Istorija klastojama siekiant politinių tikslų. Tipiškas pavyzdys 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija.
Istorija nėra sausas faktų rinkinys. Tai yra ir pasakojimas apie praeitį, ir kartu jos vertinimas.
Jei įsigilinsime į tai, kokie istorijos aspektai yra labiausiai iškraipomi, neišvengiamai padarysime išvadą, kad istorija yra klastojama taip, kad pateisintų dabartinę Lietuvos vyriausybės politiką.
Tai, kad tuos pačius istorinius įvykius galima interpretuoti skirtingai, suteikia didelę valdžią istoriją rašantiems žmonėms. Juk nuo to, kaip suvokiama praeitis, dažnai priklauso sprendimas kaip reikia elgtis ateityje.
Žmonės planuoja ateities veiksmus remdamiesi savo ir kitų žmonių patirtimi. Jie stengiasi nekartoti daug kainavusių klaidų ir sekti sėkmingiausių savo pažįstamų, istorinių veikėjų ar netgi televizijos serialų herojų pavyzdžiu.
Kas valdo praeitį valdo ateitį. Kas valdo dabartį valdo praeitį.
Džordžas Orvelas
Yra manoma, kad panašiai privalo elgtis ir valstybės. Jos turi stengtis pasimokyti iš savo ankstesnių nesėkmių, sueiti į sąjungas su tais kaimynais, kurie yra per ilgą laiką įrodę savo patikimumą, o taip pat vengti nepastovių ir klastingų partnerių.
Valstybės, panašiai kaip žmonės, turi mokytis iš savo, kitų šalių ir visos žmonijos patirties (istorijos).
Iš kitos pusės, valstybės politiką lemiantys žmonės siekia, kad visuomenė pritartų jų sprendimams, ir todėl stengiasi juos pateisinti bet kokiomis priemonėmis.
Ir čia politikams į pagalbą ateina istorija, kuria sumaniai manipuliuojant, pagrindžiami praktiškai bet kokie politiniai sprendimai. (Pavyzdžiui, sveiku protu nesuvokiamai dabartinei Lietuvos pykimosi su Rusija politikai pateisinti paprastai užtenka priminti, kad Rusija buvo didžioji istorinė Lietuvos skriaudėja.)
Ne visi žmonės yra istorikai, ir dauguma jų supranta istoriją taip, kaip ji buvo pateikta mokykliniuose vadovėliuose ar masinės informacijos priemonėse. Kitaip sakant, jie žino ir supranta savo šalies ir pasaulio praeitį taip, kaip ši yra interpretuojama vyriausybės, švietimo ministerijos ir pan. patvirtintoje oficialiojoje istorijos versijoje.
Todėl tikrovėje šalies politika priklauso ne tiek nuo tikrosios praeities, kiek nuo toje šalyje oficialiai patvirtintos istorijos interpretacijos tie, kas rašo oficialiąją istoriją, dažnai lemia valstybės politiką daugeliui metų į priekį. Vieno žinomiausių pasaulio publicistų Džordžo Orvelo žodžiais: Kas valdo praeitį valdo ateitį.
Kaip jau buvo minėta anksčiau, to paties laikotarpio ar tos pačios šalies istoriją galima užrašyti ir pateikti labai skirtingai ją rašantys gali ne tik savaip vertinti ar interpretuoti, bet ir sąmoningai iškraipyti ar tiesiog nuslėpti (nutylėti) istorinius faktus, suklastodami istoriją taip, kad ši pateisintų vienokius ar kitokius politinius sprendimus.
Kokia interpretacija taps oficialia šalies istorijos versija dažnai priklauso nuo esančiųjų valdžioje politikų. Dažnai (bent jau į Lietuvą panašiose šalyse) istorikai yra visiškai priklausomi nuo biudžetinio finansavimo ir politikams nėra sunku priversti juos taip suklastoti istoriją, kaip to reikia vyriausybei. Orvelo žodžiais: Kas valdo dabartį valdo praeitį.
Kaip istorija perrašoma pagal saujelės valdančiųjų poreikius puikiai parodo 1791 m. gegužės 3 d. Žečpospolitos konstitucijos reabilitavimo atvejis.
Ši konstitucija buvo priimta lenkų balsais nepaisant lietuvių bajorų pasipriešinimo ir faktiškai naikino Lietuvą kaip tokią Žečpospolitos gyventojai joje buvo vadinami tiktai lenkų tauta.
Gegužės 3-iosios konstitucija buvo įtvirtinama viduramžiška religinė diskriminacija ir baudžiava (absoliuti dauguma lietuviškai kalbančių lietuvių buvo baudžiauninkai, taigi faktiškai tai buvo lietuvių tautos vergijos įteisinimas).
Todėl iki šių dienų kiekvienas savo tautą nors kiek gerbiantis lietuvis smerkė šią konstituciją, kaip įrankį, kuriuo lenkai siekė galutinai sunaikinti Lietuvos valstybingumo likučius ir greičiausiai lietuvių tautą kaip tokią.
Tačiau kai dabartiniai Lietuvos valdovai asmeniškai suartėjo su Lenkijos lyderiais, kai prireikė pasiaiškinti žmonėms, kodėl Lietuvos vyriausybė pradėjo atvirai padlaižiauti Lenkijai (t.y. kodėl neprotestuojama prieš atvirą lietuviškų įmonių boikotą Lenkijoje, kodėl toleruojama dažnai atvirai priešlietuviška kai kurių Pietryčių Lietuvos savivaldybių politika bei akiplėšiška lietuvių diskriminacija tokiose įmonėse, kaip Mažeikių nafta ir pan.) oficialus Gegužės 3-iosios konstitucijos vertinimas per trumpą laiką buvo radikaliai pakeistas.
Nepaisydami akivaizdaus fakto, kad konstitucijoje kalbėta tiktai apie
Alfredo Bumblausko žodžiais Lietuvai tai svarbus politinis momentas. Gegužės 3iosios Konstitucijos minėjimas parodo mūsų siekius priminti bendrą su Lenkija praeitį, akcentuoja mūsų strateginę partnerystę. Kartu minėdami, turime vilties, kad Lenkija, kaip didelė valstybė, ne tik tęs vyresniojo brolio idėją, kaip Pilsudskio laikais, bet ir prisiims atsakomybę už mažesnes ir silpnesnes Rytų Europos šalis
Taigi vienas matomiausių Lietuvos istorikų ne tik džiaugiasi santykių su Lenkija raida 18 a., kuri vos nepasibaigė visišku lietuvių tautos sunaikinimu (sulenkinimu), bet netgi žavisi Pilsudskio Lenkijos politika Tarpukariu, kai lenkai buvo okupavę Vilnių ir grobikė Lenkija buvo pikčiausias lietuvių tautos ir valstybės priešas!
Staigus istorijos vertinimo pasikeitimas sutapo su oficialiosios politikos vingiu kaip tik tuo metu Lietuvos politikai pradėjo iškilmingai minėti gegužės 3-iąją, šaukti bendras sesijas su Lenkijos parlamentu.
Seimo narys Emanuelis Zingeris (tiesa, ne lietuvis) netgi pateikė įstatymo projektą, pagal kurį Žečpospolitos konstitucijos priėmimo diena būtų paskelbta atmintina diena (beveik valstybine švente!) ir visai gali būti, kad anksčiau ar vėliau šis projektas taps įstatymu.
Siekiant išaukštinti Gegužės 3-iosios konstituciją, pradėta klastoti netgi dokumentiškai įtvirtintus Lietuvos istorijos faktus konstitucijos teksto sudėtine dalimi buvo paskelbtas pusmečiu vėliau, lietuviams pasipiktinus, priimtas įstatymas, suteikęs šiokias tokias teises Lietuvos bajorams.
Žečpospolitos konstitucijos, turėjusios galutinai sunaikinti Lietuvą, dabartinis vaizdavimas teigiamu įvykiu bandant šviesiomis spalvomis nuspalvinti Lietuvos ir Lenkijos santykių istoriją tai tik vienas brutalaus istorijos klastojimo siekiant pateisinti konkrečią vyriausybės politiką pavyzdys.
Dabartinėje Lietuvos istorijoje panašių momentų yra tiek daug, kad yra pagrindo teigti, jog dabartinė oficialioji Lietuvos istorija yra visai ne bešališko akademinio istorinių įvykių tyrimo ir jų įtakos lietuvių tautos likimui vertinimo rezultatas, o greičiau propagandinis tekstas, kurpiamas begėdiškai iškraipant istorinius faktus.
Kitaip sakant, oficialioji Lietuvos istorija yra toks propagandinis kūrinys, kokį konkrečiu metu yra naudingiausia turėti esantiems valdžioje ir nustatantiems istorikų atlyginimus politikams.
8PT8o1Kh 2016-05-15 02:46:48
I feel safistied after reading that one.
Tks7ti48R 2015-12-14 14:44:33
Short, seet, to the point, FRctaeksEEly as information should be!
Ta pati... 2015-03-10 22:28:21
Niekas nenorėjo mirti... Lietuvoje, todėl žmonės migravo... Ar gali žmogus nemylėti tėvynės?! Taip nebūta nė vienoje istorijoje. Tiesiog patogi biznio politika. Kas už tai?! Visa Lietuva. Jei pasakysi tiesą suėda saugumas iš pagrindų, bet lazda turi du galus sako džiazo štai...
Zita 2015-03-10 22:19:00
Ačiū už faktus... Istorija ne kokia, bet iš pragyvento 50ties metų laiko aiškus toksinų politinis %. Liūdnas procesas. Ne tik Lietuvoje manipuliuojama žmonėmis, visa Žemė tokia tobulumą įrodinėja popieriniuose variantuose. Absurdas. Nepasiteisino kažkieno pramanytos vizijos ir tada puola prie religijų, astrologijų... kartoja praeities klaidas. Ieško ir randa sielas iš praeitų gyvenimų, bando žmones sutapatinti kopijuoti ir atrasti ATEITIES kosmoso kriminalus. Nušokusi bedieve politika... padėk atrasti kelią į IŠMINTĮ.
Liudas 2014-11-29 21:15:04
Puikus straipsnis, ačiū AUTORIUI !!!!!!
Akivaizdu, kad Lietuvos įstojimas į Tarybų Sąjungą 1940 m. buvo geriausias istorinis sprendimas (mažiausias blogis) tuometinėmis istorinėmis aplinkybėmis.
Oficialioji Lietuvos ir Rusijos santykių istorija yra klastojama nutylint akivaizdžius faktus taip, kad Rusija būtų kuo labiau apjuodinta lietuvių akyse.
Katalikų bažnyčia ilgą laiką vykdė lietuvių tautos genocidą, buvo didžiausia istorijoje lietuvybės persekiotoja ir naikintoja. Vis dėlto, tarp katalikų dvasininkų pasitaikydavo ir vienas kitas Lietuvos patriotas.
Man Valstybės diena yra gedulo diena. Šventė Rugsėjo 12-oji, tautinė Drąsos diena.
Petkevičius ar Marcinkevičius?
Algirdas Paleckis pateikia labai stiprius argumentus už tai, kad 1991 m. sausio 13-osios tragedija galėjo būti surežisuota siekiant sukompromituoti TSRS kariškius. Ar nustebtumėte, jei paaiškėtų, kad žudynes užsakė Sąjūdžio vadovai?
Kai sąžiningai įvertinsime VISAS narystės Tarybų Sąjungoje pasekmes, greičiausiai suprasime, kad Lietuvai ir lietuvių tautai kaip tokiai įstoti į Tarybų Sąjungą tuo metu tikrai apsimokėjo.
Ir Stalino laikų trėmimai atrodo ne tokie baisūs palyginti su tuo, ką padarė nepriklausomos Lietuvos vyriausybė priversdama emigruoti šimtus tūkstančių lietuvių.
Mindaugas gavo karūną ir pripažinimą mainais į pusę tuometinės Lietuvos. Oficiali Valstybės diena skirta atminti jo karūnavimui kitaip sakant, didžiausiai tautos ir valstybės išdavystei visoje jų istorijoje.
Antanas Baranauskas ženklus lietuvių poetas ir kalbininkas. Ir vis dėlto, siekdamas karjeros Katalikų bažnyčios hierarchijoje, į senatvę jis atsižadėjo lietuvybės tapo savo tautos išgama.