Istorija – politikø prostitutë

Istorija gali bûti interpretuojama daugeliu skirtingu bûdø

Istorija nëra sausas faktø rinkinys. Tai yra ir pasakojimas apie praeitá, ir kartu jos vertinimas.

Jei ásigilinsime á tai, kokie istorijos aspektai yra labiausiai iðkraipomi, neiðvengiamai padarysime iðvadà, kad istorija yra klastojama taip, kad pateisintø dabartinæ Lietuvos vyriausybës politikà.

Istorija – vienas svarbiausiø valdþios árankiø

Tai, kad tuos paèius istorinius ávykius galima interpretuoti skirtingai, suteikia didelæ valdþià istorijà raðantiems þmonëms. Juk nuo to, kaip suvokiama praeitis, daþnai priklauso sprendimas kaip reikia elgtis ateityje.

Þmonës planuoja ateities veiksmus remdamiesi savo ir kitø þmoniø patirtimi. Jie stengiasi nekartoti daug kainavusiø klaidø ir sekti sëkmingiausiø savo paþástamø, istoriniø veikëjø ar netgi televizijos serialø herojø pavyzdþiu.

„Kas valdo praeitá – valdo ateitá. Kas valdo dabartá – valdo praeitá.“

Dþordþas Orvelas

Yra manoma, kad panaðiai privalo elgtis ir valstybës. Jos turi stengtis pasimokyti ið savo ankstesniø nesëkmiø, sueiti á sàjungas su tais kaimynais, kurie yra per ilgà laikà árodæ savo patikimumà, o taip pat vengti nepastoviø ir klastingø partneriø.

Valstybës, panaðiai kaip þmonës, turi mokytis ið savo, kitø ðaliø ir visos þmonijos patirties (istorijos).

Ið kitos pusës, valstybës politikà lemiantys þmonës siekia, kad visuomenë pritartø jø sprendimams, ir todël stengiasi juos pateisinti bet kokiomis priemonëmis.

Ir èia politikams á pagalbà ateina istorija, kuria sumaniai manipuliuojant, pagrindþiami praktiðkai bet kokie politiniai sprendimai. (Pavyzdþiui, sveiku protu nesuvokiamai dabartinei Lietuvos pykimosi su Rusija politikai pateisinti paprastai uþtenka priminti, kad Rusija buvo didþioji istorinë Lietuvos skriaudëja.)

Ne visi þmonës yra istorikai, ir dauguma jø supranta istorijà taip, kaip ji buvo pateikta mokykliniuose vadovëliuose ar masinës informacijos priemonëse. Kitaip sakant, jie þino ir supranta savo ðalies ir pasaulio praeitá taip, kaip ði yra interpretuojama vyriausybës, ðvietimo ministerijos ir pan. patvirtintoje oficialiojoje istorijos versijoje.

Todël tikrovëje ðalies politika priklauso ne tiek nuo tikrosios praeities, kiek nuo toje ðalyje oficialiai patvirtintos istorijos interpretacijos – tie, kas raðo oficialiàjà istorijà, daþnai lemia valstybës politikà daugeliui metø á prieká. Vieno þinomiausiø pasaulio publicistø Dþordþo Orvelo þodþiais: „Kas valdo praeitá – valdo ateitá“.

Kaip jau buvo minëta anksèiau, to paties laikotarpio ar tos paèios ðalies istorijà galima uþraðyti ir pateikti labai skirtingai – jà raðantys gali ne tik savaip vertinti ar interpretuoti, bet ir sàmoningai iðkraipyti ar tiesiog nuslëpti (nutylëti) istorinius faktus, suklastodami istorijà taip, kad ði pateisintø vienokius ar kitokius politinius sprendimus.

Kokia interpretacija taps oficialia ðalies istorijos versija – daþnai priklauso nuo esanèiøjø valdþioje politikø. Daþnai (bent jau á Lietuvà panaðiose ðalyse) istorikai yra visiðkai priklausomi nuo biudþetinio finansavimo – ir politikams nëra sunku priversti juos taip suklastoti istorijà, kaip to reikia vyriausybei. Orvelo þodþiais: „Kas valdo dabartá – valdo praeitá“.

Geguþës 3-iosios konstitucijos iðaukðtinimas – tipinis Lietuvos istorijos klastojimo siekiant manipuliuoti vieðàja nuomone pavyzdys

Kaip istorija perraðoma pagal saujelës valdanèiøjø poreikius – puikiai parodo 1791 m. geguþës 3 d. Þeèpospolitos konstitucijos reabilitavimo atvejis.

Ði konstitucija buvo priimta lenkø balsais nepaisant lietuviø bajorø pasiprieðinimo ir faktiðkai naikino Lietuvà kaip tokià – Þeèpospolitos gyventojai joje buvo vadinami tiktai „lenkø tauta“.

Geguþës 3-iosios konstitucija buvo átvirtinama viduramþiðka religinë diskriminacija ir baudþiava (absoliuti dauguma lietuviðkai kalbanèiø lietuviø buvo baudþiauninkai, taigi faktiðkai tai buvo lietuviø tautos vergijos áteisinimas).

Todël iki ðiø dienø kiekvienas savo tautà nors kiek gerbiantis lietuvis smerkë ðià konstitucijà, kaip áranká, kuriuo lenkai siekë galutinai sunaikinti Lietuvos valstybingumo likuèius ir greièiausiai lietuviø tautà kaip tokià.

Politinis istorikas
Alfredas Bumblauskas

Televizijos þvaigþdë Alfredas Bumblauskas visada gerai jauèia, ið kur vëjas puèia.

Taèiau kai dabartiniai Lietuvos valdovai asmeniðkai suartëjo su Lenkijos lyderiais, kai prireikë pasiaiðkinti þmonëms, kodël Lietuvos vyriausybë pradëjo atvirai padlaiþiauti Lenkijai (t.y. kodël neprotestuojama prieð atvirà lietuviðkø ámoniø boikotà Lenkijoje, kodël toleruojama daþnai atvirai prieðlietuviðka kai kuriø Pietryèiø Lietuvos savivaldybiø politika bei akiplëðiðka lietuviø diskriminacija tokiose ámonëse, kaip „Maþeikiø nafta“ ir pan.) – oficialus Geguþës 3-iosios konstitucijos vertinimas per trumpà laikà buvo radikaliai pakeistas.

Nepaisydami akivaizdaus fakto, kad konstitucijoje kalbëta tiktai apie „lenkø tautà“, o lietuviø tauta joje netgi nebuvo paminëta kaip tokia, vyriausybiniai istorikai nesvyruodami pervardino jà „Lenkijos Karalystës ir Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës (arba „Abiejø tautø“) konstitucija“ bei pradëjo aukðtinti jos priëmimà kaip Lietuvos ar net lietuviø tautos pasiekimà, kurá reikia minëti su dþiaugsmu ir pagarba.

Alfredo Bumblausko þodþiais – „Lietuvai tai svarbus politinis momentas. Geguþës 3–iosios Konstitucijos minëjimas parodo mûsø siekius priminti bendrà su Lenkija praeitá, akcentuoja mûsø strateginæ partnerystæ. Kartu minëdami, turime vilties, kad Lenkija, kaip didelë valstybë, ne tik tæs vyresniojo brolio idëjà, kaip Pilsudskio laikais, bet ir prisiims atsakomybæ uþ maþesnes ir silpnesnes Rytø Europos ðalis” 

Taigi vienas matomiausiø Lietuvos istorikø ne tik dþiaugiasi santykiø su Lenkija raida 18 a., kuri vos nepasibaigë visiðku lietuviø tautos sunaikinimu (sulenkinimu), bet netgi þavisi Pilsudskio Lenkijos politika Tarpukariu, kai lenkai buvo okupavæ Vilniø ir grobikë Lenkija buvo pikèiausias lietuviø tautos ir valstybës prieðas!

Staigus istorijos vertinimo pasikeitimas „sutapo“ su oficialiosios politikos vingiu – kaip tik tuo metu Lietuvos politikai pradëjo iðkilmingai minëti geguþës 3-iàjà, ðaukti bendras sesijas su Lenkijos parlamentu.

Seimo narys Emanuelis Zingeris (tiesa, ne lietuvis) netgi pateikë ástatymo projektà, pagal kurá Þeèpospolitos konstitucijos priëmimo diena bûtø paskelbta atmintina diena (beveik valstybine ðvente!) – ir visai gali bûti, kad anksèiau ar vëliau ðis projektas taps ástatymu.

Siekiant iðaukðtinti Geguþës 3-iosios konstitucijà, pradëta klastoti netgi dokumentiðkai átvirtintus Lietuvos istorijos faktus – konstitucijos teksto sudëtine dalimi buvo paskelbtas pusmeèiu vëliau, lietuviams pasipiktinus, priimtas ástatymas, suteikæs ðiokias tokias teises Lietuvos bajorams.

Þeèpospolitos konstitucijos, turëjusios galutinai sunaikinti Lietuvà, dabartinis vaizdavimas teigiamu ávykiu bandant ðviesiomis spalvomis nuspalvinti Lietuvos ir Lenkijos santykiø istorijà – tai tik vienas brutalaus istorijos klastojimo siekiant pateisinti konkreèià vyriausybës politikà pavyzdys.

Dabartinëje Lietuvos istorijoje panaðiø momentø yra tiek daug, kad yra pagrindo teigti, jog dabartinë oficialioji Lietuvos istorija yra visai ne beðaliðko akademinio istoriniø ávykiø tyrimo ir jø átakos lietuviø tautos likimui vertinimo rezultatas, o greièiau propagandinis tekstas, kurpiamas begëdiðkai iðkraipant istorinius faktus.

Kitaip sakant, oficialioji Lietuvos istorija yra toks propagandinis kûrinys, koká konkreèiu metu yra naudingiausia turëti esantiems valdþioje ir nustatantiems istorikø atlyginimus politikams.