Katalikiškoji propaganda – nuo isterikos prie profesionalumo

Pažvelgus į Lietuvos žiniasklaidą, ypač – į televizijas ir pagrindinius laikraščius, gali susidaryti įspūdis, kad Lietuvoje pilnai užtikrinama tikėjimo laisvė, kad valstybė nediskriminuoja religiniu pagrindu ir visi lietuviai puikiai sutaria nepriklausomai nuo savo tikėjimo, religijos bei pažiūrų.

Alfonsas Svarinskas laikosi oriai

Dabar Svarinskas jau nebedemonstruoja isterijos priepuolių prieš televizijos kameras.

Dar daugiau, katalikiški leidiniai laikas nuo laiko skundžiasi, kad Lietuvoje yra negatyviai diskriminuojami būtent katalikai (ar krikščionys), kad draudžiama jų saviraiškos laisvė.

Tačiau palyginus su kitomis Europos (ypač Vakarų) šalimis, darosi akivaizdu, kad Lietuvoje katalikai naudojasi išskirtinėmis teisėmis – o tai reiškia, kad Lietuvos valstybė diskriminuoja nekatalikus.

Kaip tai galėjo atsitikti? Kodėl lietuviai, ir ne tik katalikai, nepastebi vis augančios Katalikų bažnyčios įtakos Lietuvos valstybei, vis didėjančios nekatalikų diskriminacijos?

Reikia pripažinti, kad tai yra pasiekta centralizuotos, gerai apmąstytos ir planingai įgyvendinamos Katalikų bažnyčios viešųjų ryšių politikos bei subtilios valstybinio masto žiniasklaidos kontrolės dėka.

Iš pradžių Katalikų bažnyčia neslėpė savo pykčio ir pagiežos

Jei kas sekė politinius ir kultūrinius įvykius pirmaisiais nepriklausomybės metais, galbūt dar nepamiršo masinės Sąjūdžio laikų isterijos, kai, pradėjus atvirai keikti rusus, komunistus ir pan., buvo beatodairiškai išaukštinta Katalikų bažnyčia.

Prisistatydami lietuvybės puoselėtojais (nors nemaža jų dalis bendravo su įvairiausiomis Tarybų Sąjungos tarnybomis ar netgi buvo KGB ar pan. struktūrų agentais) katalikų žyniai mėgavosi netikėtai įgyta valdžia.

Katalikybė faktiškai buvo tapusi lietuvybės sinonimu, ir bet kas išdrįsęs paprieštarauti juodasukneliui hierarchui rizikavo nedelsiant būti apšauktas tautos priešu.

Tuo metu tiek bažnyčiose, tiek gatvėse nevaržomai skardeno katalikų žynių, iš eilės keikiančių visus jiems neįtikusiuosius, klyksmai.

Turbūt labiausiai savo išsišokimais pagarsėjo Alfonsas Svarinskas (pirmasis kariuomenės kapelionas), iš pykčio kitaip mąstantiems apsiseilėdavęs netgi prieš televizijos kameras.

Nevaržomos isterijos laikai nugrimzdo į praeitį

Neapykantos perkreipti juodasuknelių žynių veidai netruko sugriauti Katalikų bažnyčios įvaizdį. Daugelis lietuvių pasipiktino „hierarchija“ ir šio įspūdžio ilgą laiką negalėjo išdildyti netgi Vincento Sladkevičiaus romumas ir nuolankumas.

Tai buvo rimtas įspėjimas, ir Katalikų bažnyčia labai protingai į jį sureagavo. Piktų dvasių apsėstuosius primenatys katalikų dvasininkai visam laikui dingo iš žiniasklaidos.

Dabar isteriškuosius žynius, skleidžiančius savo religijos pagiežą kitaip mąstantiems ar šiaip neįtikusiesiems, galima išgirsti tiktai bažnyčiose mišių ir pan. ritualų metu – kada juodasuknelių klausosi tiktai jų autoritetu neabejojantys klausytojai.

Atvirą pyktį pakeitė žiniasklaidos kontrolė

Įsitikinę, kad klyksmais ir grasinimais nepalenks lietuvių į savo pusę, „hierarchai“ pradėjo kur kas mažiau pastebimą, bet užtai daug efektyvesnę žiniasklaidos kampaniją.

Visų pirma, nuo tiesioginės propagandos buvo pereita prie neigiamos informacijos ribojimo. Dabar Lietuvoje labai retai išgirsi kažką neigiamo apie Katalikų bažnyčią – netgi katalikybės toli gražu nepropaguojantis „Lietuvos rytas“ vengia tiesioginės kritikos.

Šiam tikslui Katalikų bažnyčia ilgai dirbo su redaktoriais – nepalankų straipsnį išspausdinęs laikraštis nedelsiant susilaukdavo juodasuknelio žynio vizito. Žinoma, tai nereiškia, kad buvo grasinama – daugelį įtikindavo paklusti ir vienas ar keli nemalonūs pokalbiai ar skambučiai.

Pavyzdžiui, kartą vienas mokslo populiarinimo žurnalas pradėjo spausdinti straipsnių seriją apie sielų persikėlimą, ir netgi to užteko – netrukus redakcijoje apsilankė juodasijonis ir ilgai, užtikrinai bei be galo erzinančiai aiškino redaktoriui, kad sielų persikėlimas yra nesuderinamas su krikščioniškomis vertybėmis ir todėl įžeidžia dorų katalikų religinius jausmus.

Ir taip atsitiko dėl kelių nekaltų straipsnelių, netgi nekritikuojančių Katalikų bažnyčios! – pokalbis redaktoriui buvo toks nemalonus, kad nuo to laiko jis metų metus nebeįleido į savo žurnalą nieko, kas galėtų paskatinti dar vieną juodaskvernio apsilankymą.

Akivaizdu, kad panašiais motyvais vadovaujasi daugumos Lietuvos žiniasklaidos priemonių valdytojai. Paskutiniu metu Katalikų bažnyčia išgyveno visą eilę rimtų skandalų, buvo išaiškinta daugybė katalikų žynių pedofilijos atvejų visame pasaulyje – o Lietuvoje tepasirodydavo kelios trumpos žinutės.

Labai nedaug dėmesio buvo skiriama ir popiežiaus Jozefo Racingerio įžeidimams kitų tikėjimų žmonėms, kuriais pasipiktino netgi daugelis Lietuvos katalikų. Greitai buvo nuslopinti ir su Lietuvos katalikų žyniais susiję skandalai.

Visa tai rodo, kad Lietuvos žiniasklaida yra šališka, Katalikų bažnyčios atžvilgiu ji vadovaujasi „gerai arba nieko“ principu.

Tiesioginę propagandą pakeitė subtili reklama

Pamatę, kad be perstojo liaupsindami save ir keikdami kitus daug nepasieks, Katalikų bažnyčios vadovai pakeitė savo viešųjų ryšių taktiką.

Spiegimą žiniasklaidoje ir brutalius įtikinėjimus pakeitė subtilūs straipsniai, aukštinantys „krikščioniškas vertybes“ ir pristatantys katalikus labiausiai atsidavusiais jų gynėjais.

Patys „hierarchai“ dabar kur kas rečiau pasisako asmeniškai ir stengiasi išlaikyti kuo oresnį ir nuosaikesnį toną.

Kitaip sakant, Katalikų bažnyčia perėmė pačius moderniausius viešųjų ryšių ir įvaizdžio formavimo metodus.

Geras tokios propagandos politikos pavyzdys – interneto svetainė Bernardinai.lt. Tai nėra vien tiktai katalikiškos propagandos skleidykla – čia galima rasti ir naujausias žinias bei nereliginių analitinių straipsnių. Todėl Bernardinai.lt naudojasi šiokiu tokiu populiarumu ir tarp nekatalikų.

Vis dėlto, Bernardinuose.lt netrūksta ir atviros propagandos – tik ji pateikiama labai profesionaliai.

Iš vienos pusės, katalikų žyniai spausdina savo straipsnius, skirtus daugiausiai artimo meilei, sofistikuotai teologijai ir pan. nekaltiems, geranoriškiems dalykams.

Tuo tarpu agresyvūs, prieš Vatikano ir jo politikos priešininkus nukreipti straipsniai bei akivaizdi demagogija publikuojami žiniasklaidos profesionalų, kurie patys nėra katalikų dvasininkai, vardu.

Tokiu būdu Bernardinai.lt nušauna du zuikius: skelbia agresyvią katalikišką propagandą ir kartu kuria bei palaiko pačių katalikų žynių, kaip taikių, geranoriškų ir į politiką nesikišančių „ganytojų“, įvaizdį.

Lietuviai nė nepastebi sumaniai vykdomos kontrolės

Katalikiškieji prietarai braunasi į Lietuvos teisę, nekatalikai vis labiau ir labiau diskriminuojami, lietuvių tauta skaldoma ir kiršinama, o lietuviai tai laiko normaliu dalyku, nepastebi ir, svarbiausia, nenori pripažinti kieno iniciatyva ir pastangomis tai vyksta.

Vis labiau kontroliuodami žiniasklaidą, patys viešai nesikišdami, apsiribodami nuosaikiais pareiškimais, o visus tamsius darbelius pavesdami žiniasklaidos bei lobizmo profesionalams, Katalikų bažnyčios „hierarchai“ sugebėjo pasiekti didelių laimėjimų pajungdami savo valiai politines partijas ir jų kontroliuojamas valdžios bei savivaldybių institucijas, tačiau patys asmeniškai nesusisiedami su politika.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas