Religinė priklausomybė - ne amžina

Paskutiniu metu vis aukščiau galvas keliantys katalikiškieji fundamentalistai vis dažniau spekuliuoja valstybine katalikų skaičiaus Lietuvoje statistika.

Bandydami primesti žmonėms savo viduramžiškus prietarus (pavyzdžiui, riboti kontraceptinių priemonių pardavimą ar uždrausti abortus), agresyvieji klerikalai dabar viską suveda į vieną argumentą: „80 nuošimčių lietuvių yra katalikai – todėl ir įstatymai turi būti katalikiški“.

Tokie tvirtinimai yra akivaizdi demagogija, kadangi Lietuvos konstitucija draudžia religinę diskriminaciją, tačiau realiame gyvenime konstitucija jau seniai tapo paniekos ir patyčių objektu, o demagogija – pagrindiniu Lietuvos valstybės principu.

Todėl vis dažnėjantis klerikalų manipuliavimas skaičiais ir nuošimčiais yra rimtas įspėjimas vadinantiesiems save katalikais tik tam, „kad atstotų“, o ne iš pritarimo Vatikano politikai.

Daugelis lietuvių skelbiasi katalikais tik todėl, kad juos vaikystėje pakrikštijo katalikų šventikas ir jie dalyvavo vadinamojoje komunijoje ar kituose ritualuose, todėl kad juos taip vadina tėvai, seneliai ir kaimynai, ar tiesiog todėl, kad paklausti „kas tu toks (tokia)?“ – nesugalvoja geresnio atsakymo.

Gyvenime didelė dalis vadinančiųjų save katalikais nepritaria Katalikų bažnyčios doktrinai ar netgi ja šlykštisi. Daugelį piktina agresyvusis davatkizmas, kontracepcijos ir abortų draudimas, begėdiškas kišimasis į asmeninį žmonių gyvenimą, nesiliaujantis kitų tikėjimų žmonių žeminimas bei Jozefo Racingerio, Audrio Bačkio ir kitų Katalikų bažnyčios vadovų išsišokimai.

Nustoti vadintis kataliku Lietuvoje nėra paprasta

Yra nemažai lietuvių, kurie nebenorėtų vadintis katalikais, tačiau nesiryžta ar tiesiog nesupranta, kad tai yra įmanoma. Juos sulaiko:

• Katalikų žynių ir šiaip davatkų tvirtinimai, kad „krikštas ir komunijos yra neatšaukiami ir amžini“;
• Katalikų bažnyčios propagandos skleidžiamas ir palaikomas įsitikinimas, kad „tikras lietuvis turi būti katalikas“;
• nežinojimas, kaip nutraukti su Katalikų bažnyčia siejančius psichologinius ir moralinius saitus;
• nerimas, „kaip į tai pažiūrės močiutės, tetos, kaimynai ir bendradarbiai“, tarp kurių paprastai netrūksta katalikų fanatikų.

Visos keturios priežastys yra rimtos psichologinės ir moralinės kliūtys, neleidžiančios daugumai lietuvių gyventi pagal savo sąžinę. Tačiau kiekvieną kliūtį galima įveikti.

Religiniai fanatikai įsitikinę, kad jų kulto ritualai nebeatšaukiami

Jei paklaustume aukšto rango katalikų ar kitos krikščionybės srovės žynį kaip panaikinti priklausomybę jo bažnyčiai, greičiausiai jis atsakytų, kad krikštas, komunijos bei kitos ritualinės apeigos nustato santykį su krikščioniškuoju dievu ir todėl negali būti atšauktos.

Dauguma šventikų išaiškintų, kad religiniais ritualais žmogus sudaro tiesioginę sutartį su dievu, ir tik pats dievas gali nuo jos atleisti.

Tai visiškai suprantama – žyniai nori turėti kuo daugiau sau pavaldžių ir įvairiausias rinkliavas mokančių tikinčiųjų (vadinamosios „bandos“ ), ir todėl siekia ne tik prisitraukti naujų, bet ir bet kokia kaina išlaikyti jau esamus.

Todėl krikščionių šventikai dažniausiai įrodinėja, jog žmogus negali ar neturi teisės panaikinti savo religinių įsipareigojimų.

Bet kurį religinį santykį galima panaikinti

Iš kitos pusės, bet kurio tikėjimo žynys paaiškins, kad nėra jokių kliūčių iš kitos religijos pereiti į jo propaguojamąją.

Netgi musulmonai, grasinantys mirtimi kiekvienam atsisakiusiam jų religijos, nemato jokių kliūčių pereiti į islamą iš bet kurio kito tikėjimo.

Taigi iš tikrųjų kiekviena religija pripažįsta teisę pereiti iš vieno tikėjimo į kitą su vienintele išimtimi sau pačiai – kaip „tikrajai“ religijai.

Ir paskutiniai fundamentalistai bei fanatikai nepripažįsta teisės atsisakyti religinių įsipareigojimų tiktai tam jų įsitikinimu „vieninteliam tikrajam“ dievui.

Vadinasi, jei žmogus nusivilia tuo dievu, nebetiki juo – visi to žmogaus religiniai įsipareigojimai praranda prasmę – kaip gali turėti kažkokių pareigų dievui, į kurį nebetiki?

Grįžtant prie Lietuvos – kiekvienas lietuvis turi teisę nebebūti kataliku

Taigi akivaizdu, kad visi dabartinių katalikiškųjų fundamentalistų pagąsdinimai, tokie kaip kad „jei jau esi katalikas, tai iki grabo lentos“, – tėra paprasčiausia propaganda, psichologinis spaudimas tiems, kurie norėtų gyventi pagal savo sąžinę, tačiau nedrįsta.

Dar didesnė veidmainystė yra tvirtinimai, kad „lietuviai yra katalikiška tauta“, „tikras lietuvis yra katalikas“ ir pan.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas