Katalikų bažnyčia pasiekė gerų rezultatų propagandoje atsisakydama tiesioginio dalyvavimo ir pereidama prie profesionalios modernios viešųjų ryšių vadybos.
Pažvelgus į Lietuvos žiniasklaidą, ypač į televizijas ir pagrindinius laikraščius, gali susidaryti įspūdis, kad Lietuvoje pilnai užtikrinama tikėjimo laisvė, kad valstybė nediskriminuoja religiniu pagrindu ir visi lietuviai puikiai sutaria nepriklausomai nuo savo tikėjimo, religijos bei pažiūrų.
Dar daugiau, katalikiški leidiniai laikas nuo laiko skundžiasi, kad Lietuvoje yra negatyviai diskriminuojami būtent katalikai (ar krikščionys), kad draudžiama jų saviraiškos laisvė.
Tačiau palyginus su kitomis Europos (ypač Vakarų) šalimis, darosi akivaizdu, kad Lietuvoje katalikai naudojasi išskirtinėmis teisėmis o tai reiškia, kad Lietuvos valstybė diskriminuoja nekatalikus.
Kaip tai galėjo atsitikti? Kodėl lietuviai, ir ne tik katalikai, nepastebi vis augančios Katalikų bažnyčios įtakos Lietuvos valstybei, vis didėjančios nekatalikų diskriminacijos?
Reikia pripažinti, kad tai yra pasiekta centralizuotos, gerai apmąstytos ir planingai įgyvendinamos Katalikų bažnyčios viešųjų ryšių politikos bei subtilios valstybinio masto žiniasklaidos kontrolės dėka.
Jei kas sekė politinius ir kultūrinius įvykius pirmaisiais nepriklausomybės metais, galbūt dar nepamiršo masinės Sąjūdžio laikų isterijos, kai, pradėjus atvirai keikti rusus, komunistus ir pan., buvo beatodairiškai išaukštinta Katalikų bažnyčia.
Prisistatydami lietuvybės puoselėtojais (nors nemaža jų dalis bendravo su įvairiausiomis Tarybų Sąjungos tarnybomis ar netgi buvo KGB ar pan. struktūrų agentais) katalikų žyniai mėgavosi netikėtai įgyta valdžia.
Katalikybė faktiškai buvo tapusi lietuvybės sinonimu, ir bet kas išdrįsęs paprieštarauti juodasukneliui hierarchui rizikavo nedelsiant būti apšauktas tautos priešu.
Tuo metu tiek bažnyčiose, tiek gatvėse nevaržomai skardeno katalikų žynių, iš eilės keikiančių visus jiems neįtikusiuosius, klyksmai.
Turbūt labiausiai savo išsišokimais pagarsėjo Alfonsas Svarinskas (pirmasis kariuomenės kapelionas), iš pykčio kitaip mąstantiems apsiseilėdavęs netgi prieš televizijos kameras.
Neapykantos perkreipti juodasuknelių žynių veidai netruko sugriauti Katalikų bažnyčios įvaizdį. Daugelis lietuvių pasipiktino hierarchija ir šio įspūdžio ilgą laiką negalėjo išdildyti netgi Vincento Sladkevičiaus romumas ir nuolankumas.
Tai buvo rimtas įspėjimas, ir Katalikų bažnyčia labai protingai į jį sureagavo. Piktų dvasių apsėstuosius primenatys katalikų dvasininkai visam laikui dingo iš žiniasklaidos.
Dabar isteriškuosius žynius, skleidžiančius savo religijos pagiežą kitaip mąstantiems ar šiaip neįtikusiesiems, galima išgirsti tiktai bažnyčiose mišių ir pan. ritualų metu kada juodasuknelių klausosi tiktai jų autoritetu neabejojantys klausytojai.
Įsitikinę, kad klyksmais ir grasinimais nepalenks lietuvių į savo pusę, hierarchai pradėjo kur kas mažiau pastebimą, bet užtai daug efektyvesnę žiniasklaidos kampaniją.
Visų pirma, nuo tiesioginės propagandos buvo pereita prie neigiamos informacijos ribojimo. Dabar Lietuvoje labai retai išgirsi kažką neigiamo apie Katalikų bažnyčią netgi katalikybės toli gražu nepropaguojantis Lietuvos rytas vengia tiesioginės kritikos.
Šiam tikslui Katalikų bažnyčia ilgai dirbo su redaktoriais nepalankų straipsnį išspausdinęs laikraštis nedelsiant susilaukdavo juodasuknelio žynio vizito. Žinoma, tai nereiškia, kad buvo grasinama daugelį įtikindavo paklusti ir vienas ar keli nemalonūs pokalbiai ar skambučiai.
Pavyzdžiui, kartą vienas mokslo populiarinimo žurnalas pradėjo spausdinti straipsnių seriją apie sielų persikėlimą, ir netgi to užteko netrukus redakcijoje apsilankė juodasijonis ir ilgai, užtikrinai bei be galo erzinančiai aiškino redaktoriui, kad sielų persikėlimas yra nesuderinamas su krikščioniškomis vertybėmis ir todėl įžeidžia dorų katalikų religinius jausmus.
Ir taip atsitiko dėl kelių nekaltų straipsnelių, netgi nekritikuojančių Katalikų bažnyčios! pokalbis redaktoriui buvo toks nemalonus, kad nuo to laiko jis metų metus nebeįleido į savo žurnalą nieko, kas galėtų paskatinti dar vieną juodaskvernio apsilankymą.
Akivaizdu, kad panašiais motyvais vadovaujasi daugumos Lietuvos žiniasklaidos priemonių valdytojai. Paskutiniu metu Katalikų bažnyčia išgyveno visą eilę rimtų skandalų, buvo išaiškinta daugybė katalikų žynių pedofilijos atvejų visame pasaulyje o Lietuvoje tepasirodydavo kelios trumpos žinutės.
Labai nedaug dėmesio buvo skiriama ir popiežiaus Jozefo Racingerio įžeidimams kitų tikėjimų žmonėms, kuriais pasipiktino netgi daugelis Lietuvos katalikų. Greitai buvo nuslopinti ir su Lietuvos katalikų žyniais susiję skandalai.
Visa tai rodo, kad Lietuvos žiniasklaida yra šališka, Katalikų bažnyčios atžvilgiu ji vadovaujasi gerai arba nieko principu.
Pamatę, kad be perstojo liaupsindami save ir keikdami kitus daug nepasieks, Katalikų bažnyčios vadovai pakeitė savo viešųjų ryšių taktiką.
Spiegimą žiniasklaidoje ir brutalius įtikinėjimus pakeitė subtilūs straipsniai, aukštinantys krikščioniškas vertybes ir pristatantys katalikus labiausiai atsidavusiais jų gynėjais.
Patys hierarchai dabar kur kas rečiau pasisako asmeniškai ir stengiasi išlaikyti kuo oresnį ir nuosaikesnį toną.
Kitaip sakant, Katalikų bažnyčia perėmė pačius moderniausius viešųjų ryšių ir įvaizdžio formavimo metodus.
Geras tokios propagandos politikos pavyzdys interneto svetainė Bernardinai.lt. Tai nėra vien tiktai katalikiškos propagandos skleidykla čia galima rasti ir naujausias žinias bei nereliginių analitinių straipsnių. Todėl Bernardinai.lt naudojasi šiokiu tokiu populiarumu ir tarp nekatalikų.
Vis dėlto, Bernardinuose.lt netrūksta ir atviros propagandos tik ji pateikiama labai profesionaliai.
Iš vienos pusės, katalikų žyniai spausdina savo straipsnius, skirtus daugiausiai artimo meilei, sofistikuotai teologijai ir pan. nekaltiems, geranoriškiems dalykams.
Tuo tarpu agresyvūs, prieš Vatikano ir jo politikos priešininkus nukreipti straipsniai bei akivaizdi demagogija publikuojami žiniasklaidos profesionalų, kurie patys nėra katalikų dvasininkai, vardu.
Tokiu būdu Bernardinai.lt nušauna du zuikius: skelbia agresyvią katalikišką propagandą ir kartu kuria bei palaiko pačių katalikų žynių, kaip taikių, geranoriškų ir į politiką nesikišančių ganytojų, įvaizdį.
Katalikiškieji prietarai braunasi į Lietuvos teisę, nekatalikai vis labiau ir labiau diskriminuojami, lietuvių tauta skaldoma ir kiršinama, o lietuviai tai laiko normaliu dalyku, nepastebi ir, svarbiausia, nenori pripažinti kieno iniciatyva ir pastangomis tai vyksta.
Vis labiau kontroliuodami žiniasklaidą, patys viešai nesikišdami, apsiribodami nuosaikiais pareiškimais, o visus tamsius darbelius pavesdami žiniasklaidos bei lobizmo profesionalams, Katalikų bažnyčios hierarchai sugebėjo pasiekti didelių laimėjimų pajungdami savo valiai politines partijas ir jų kontroliuojamas valdžios bei savivaldybių institucijas, tačiau patys asmeniškai nesusisiedami su politika.
8. 6T98mvK2015 12 20 18:40:53
One or to to remrbmee, that is.
7. 6bFjRVnByP2015 12 14 11:57:24
TYVM youve solved all my preoblms
6. Giedrius Šarkanas2012 03 02 14:54:08
Nu i nachui ta Lietuva, reikėtų jungtis prie Rusijos, nes tik tada Lietuva suklestės.Ta tema kviečiu visus i Rusijos ambasadoje rengiamą lekciją.Ji vyks kovo 26 d., 18 val.Visus labai kviečiu.Giedrius.
5. G.Šarkanas2012 02 18 13:45:29
Žinoma, aš nesu grynas lietuvis: mano mama Tatjana Nikiforova, gimusi Smolenske, o mano tėvas pusiau žydas, pusiau lietuvis, bet aš esu visiškas lietuvis nacionalistas.Nors visada maniau ir manau, kad Lietuvos kelias yra su Rusija ir Lietuvoje privalu įvesti antrą valstybinę kalbąrusų kalbą.Tai suartintų mūsų tautas.Ta tema kovo 9 d. Rusijos ambasadoje bus puiki lekcija, kurią skaitys mano senas bičiulis Valerijus Panfilovas, ambasados antrasis sekretorius.Visus kviečiu dalyvauti.
4. Vladas2010 09 06 21:53:50
Pasaulėžiūros sferoje viešpatauja mistika, ypač katalikiškoji. Bolševikiniu metodu žaidžiama į vienus vartus, tik dabar jau į priešingus. Ką gi kiekvienas
amžius turi savo viduramžius. Rezultatas visuomeninės
minties stagnacija. Viešpatavimo idėja, pagimdyta vergoviniais laikais ir šiandien naudinga žemiškiesiems viešpačiams. Štai kodėl žiniasklaidai (laisvamanybei)
užčiaptos burnos ir daugelis žmonių yra priversti veidmainiauti,
3. blinda2008 09 02 15:55:09
kunigai vagys ir pederastai
2. ap2008 07 06 14:06:08
kun. Svarinskas vienas iš tų visos bažnytinkų šutvės, kurį dar galima gerbti už nekeliaklupščiavimą prieš dogmas. Nežiūrint jo isteriško būdo. Yra dar (buvo) keletas kunigų, kurios, nežiūrint priklausymo Lietuvių priešų ideologijai, galima pateisinti ir net gerbti. Bet tokie svetimkūniai kaip šėtonas Juozas Bačkis, ar pizėtasis Tamkevičius. O glušius prisitaikėlis visur lendantis karjeristas Aliulis, kad jis vatikane galą pasigriebtų.
1. Žemaitė2008 06 20 16:16:51
Pagaliau radau kažką atmerktomis akimis... Bažnyčia išties per daug įsisiautėjo, kartais atrodo, kad grįžtam į viduramžius. Tuoj praeis dar kažkiek laiko ir ims persekioti kitas religijas.
Ir šiaip. Tikyba mokylose kaip ir turetų būti įvairių religijų apžvalga, bet tai ne, visur vaikam pudruojamos smegenys apie Jėzulį ir dievulį.... >:[
Begėdiškais katalikiškais ritualais ir patyčiomis iš lietuvių kapelionai išniekino pačią karinės tarnybos savo tautai ir šaliai idėją, galutinai sudergdami Lietuvos kariuomenę.
Vytautas Didysis idealizuojamas nepaisant akivaizdaus jo antilietuviškumo. Mitas apie Vytauto didybę naudingas dabartiniam režimui, kadangi padeda išlaikyti po padu vis labiau plėšiamą ir naikinamą lietuvių tautą.
Kalėdojimas sena mūsų tautos tradicija. Per daugelį šimtmečių iš lietuvių buvo išvesta nuolankių, nusižeminusių, bailių baudžiauninkų veislė. Klebonai kalėdoja ne šiaip sau, jie žino, ką daro.
Pagal prokuratūrą, Katalikų bažnyčios vardu jėzuitų ir Vilniaus universiteto vykdyti lietuviečių ir protestantų genocidai nėra nusikaltimai. Dėjo prokurorai ant Lietuvos ir lietuvių.
Dėl galimo nepilnamečių įtraukimo girtauti, galimų kanibalizmo elementų bei galimo mažamečių tvirkinimo Katalikų bažnyčios dalinamų komunijų metu kreipiuosi į Vilniaus apygardos teismą.
Akivaizdžiai BK 170 straipsnyje pateiktus nusikaltimų apibrėžimus atitinkančius raginimus žudyti kitaip mąstančius, jaučiančius ir tikinčius teisėja praktiškai vadina tiesomis. Juk tai kruvinojo Jahvės (Dievo) priesakai.
Katalikų bažnyčia giriasi, kad 1991 m. rudenį Vytautas Landsbergis su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi paaukojo Lietuvą mergelei Marijai. Po 20 metų senatis nebeleidžia traukti kaltininkų baudžiamojon atsakomybėn.
Jei jau tiriami istoriniai nusikaltimai, Prokuratūra privalo tirti ir 16-18 a. Katalikų bažnyčios ir konkrečiai jėzuitų bei Vilniaus universiteto studentų vykdytus lietuviečių bei protestantų genocidus.
Lietuvos prokuratūra nesugeba iškelti bylų dėl didžiausių nusikaltimų prieš Lietuvą. Užtat uoliai gina Katalikų bažnyčios interesus lyg būtų ne Lietuvos valstybinės valdžios, o jau atkurtosios Inkvizicijos įstaiga.
Katalikų vyskupų konferencija įsitikinusi, kad Baudžiamasis kodeksas jai negalioja. O gal nežino, kad vaikų įtraukimas girtauti Lietuvoje yra nusikaltimas?
Kunigas sąvoka. Kunigas kilnus žmogus, vadas žodis netinkamas vienos religijos šventikams vadinti. Ne kunigas, o šventikas, dvasininkas, žynys.
Daugelis katalikų patys piktinasi Katalikų bažnyčios nusikaltimais. Ką reikėtų daryti, kad Romos katalikų bažnyčia nebegalėtų griauti lietuvių tautos?
Katalikų bažnyčia atnešė į Lietuvą tamsą, pagiežą, neapykantą ir kitų tikėjimų persekiojimą. Šviesiausi lietuviai buvo priverčiami palikti Lietuvą. Persekiodama ne katalikus, Katalikų bažnyčia kiršino, skaldė ir naikino lietuvių tautą.
Lietuvoje dominuojantys katalikai vėl sistemingai diskriminuoja kitus lietuvius, pastoviai juos įžeidinėdami ir žemindami tiek visuomeniniame ir kultūriniame, tiek politiniame lygmenyse.
Katalikų bažnyčia ilgą laiką vykdė lietuvių tautos genocidą, buvo didžiausia istorijoje lietuvybės persekiotoja ir naikintoja. Vis dėlto, tarp katalikų dvasininkų pasitaikydavo ir vienas kitas Lietuvos patriotas.