatai ir tenka atsakinėti į žeminamus greičiausiai jau su ne vienu atsisakiusiu nusižeminti žmogumi susidorojusių specialistų su baltais chalatais klausimus. Be to, tokia ekspertizė reiškia įrašymą į psichiatriškai tirtųjų registrus, kas per visą Europą pagarsėjusiame panieka žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms Lietuvą valdančiame nusikaltėliškame totalitariniame režime visam gyvenimui paverčia teisėjų pažemintą žmogų oficialiu bepročiu, turinčiu pastoviai įrodinėti savo pilnavertiškumą – pavyzdžiui, vairuotojo pažymėjimui gauti ar prasitęsti. O ką jau bekalbėti apie asmens reputaciją ar prestižą – Lietuvoje po tokios ekspertizės žmogus tampa viešu bepročiu visam likusiam gyvenimui

Antra, su tragiška Vlado Bieliausko mirtimi 2006 m. teisminė psichiatrija tapo plačiosios visuomenės suvokiama kaip įteisinta režimo ir ypač teisėdergos priemonė nepatogiam asmeniui nužudyti. Trečiame bylos medžiagos tome – nuo 78 iki 85 lapo – pateiktas Valdo Valiūno 2015 m. sausio 16 dienos straipsnis „Karštame Komentare“, pavadintas „Atsargiai – sugrįžta baudžiamoji psichiatrija.“ Šiame straipsnyje, be daugelio kitų psichiatrų susidorojimo su Vyriausybei, policijai, prokuratūrai ir teismams nepatogiais žmonėmis atvejų, detaliai aprašyta, kaip Kauno policija su teismo psichiatrų pagalba praktiškai nužudė mano amžiaus kaunietį dailininką Kazį Valentą Žaltauską.

Norėčiau dar atkreipti dėmesį, kad praeitų metų pradžioje Rokiškio psichiatrinės ligoninės psichiatrai praktiškai nužudė savo ilgai kalintą disidentę, irgi kaunietę, Skaistą Rakauskienę.

Apibendrinant, psichiatrinė ekspertizė dabartiniu metu yra tapusi standartiniu Elero institucijų įrankiu susidorojant su neparankiais asmenimis, ypač drįstančiaisiais sakyti ar rašyti tiesą apie vyriausybę, teismus, prokuratūrą ar policiją. Jei teisėja Štuopienė tada būtų neapsiribojusi grasinimais ir man ją paskyrusi, dabar aš jau būčiau visų mažiausiai skaudžiai pažemintas, morališkai ir fiziškai išniekintas, ko gero (sprendžiant pagal panašius atvejus) būtų apribota mano laisvė prievarta uždarant mane į kokią nors psichiatrinę ligoninę, man būtų prieš mano valią leidžiami sveikatą žalojantys cheminiai preparatai. Mano reputacija būtų sudergta visam likusiam gyvenimui, o gal man netgi būtų pasibaigę kaip policijos automobilio bagažinėje nužudytam Gintarui Beresnevičiui ar ko gero jau būčiau kur nors rastas ir oficialiai pripažintas „nusižudęs“, kaip Vladas Bieliauskas ar daugelis kitų Elero teismų bei policijos aukų, arba „netikėtai“ miręs, kaip Kazys Valentas.Žaltauskas arba Skaista Rakauskienė, ar nuo kokios nors ūmios ligos, ar pan.

Todėl teisėjos grasinimas paskirti man psichiatrinę ekspertizę jei neduosiu parodymų praktiškai buvo grasinimas mane viešai pažeminti, žiauriai su manimi susidoroti ar gal netgi nužudyti. Tai mane galutinai morališkai sutriuškino ir, gelbėdamas savo reputaciją, sveikatą bei gyvybę, aš vis dėlto daviau parodymus, nors to daryti nenorėjau ir nesiruošiau. Ko gero už tai, kad vis dar esu gyvas ir sveikas, turiu būti dėkingas ponui Leišiui. Nors ilgą laiką plėtojusi „specialisto konsultacijos“ temą teisėja garso įraše gerai „girdimų“ pauzių metu varstė jį reikšmingais žvilgsniais, prokuroras vis dėlto nepasidavė teisėjos provokacijoms fiziškai susidoroti su manimi ir nepalaikė psichiatrinės ekspertizės idėjos, nepaisydamas nedviprasmiškų teisėjos insinuacijų, kaip pavyzdžiui (cituoju): „O vis tiktai nežinau dėl to advokato. Ką daryti?“ (citatos pabaiga) – ir pan.

Be to, teisėja man grasino dar vienu būdu – kad, jei neduosiu parodymų, neleis man iš viso pasisakyti ar kaip nors gintis, kitaip sakant begėdiškai šantažavo mane, kad aš arba duočiau parodymus, arba tylėčiau proceso metu: (cituoju): „O kuo Jūs norite gintis? […] Tai Jūs pasirenkate teisę tylėti procese?“; „Bet jei Jūs sakote, kad aš nesutinku duoti parodymų, tai aš Jus sodinu ir keliauju toliau su savo procesu ir Jums nesuteiksiu jokio žodžio, nes suprantate, Jūs neduodate parodymų, tai čia Jūsų problema, tiktai sėdit ir tylit.“ (citatos pabaiga).

Baudžiamojo proceso kodeksas nesuteikia teisėjai teisės taip elgtis, tai buvo eilinis šiurkščiai neetiškas, neteisėtas ir akivaizdžiai nusikalstamas jos poelgis; akivaizdu, kad teisėja grubiai viršijo savo įgaliojimus, siekė eilinį kartą pasinaudoti mano teisiniu neišsilavinimu ir, begėdiškai gąsdindama bei šantažuodama, išprievartauti mane duoti parodymus.

Apibendrinant šį epizodą, šitaip mane žemindama, gąsdindama ir šantažuodama, teisėja Inga Štuopienė grubiai pažeidė mano konstitucinę teisę neduoti parodymų prieš save ir nebūti verčiamam tai daryti, taip pat 21-ame Konstitucijos bei 3-iame Konvencijos straipsniuose įtvirtintą teisę, kad nebūsiu kankinamas, su manimi nebus žiauriai elgiamasi ir nebus žeminamas mano orumas, tuo būdu eilinį kartą grubiai pažeisdama Konstituciją, savo teisėjo priesaiką, Konvenciją ir visą eilę Teisėjų etikos kodekso reikalavimų. Grasindama neleisti man iš viso kalbėti proceso metu, jei neduosiu parodymų, tokiu būdu klaidindama mane, teisėja akivaizdžiai grubiai pažeidė Kodekse įtvirtintą draudimą nesinaudoti kitų asmenų nekompetencija ir nežinojimu.

Visiškai akivaizdu, kad grasinimas man psichiatrine ekspertize jei neduosiu parodymų, yra ne tik teisėjo vardą žeminantis poelgis, bet ir akivaizdi NUSIKALSTAMA VEIKA pagal 228-ą Baudžiamojo kodekso straipsnį. Nors teisėja turėjo formalią teisę paskirti man psichiatrinę ekspertizę, tačiau ne tokiu pagrindu, kokiu grasino. Taip grasindama, ji ne tiktai akivaizdžiai grubiai viršijo savo tarnybinius įgaliojimus, bet ir padarė man didelę žalą.

Aš buvau morališkai, psichologiškai bei fiziologiškai palaužtas ir priverstas elgtis prieš savo teisėtą valią – kaip jau minėjau, nenorėjau duoti parodymų, bent jau tame teismo posėdyje. Šio teisėjos grasinimo ir pažeminimo pasekmes aš jaučiau visus metus: man buvo rimtai pašlijusi sveikata, buvau prastos formos ir dėl to patyriau apčiuopiamų materialinių ir kitokių nuostolių. Nors jau daug metų buvau labai prastos nuomonės apie Lietuvos teismus ir teisėjus, po šio mane pašiurpinusio ir prislėgusio teismo posėdžio jaučiu organišką pasišlykštėjimą Elero teismais.

Akivaizdu, kad toks teisėjos elgesys kvalifikuotinas ne tiktai kaip ypač didelis mano teisių pažeidimas, bet ir kaip tiesioginis manęs žeminimas, niekinimas ir kankinimas.

3. Teisėja Inga Štuopienė elgėsi su manimi lyg būtų ne priesaiką davusi teisėja, o profesionali nusikaltėlė

Patį pirmąjį mano teisių pažeidimą ponia Štuopienė akivaizdžiai įvykdė priimdama iš pono Prokuroro vadinamąjį „Kaltinamąjį aktą“. Akivaizdu, kad tokio paistalų rinkinio neįmanoma nuodugniai teisiškai išnagrinėti; nuo tokio pobūdžio „kaltinimų“ (kabutėse) negalima normaliai gintis. Nuodugniau tai paaiškinsiu kai kalbėsiu konkrečiai apie „Kaltinamąjį aktą“.

Teismo posėdžių metu, mano paskaičiavimais, ponia Štuopienė, be aukščiau minėtųjų nusikaltimų, daug kartų pažeidė Konstituciją, savo teisėjo priesaiką ir net 27-is Teisėjų etikos kodekso punktus.

Visų pirma, teisėja daug kartų tiesiogiai pažeidė 6, 7, 15, 21, 29, 31 ir 110 Konstitucijos straipsnius. Tai ji padarė: atsisakydama tenkinti mano prašymus vadovautis Konstitucija, o ne jai prieštaraujančiais įstatymais; atsisakydama skirti man akivaizdžiai priklausantį valstybės apmokamą advokatą dėl mano kalbos, t.y. diskriminuodama mane dėl tautybės ir socialinės padėties; atsisakydama kreiptis į Konstitucinį teismą dėl mane diskriminuojančių įstatymų konstitucingumo, nors Elero teismai yra taip kreipęsi gindami labai turtingų asmenų teises; netenkindama mano prašymo pakeisti salėje kabojusį istorinį katalikybės simbolį Konstitucijoje nustatytu Lietuvos Valstybės Herbu ir taip mane skaudžiai pažemindama; baugindama mane ir grasinimais versdama mane duoti parodymus prieš save patį, įžūliai diskriminuodama mane sėdomis su teismu ilgai kalbėjusio prokuroro atžvilgiu; ir t.t.

Akivaizdu, kad ponia Štuopienė grubiai pažeidė sekančius Teisėjų etikos kodekso principus ir konkrečius reikalavimus:

Pagarbos žmogui principą ir iš jo išplaukiančias konkrečias taisykles, įpareigojančias kiekvieną teisėją:

1) gerbti žmogų, jo teises ir laisves;

2) gerbti teisę ir visada veikti taip, kad nebūtų pažeidžiami teisingumo principai;

3) pagarbiai išklausyti procese dalyvaujančius asmenis kaip to reikalauja įstatymas, dėmesingai reaguoti į jų prašymus ir siūlymus, o nepagrįstus prašymus atmesti taktiškai; tačiau teisėjas turi būti reiklus proceso tvarkos pažeidėjams;

5) atliekant pareigas, gerbti proceso dalyvių teises ir orumą, jokia forma ar būdu neskatinti jų nesilaikyti įstatymų bei kitų teisės aktų, juos pažeisti;

Pagarbos ir lojalumo valstybei principą ir konkretų jo reikalavimą laikytis duotos teisėjo priesaikos;

Teisingumo ir nešališkumo principą ir iš jos išplaukiančius reikalavimus:

1) kalba, veiksmais, priimamais sprendimais nediskriminuoti atskirų asmenų ar visuomenės grupių dėl lyties, seksualinės orientacijos, amžiaus, rasės, religijos ar įsitikinimų, odos spalvos, tautybės ar etninės priklausomybės, šeimyninės padėties ir imtis teisėtų priemonių pastebėtai diskriminacijai pašalinti;

3) nedemonstruoti savo simpatijų ar antipatijų ir išskirtinio dėmesio atskiriems asmenims ar jų grupėms, bylose dalyvaujantiems asmenims;

Sąžiningumo ir nesavanaudiškumo principą, reikalaujantį nepiktnaudžiauti savo tarnybine padėtimi, siekiant paveikti kitų asmenų sprendimus;

Padorumo principą ir iš jo išplaukiančias taisykles:

1) būti nepriekaištingos reputacijos ir ją saugoti;

2) nesinaudoti kito asmens klaidomis ar nežinojimu;

3) darbinėje ir kitoje viešojoje veikloje bei privačiame gyvenime elgtis sąžiningai, korektiškai, mandagiai, garbingai;

4) netoleruoti asmens įžeidinėjimo ar žeminimo;

5) nemenkinti kitų bendradarbių darbo, elgtis su jais bei kitais asmenimis pagarbiai, spręsti konfliktines situacijas taikiai ir mandagiai, nereikšti niekam paniekos, neįžeidinėti, neplūsti, nevartoti smurto;

7) kitaip savo elgesiu nežeminti teisėjo ir teismų vardą;

Pavyzdingumo principą, reikalaujantį:

1) profesinėje veikloje ir privačiame gyvenime savo elgesiu, kalba, drausme, išvaizda rodyti pavyzdį, laikantis visuotinai pripažintų moralės normų ir etikos reikalavimų nežeminti teisėjo vardo;

2) saugoti savo profesijos garbę ir prestižą;

3) būti tolerantiškam, punktualiam ir paslaugiam;

4) teismo posėdžio metu nerodyti susierzinimo, pykčio, vengti balso pakėlimo;

5) nemoralizuoti teismo procese dalyvaujančių asmenų;

6) posėdžio metu būti oficialiu, kantriu ir mandagiu;

7) visada veikti profesionaliai ir humaniškai;

8) pripažinti savo klaidas ir jas taisyti;

10) tobulinti savo kalbos ir bendravimo kultūrą;

Ir pagaliau Pareigingumo principą, nurodantį teisėjui:

1) nepažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinių sutarčių, įstatymų ir kitų teisės aktų;

3) savo pareigas atlikti nepriekaištingai, laiku, profesionaliai ir dalykiškai;

5) reaguoti į kitų teisėjų, prokurorų ir advokatų padarytus įstatymų bei profesinės etikos pažeidimus.

Nenorėdamas per daug plėstis, paminėsiu tik kelias akivaizdžiai Kodeksą pažeidusias ponios Štuopienės veikas. Patį pirmąjį Kodekso punktą (cituoju): „gerbti žmogų, jo teises ir laisves, o taip pat daugelį kitų teisėjams privalomų taisyklių,“ (citatos pabaiga) – teisėja pažeidė daug kartų mane pertraukinėdama, darydama absurdiškas pastabas, keldama balsą ir ironizuodama, begėdiškai moralizuodama, trukdydama man suformuluoti prašymus absurdiškomis pastabomis, kaip kad (cituoju): „suformuluokite prašymą...“ (citatos pabaiga), neleisdama paaiškinti, kad mano tikėjimui priešiško religinio kulto simbolis ant teismo salės sienos įžeidžia mano religinius jausmus, grasindama skirti psichiatrinę ekspertizę, jei neduosiu parodymų, postringaudama, kad teismas – ne mano virtuvė, kreipdamasi į mane antruoju vienaskaitos asmeniu, tiesiog šiaip sau žemindama ir kitais mano jau minėtais ir neminėtais atvejais.

Daugelį Kodekso reikalavimų teisėja Štuopienė pažeidė begėdiškai diskriminuodama mane pono Leišio atžvilgiu – t.y. tiesiogiai ir grubiai pažeisdama Baudžiamojo proceso kodeksą ir leisdama ponui Prokurorui ilgai kalbėti su teismu atsisėdus, nors aš daug kartų protestavau, ir tuo pat metu begėdiškai moralizuodama mane kai aš atsisėdau, nors tuo metu jau buvau baigęs su ja kalbėti.

Ponia Štuopienė mane begėdiškai žemino išreikalaudama ir įdėdama į bylos medžiagą mano sveikatos problemų sąrašą ir liepdama psichiatrams mane apklausinėti teismo salėje, nereaguodavo į liudininkų bei specialistų atsisakymus atsakinėti į mano klausimus ir kitus akivaizdžius pažeidimus bei kitomis savo veikomis, kurios mane glumindavo ir praktiškai neleisdavo man normaliai gintis. Akivaizdžiai neteisėtai ponia Štuopienė neleido man kopijuotis bylos medžiagos.

Pagrindiniai teisėjos Štuopienės įvykdyti pažeidimai yra detaliau išvardinti ir įvertinti trijuose mano prašymuose Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, kuriuos galima rasti berods trečiajame bylos medžiagos tome.

4. Abu teisėjai atsisakė mane teisti su Konstitucijoje nustatytu Lietuvos Valstybės Herbu

Ant ponios Štuopienės teismo posėdžių salės sienos kabėjo Lietuvos valstybinio herbo parodija – auksinės spalvos reljefinis raitelis violetiniai rudame fone, su dvigubu kryžiumi ant skydo. Visų pirma, Konstitucijoje vienareikšmiškai nustatyta, kad herbas yra baltas Vytis raudoname fone. Taigi, ant sienos kabėjusi geltonai – rudai violetinė šlykštynė negalėjo būti Lietuvos valstybinis herbas. Antra, ant raitelio skydo aiškiai matėsi dvigubas Jogailos kryžius. Taigi raitelis simbolizavo krikščionybę ir kruvinąjį mano religijos bei mano tikėjimo žmonių persekiotoją Jogailą, o kartu ir vadinamąjį „šventąjį“ Jurgį.

Ant pono Ramanausko salės sienos kabojo šiuo metu Lietuvą valdančių nusikaltėlių vietoje konstitucinio valstybės herbo dažniausiai naudojamas simbolis, kuris irgi akivaizdžiai neatitinka 15-ojo Konstitucijos straipsnio reikalavimų.

Tačiau abu teisėjai kategoriškai atsisakė pakeisti minėtuosius simbolius į Konstitucijos 15-o straipsnio reikalavimus atitinkantį valstybinį herbą, o taip pat atsisakė tenkinti mano prašymus kreiptis į Konstitucinį teismą prašant nustatyti, kad teisės aktai, kuriais teisėjai rėmėsi atmesdami mano prašymus mane teisti su teisėtu Lietuvos Valstybės Herbu, prieštarauja 15-am Konstitucijos straipsniui – nors aš ir paaiškinau, kad minėtieji teismo salėse kaboję simboliai mane žemina dėl mano tikėjimo ir religijos.

Noriu priminti, kad esu lietuvietis, taigi garbinu lietuviškuosius dievus. Kaip visuotinai žinoma, mano tikėjimo žmones krikščionys ir ypač katalikai persekioja jau daugiau, kaip pusantro tūkstančio metų, o Lietuvoje – daugiau, kaip 700-us metų. Ir dabar Lietuvoje viešpataujantys katalikai viešai skelbia, kad yra tik vienas „tikras“ (kabutėse) dievas, o visi kiti (t. y. ir mano dievai) – netikri, „stabai“ ir pan, paniekinamai vadina mano tikėjimą ir religiją „pagonybe“, mane ir kitus jiems nepatinkančiuosius „pagonimis“. Politikai, valstybės pareigūnai ir žiniaspauda beveik visada vadina būtent ir tik katalikus „tikinčiaisiais“, Katalikų bažnyčią – „Bažnyčia“ iš didžiosios raidės, ir t.t.

Kaip visuotinai žinoma – pavyzdžiui Gedimino Zemlicko straipsnyje „Kas sieja slibiną ir dvigubąjį kryžių?“ (žiūrėti 5-ą bylos medžiagos tomą – nuo 41-o iki 44-o lapo), publikuotame Lietuvos mokslininkų laikraštyje „Mokslo Lietuva“; 2009 m. kovo 12 dieną, raitelis su dvigubu kryžiumi simbolizuoja krikščionybę ir krikštą, o taip pat Jogailą kaip Lietuvos krikštytoją – taigi mano tikėjimo persekiotoją ir išniekintoją – ir vadinamojo „šventojo“ Jurgio ordino riterį. Noriu pastebėti, kad dvigubas kryžius simbolizuoja mano tikėjimą ir religiją dar ir dabar, kaip jau minėjau, žeminančią ir persekiojančią krikščionybę. Būtent Jogaila, akivaizdžiai vienas didžiausių niekšų ir išsigimėlių Lietuvos istorijoje, įsakė išniekinti mano tikėjimą bei religiją ir jėga pavergti mano tautiečius bei primesti jiems to meto katalikiškąją niekšybę. Būtent Jogailos įsakymu buvo išniekintos ir šiandien katalikų vis dar tebeniekinamos visos pagrindinės mano religijos šventovės.

Vadinamasis „šventasis“ Jurgis yra krikščionių begėdiškai garbinamas kaip slibino žudikas. Tuo tarpu slibinas simbolizuoja tai, ką aš, kaip lietuvietis ir žmogus, labai gerbiu – žinias ir išmintį – t.y. tai, ko krikščionys ir ypač katalikai visais laikais labiausiai nekentė ir bijojo, kuo pasižyminčius žmones persekiojo, degino ir žudė. Iš kitos pusės, slibinas arba žaltys paprastai yra krikščionių interpretuojamas kaip simbolis mano tikėjimo ir religijos, kurių naikintoju „šventasis“ (kabutėse) Jurgis labai dažnai oficialiai pristatomas.

Apibendrinant, teismo posėdžių salėse būdavo pakabintos manęs ir mano tikėjimo bei religijos pažeminimą, persekiojimą ir istorinį sunaikinimą simbolizuojančios šlykštynės. Teisti mane su tokiu ženklu ir dar versti mane vis stotis prieš jį ir rodyti formalią „pagarbą“ (kabutėse) išsigimimo, mano tikėjimo, religijos, taip pat mano protėvių ir manęs asmeniškai pažeminimo ir išniekinimo simboliui – ypač didelė niekšybė, ciniškas manęs įžeidimas ir mano tikėjimo ir religijos pažeminimas bei išniekinimas.

Elero teismai jau daugiau kaip 20 metų visoje Europoje garsėja savo nepagarba lietuviams, ypač neturtingiems ir nekatalikams, ciniška panieka žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms. Visi Elero organai persisunkę prastai slepiama panieka nekatalikams. Istorinės katalikiškosios niekšybės simboliką vietoj valstybinio herbo teko stebėti ne tik daugelyje Elero teismų salių, bet ir ant policininkų uniformų rankovių, ambasadų užsienyje bei daugelyje kitų akivaizdžiai katalikybės propagandai nederamų vietų. Beje, Vilniaus apygardos teisme netgi teko matyti specialiai įrengtas katalikiškajam kultui skirtas patalpas. Matomai Elero teismų administracija ir katalikai teisėjai jaučia pasitenkinimą tokiu būdu niekindami nekatalikus, versdami juos žemintis stoviniuojant prieš katalikybės simboliką ir kontempliuojant atvirą panieką sau ir savo tikėjimui.

Vis dėlto, mano reikalavimas išnešti ant sienos kabėjusią šlykštynę ir pakabinti konstitucinį Lietuvos herbą, sprendžiant pagal galiojančią Konstituciją, jos 15-ąjį, 29-ąjį ir teismų bešališkumą įtvirtinančius straipsnius bei dabartinę Teismų įstatymo redakciją, buvo akivaizdžiai teisėtas ir pagrįstas, taip pat kaip ir mano principinis prašymas nežeminti manęs ir nesityčioti iš mano religinių jausmų verčiant stoviniuoti prieš mano tikėjimą jau 700 metų persekiojančio religinio kulto simbolį. Tačiau teisėja Štuopienė netgi neišklausė mano argumentų ir daug kartų mane pertraukė. Akivaizdu, kad, atsisakydami patenkinti mano teisėtus prašymus: pakeisti simbolius ir kreiptis į Konstitucinį teismą, – abu teisėjai grubiai pažeidė Konstituciją, savo priesaikas ir visą eilę Teisėjų etikos kodekso reikalavimų.

Diskusija

6. Zose2018 04 17 14:59:13

Pasamdyta Terese May klykauja, gaili apnuodytu Skripaliu, Sirijos gyventoju, o Anglijos ligoniniu koridoriuose mirsta ligoniai net nepateke pas gydytojus, seneliu namuose mirsta seneliai be vandens ir maisto. Ziauriausiai elgiamasi su emigrantu vergais is Europos! Nemato sito savo panosej! Bjauru ir amoralu klausytis ir ziureti!

5. Giedrius2018 04 14 10:31:59

Dabar jau aišku kam konkrečiai jankiams ir pačiai Mei ypač reikėjo Skripalių apnuodijimo.
Jei ne tai, dabar JK vyktų masiniai protestai prieš Sirijos bombardavimą. Dabar gi pacifistai bijo būti apkaltinti „rusų agentais“.
Tip–top kaip Lietuvoje viskas:)))

4. Marius2018 04 13 23:55:54

Giedriau, labai logiškai samprotaujate. Kai per daug užsiciklinta ties Skripalių apnuodijimu, jau kyla įvairių minčių. Taip, vienas iš Novičiok kūrėjų, Vil Mirzojan, gyvena JAV. Taigi JAV turi ir žinių, ir technologijų šį nuodą pagaminti, tačiau visgi linkęs manyti, kad tai buvo Rusijos spec. tarnybų saviveikla, galbūt asmeniškas kerštas vyriausiai valdžiai net nežinant. Arba bandymas įsiteigti, na, kaip kad Nemcovo nužudymas, gi nužudė Kadyrovas taip manydamas, kad įsiteigs Putinui, gi kas čia toks Nemcovas, gi jis kritikuoja vadą, ta tas Kaukazo džigitas ir liepė savo smogikams nužudyti, na gal taip iš caro dividendų gausiu. Putinas supyko (Kremliuje oponentai nebežudomi nuo Berijos laikų), bet deja Kadyrovo nenubaudė.

3. g2018 04 12 17:43:18

balandžio 25 :)

2. Marozas2018 04 11 19:14:23

Tešliau ;))) Zona laukia

1. Logos2018 04 11 10:12:25

Kada bus teismo sprendimas?

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

e-paštu

RSS RSS

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt / dienoraštis
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinis
dienoraštis
tekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2018 Giedrius Šarkanas        kontaktai

.

 x 

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis