Istorija – politikų prostitutė

Istorija gali būti interpretuojama daugeliu skirtingu būdų

Istorija nėra sausas faktų rinkinys. Tai yra ir pasakojimas apie praeitį, ir kartu jos vertinimas.

Jei įsigilinsime į tai, kokie istorijos aspektai yra labiausiai iškraipomi, neišvengiamai padarysime išvadą, kad istorija yra klastojama taip, kad pateisintų dabartinę Lietuvos vyriausybės politiką.

Istorija – vienas svarbiausių valdžios įrankių

Tai, kad tuos pačius istorinius įvykius galima interpretuoti skirtingai, suteikia didelę valdžią istoriją rašantiems žmonėms. Juk nuo to, kaip suvokiama praeitis, dažnai priklauso sprendimas kaip reikia elgtis ateityje.

Žmonės planuoja ateities veiksmus remdamiesi savo ir kitų žmonių patirtimi. Jie stengiasi nekartoti daug kainavusių klaidų ir sekti sėkmingiausių savo pažįstamų, istorinių veikėjų ar netgi televizijos serialų herojų pavyzdžiu.

„Kas valdo praeitį – valdo ateitį. Kas valdo dabartį – valdo praeitį.“

Džordžas Orvelas

Yra manoma, kad panašiai privalo elgtis ir valstybės. Jos turi stengtis pasimokyti iš savo ankstesnių nesėkmių, sueiti į sąjungas su tais kaimynais, kurie yra per ilgą laiką įrodę savo patikimumą, o taip pat vengti nepastovių ir klastingų partnerių.

Valstybės, panašiai kaip žmonės, turi mokytis iš savo, kitų šalių ir visos žmonijos patirties (istorijos).

Iš kitos pusės, valstybės politiką lemiantys žmonės siekia, kad visuomenė pritartų jų sprendimams, ir todėl stengiasi juos pateisinti bet kokiomis priemonėmis.

Ir čia politikams į pagalbą ateina istorija, kuria sumaniai manipuliuojant, pagrindžiami praktiškai bet kokie politiniai sprendimai. (Pavyzdžiui, sveiku protu nesuvokiamai dabartinei Lietuvos pykimosi su Rusija politikai pateisinti paprastai užtenka priminti, kad Rusija buvo didžioji istorinė Lietuvos skriaudėja.)

Ne visi žmonės yra istorikai, ir dauguma jų supranta istoriją taip, kaip ji buvo pateikta mokykliniuose vadovėliuose ar masinės informacijos priemonėse. Kitaip sakant, jie žino ir supranta savo šalies ir pasaulio praeitį taip, kaip ši yra interpretuojama vyriausybės, švietimo ministerijos ir pan. patvirtintoje oficialiojoje istorijos versijoje.

Todėl tikrovėje šalies politika priklauso ne tiek nuo tikrosios praeities, kiek nuo toje šalyje oficialiai patvirtintos istorijos interpretacijos – tie, kas rašo oficialiąją istoriją, dažnai lemia valstybės politiką daugeliui metų į priekį. Vieno žinomiausių pasaulio publicistų Džordžo Orvelo žodžiais: „Kas valdo praeitį – valdo ateitį“.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, to paties laikotarpio ar tos pačios šalies istoriją galima užrašyti ir pateikti labai skirtingai – ją rašantys gali ne tik savaip vertinti ar interpretuoti, bet ir sąmoningai iškraipyti ar tiesiog nuslėpti (nutylėti) istorinius faktus, suklastodami istoriją taip, kad ši pateisintų vienokius ar kitokius politinius sprendimus.

Kokia interpretacija taps oficialia šalies istorijos versija – dažnai priklauso nuo esančiųjų valdžioje politikų. Dažnai (bent jau į Lietuvą panašiose šalyse) istorikai yra visiškai priklausomi nuo biudžetinio finansavimo – ir politikams nėra sunku priversti juos taip suklastoti istoriją, kaip to reikia vyriausybei. Orvelo žodžiais: „Kas valdo dabartį – valdo praeitį“.

Gegužės 3-iosios konstitucijos išaukštinimas – tipinis Lietuvos istorijos klastojimo siekiant manipuliuoti viešąja nuomone pavyzdys

Kaip istorija perrašoma pagal saujelės valdančiųjų poreikius – puikiai parodo 1791 m. gegužės 3 d. Žečpospolitos konstitucijos reabilitavimo atvejis.

Ši konstitucija buvo priimta lenkų balsais nepaisant lietuvių bajorų pasipriešinimo ir faktiškai naikino Lietuvą kaip tokią – Žečpospolitos gyventojai joje buvo vadinami tiktai „lenkų tauta“.

Gegužės 3-iosios konstitucija buvo įtvirtinama viduramžiška religinė diskriminacija ir baudžiava (absoliuti dauguma lietuviškai kalbančių lietuvių buvo baudžiauninkai, taigi faktiškai tai buvo lietuvių tautos vergijos įteisinimas).

Todėl iki šių dienų kiekvienas savo tautą nors kiek gerbiantis lietuvis smerkė šią konstituciją, kaip įrankį, kuriuo lenkai siekė galutinai sunaikinti Lietuvos valstybingumo likučius ir greičiausiai lietuvių tautą kaip tokią.

Politinis istorikas
Alfredas Bumblauskas

Televizijos žvaigždė Alfredas Bumblauskas visada gerai jaučia, iš kur vėjas pučia.

Tačiau kai dabartiniai Lietuvos valdovai asmeniškai suartėjo su Lenkijos lyderiais, kai prireikė pasiaiškinti žmonėms, kodėl Lietuvos vyriausybė pradėjo atvirai padlaižiauti Lenkijai (t.y. kodėl neprotestuojama prieš atvirą lietuviškų įmonių boikotą Lenkijoje, kodėl toleruojama dažnai atvirai priešlietuviška kai kurių Pietryčių Lietuvos savivaldybių politika bei akiplėšiška lietuvių diskriminacija tokiose įmonėse, kaip „Mažeikių nafta“ ir pan.) – oficialus Gegužės 3-iosios konstitucijos vertinimas per trumpą laiką buvo radikaliai pakeistas.

Nepaisydami akivaizdaus fakto, kad konstitucijoje kalbėta tiktai apie „lenkų tautą“, o lietuvių tauta joje netgi nebuvo paminėta kaip tokia, vyriausybiniai istorikai nesvyruodami pervardino ją „Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (arba „Abiejų tautų“) konstitucija“ bei pradėjo aukštinti jos priėmimą kaip Lietuvos ar net lietuvių tautos pasiekimą, kurį reikia minėti su džiaugsmu ir pagarba.

Alfredo Bumblausko žodžiais – „Lietuvai tai svarbus politinis momentas. Gegužės 3–iosios Konstitucijos minėjimas parodo mūsų siekius priminti bendrą su Lenkija praeitį, akcentuoja mūsų strateginę partnerystę. Kartu minėdami, turime vilties, kad Lenkija, kaip didelė valstybė, ne tik tęs vyresniojo brolio idėją, kaip Pilsudskio laikais, bet ir prisiims atsakomybę už mažesnes ir silpnesnes Rytų Europos šalis” 

Taigi vienas matomiausių Lietuvos istorikų ne tik džiaugiasi santykių su Lenkija raida 18 a., kuri vos nepasibaigė visišku lietuvių tautos sunaikinimu (sulenkinimu), bet netgi žavisi Pilsudskio Lenkijos politika Tarpukariu, kai lenkai buvo okupavę Vilnių ir grobikė Lenkija buvo pikčiausias lietuvių tautos ir valstybės priešas!

Staigus istorijos vertinimo pasikeitimas „sutapo“ su oficialiosios politikos vingiu – kaip tik tuo metu Lietuvos politikai pradėjo iškilmingai minėti gegužės 3-iąją, šaukti bendras sesijas su Lenkijos parlamentu.

Seimo narys Emanuelis Zingeris (tiesa, ne lietuvis) netgi pateikė įstatymo projektą, pagal kurį Žečpospolitos konstitucijos priėmimo diena būtų paskelbta atmintina diena (beveik valstybine švente!) – ir visai gali būti, kad anksčiau ar vėliau šis projektas taps įstatymu.

Siekiant išaukštinti Gegužės 3-iosios konstituciją, pradėta klastoti netgi dokumentiškai įtvirtintus Lietuvos istorijos faktus – konstitucijos teksto sudėtine dalimi buvo paskelbtas pusmečiu vėliau, lietuviams pasipiktinus, priimtas įstatymas, suteikęs šiokias tokias teises Lietuvos bajorams.

Žečpospolitos konstitucijos, turėjusios galutinai sunaikinti Lietuvą, dabartinis vaizdavimas teigiamu įvykiu bandant šviesiomis spalvomis nuspalvinti Lietuvos ir Lenkijos santykių istoriją – tai tik vienas brutalaus istorijos klastojimo siekiant pateisinti konkrečią vyriausybės politiką pavyzdys.

Dabartinėje Lietuvos istorijoje panašių momentų yra tiek daug, kad yra pagrindo teigti, jog dabartinė oficialioji Lietuvos istorija yra visai ne bešališko akademinio istorinių įvykių tyrimo ir jų įtakos lietuvių tautos likimui vertinimo rezultatas, o greičiau propagandinis tekstas, kurpiamas begėdiškai iškraipant istorinius faktus.

Kitaip sakant, oficialioji Lietuvos istorija yra toks propagandinis kūrinys, kokį konkrečiu metu yra naudingiausia turėti esantiems valdžioje ir nustatantiems istorikų atlyginimus politikams.