Katalikų bažnyčia suaugusi su Lietuvos politika į vieną junginį. Žyniai saugoja partijų valdžią, o politikai jiems dosniai atsilygina iš valstybės lėšų.
Vyriausiųjų Lietuvos katalikų žynių (hierarchų) parama jau kuris laikas yra pagrindinis tiek politinių partijų, tiek atskirų politikų sėkmės garantas.
Po 1996 m. Seimo rinkimų buvo pastebėta, kad katalikų žyniai gali daryti didelę įtaką rinkimų rezultatams, apjuodindami nepatinkančius politikus ar netgi tiesiogiai liepdami savo parapijų katalikams balsuoti už vieną ar kitą partiją.
2004 m. buvo visiškai akivaizdu, kad Valdo Adamkaus pergalę prezidento rinkimuose nulėmė jei ne labai netikėtai ir įtartinai pakibę Vyriausiosios rinkimų komisijos kompiuteriai, tai tikrai katalikų šventikai, iš savo sakyklų sutartinai dėję į šuns dienas Kazimierą Prunskienę.
Dabar tarp Lietuvos politikų populiari nuomonė, kad būtent Katalikų bažnyčia sprendžia kas laimės rinkimus.
Valdantieji Lietuvos politikai turi būti dėkingi Katalikų bažnyčiai ne tik už savo išrinkimą, bet ir už valdžios išsaugojimą.
Lietuvos politika pilna skandalų. Daug rašoma apie akivaizdžius valdžios vyrų bei moterų grobstymus, korupciją ir išdavystes.
Lietuviai supranta, kad Lietuvos valdžia yra beviltiškai apsimelavusi, korumpuota, prasivogusi ir t.t., tačiau jie neprotestuoja, neina į gatves, nereikalauja patraukti atsakomybėn žmonių, be jokių skrupulų išdavinėjančių ir pardavinėjančių Lietuvą kitaip sakant, demokratija Lietuvoje visiškai neveikia.
Akivaizdu, kad svarbiausią vaidmenį tramdant lietuvius vaidina Katalikų bažnyčia. Katalikų žyniai nepaliaujamai moko lietuvius susitaikyti su likimu ir nuolankiai paklusti valdžiai.
Tai nėra kažkas naujo. Šimtmečiais Katalikų bažnyčia mokė lietuvius būti klusniais valdančiųjų tarnais, galvoti ne apie politinę kovą, o apie atgailą, maldas ir, žinoma, kuo didesnes aukas katalikų žyniams.
Ir dabar, tarnaudama apynasriu demokratijai, Katalikų bažnyčia toliau tęsia savo tradicinį verslą iš valdžios gauna pinigus bei kitokią paramą ir užtikrina Lietuvos katalikų susitaikymą ir paklusnumą.
Kiekvienas valdžioje esantis padugnė ir išdavikas gali jaustis saugiai ir toliau vogti iš Lietuvos tol, kol gerai sutaria su Katalikų hierarchais ir juos remia lietuviai (bent jau tie, kurie save vadina katalikais) nepasiims šakių ir neis ieškoti teisingumo.
Suvokdami savo priklausomybę nuo katalikų žynių, Lietuvos politikai dosniai jiems atsidėkoja.
Katalikų bažnyčiai perduodamas didelės apimties valstybės turtas, jie gauna dideles sumas iš valstybės biudžeto, nepalyginamai didesnes už simbolinę paramą kitoms religinėms bendruomenėms, išmokas, kurios labai primena valdančiųjų partijų atsiskaitymus už agitaciją rinkimų metu.
Varžydamiesi kas labiau įtiks katalikų žynijai, Lietuvos politikai begėdiškai pažeidinėja Lietuvos konstitucijoje įtvirtintą ir visuotinai pripažįstamą valstybės ir religijų atskyrimo principą.
Svarbiausios katalikybės ritualinės datos paskelbtos valstybinėmis šventėmis, iš valstybės lėšų finansuojami renginiai, akiplėšiškai propaguojantys ir aukštinantys katalikybę, žyniai juodomis suknelėmis pradeda eiti vis daugiau pareigų Lietuvos valstybinėse įstaigose (kapelionai, sielovadininkai, psichologai ir pan.)
Demokratijos esmė yra tame, kad esantiems valdžioje apsimelavus, apsivogus, išdavus juos išrinkusius žmones, šie viešais protestais ir demonstracijomis priverčia juos atsistatydinti ir teisėsaugos institucijos gali patraukti politikus atsakomybėn. Kitų rinkimų metu žmonės gali balsuoti už naujas politines jėgas.
Tačiau daugumą lietuvių už pavadėlių laiko katalikų žyniai, ragindami juos susitaikyti, nusižeminti ir neprotestuoti prieš Katalikų bažnyčią remiančius politikus, o taip pat nebalsuoti už naujas partijas, kurios, jei ateitų į valdžią, neremtų hierarchų valstybės milijonais.
Todėl, kol Katalikų bažnyčia nevaržomai viešpatauja Lietuvoje, nėra ko tikėtis, kad kas nors pasikeis Lietuvos politikoje, kad dabartinius vagis ir išdavikus pakeis padorūs žmonės juk tada įstatymai pradėtų galioti ir katalikų žyniams!
Begėdiškais katalikiškais ritualais ir patyčiomis iš lietuvių kapelionai išniekino pačią karinės tarnybos savo tautai ir šaliai idėją, galutinai sudergdami Lietuvos kariuomenę.
Vytautas Didysis idealizuojamas nepaisant akivaizdaus jo antilietuviškumo. Mitas apie Vytauto didybę naudingas dabartiniam režimui, kadangi padeda išlaikyti po padu vis labiau plėšiamą ir naikinamą lietuvių tautą.
Kalėdojimas sena mūsų tautos tradicija. Per daugelį šimtmečių iš lietuvių buvo išvesta nuolankių, nusižeminusių, bailių baudžiauninkų veislė. Klebonai kalėdoja ne šiaip sau, jie žino, ką daro.
Pagal prokuratūrą, Katalikų bažnyčios vardu jėzuitų ir Vilniaus universiteto vykdyti lietuviečių ir protestantų genocidai nėra nusikaltimai. Dėjo prokurorai ant Lietuvos ir lietuvių.
Dėl galimo nepilnamečių įtraukimo girtauti, galimų kanibalizmo elementų bei galimo mažamečių tvirkinimo Katalikų bažnyčios dalinamų komunijų metu kreipiuosi į Vilniaus apygardos teismą.
Akivaizdžiai BK 170 straipsnyje pateiktus nusikaltimų apibrėžimus atitinkančius raginimus žudyti kitaip mąstančius, jaučiančius ir tikinčius teisėja praktiškai vadina tiesomis. Juk tai kruvinojo Jahvės (Dievo) priesakai.
Katalikų bažnyčia giriasi, kad 1991 m. rudenį Vytautas Landsbergis su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi paaukojo Lietuvą mergelei Marijai. Po 20 metų senatis nebeleidžia traukti kaltininkų baudžiamojon atsakomybėn.
Jei jau tiriami istoriniai nusikaltimai, Prokuratūra privalo tirti ir 16-18 a. Katalikų bažnyčios ir konkrečiai jėzuitų bei Vilniaus universiteto studentų vykdytus lietuviečių bei protestantų genocidus.
Lietuvos prokuratūra nesugeba iškelti bylų dėl didžiausių nusikaltimų prieš Lietuvą. Užtat uoliai gina Katalikų bažnyčios interesus lyg būtų ne Lietuvos valstybinės valdžios, o jau atkurtosios Inkvizicijos įstaiga.
Katalikų vyskupų konferencija įsitikinusi, kad Baudžiamasis kodeksas jai negalioja. O gal nežino, kad vaikų įtraukimas girtauti Lietuvoje yra nusikaltimas?
Kunigas sąvoka. Kunigas kilnus žmogus, vadas žodis netinkamas vienos religijos šventikams vadinti. Ne kunigas, o šventikas, dvasininkas, žynys.
Daugelis katalikų patys piktinasi Katalikų bažnyčios nusikaltimais. Ką reikėtų daryti, kad Romos katalikų bažnyčia nebegalėtų griauti lietuvių tautos?
Katalikų bažnyčia atnešė į Lietuvą tamsą, pagiežą, neapykantą ir kitų tikėjimų persekiojimą. Šviesiausi lietuviai buvo priverčiami palikti Lietuvą. Persekiodama ne katalikus, Katalikų bažnyčia kiršino, skaldė ir naikino lietuvių tautą.
Lietuvoje dominuojantys katalikai vėl sistemingai diskriminuoja kitus lietuvius, pastoviai juos įžeidinėdami ir žemindami tiek visuomeniniame ir kultūriniame, tiek politiniame lygmenyse.
Katalikų bažnyčia ilgą laiką vykdė lietuvių tautos genocidą, buvo didžiausia istorijoje lietuvybės persekiotoja ir naikintoja. Vis dėlto, tarp katalikų dvasininkų pasitaikydavo ir vienas kitas Lietuvos patriotas.