.

Katalikų netolerancija smaugė lietuvybę

Katalikų bažnyčia atnešė į Lietuvą tamsą, pagiežą, neapykantą ir kitų tikėjimų persekiojimą. Šviesiausi lietuviai buvo priverčiami palikti Lietuvą. Persekiodama ne katalikus, Katalikų bažnyčia kiršino, skaldė ir naikino lietuvių tautą.

Kažkada Lietuvoje nebuvo persekiojama nė viena religija

Iki Jogailos Lietuvoje buvo visiška religijos laisvė. Lietuviškas (baltų) tikėjimas nebuvo agresyvus, visiems buvo pripažįstama teisė nevaržomai garbinti savo dievus.

Kitų religijų atstovai turėjo Lietuvoje savo šventyklas – tiek žydai, tiek stačiatikiai, tiek katalikai. Jų žyniai galėjo laisvai važinėti po šalį ir skleisti savo pažiūras.

Katalikų bažnyčia tuo pasinaudojo – kadangi absoliuti dauguma lietuvių nesusidomėjo katalikybe, buvo siekiama juos apkrikštyti jėga ir klasta. Įvairių katalikiškų ordinų žyniai stengėsi prisišlieti prie tuometinių Lietuvos valdovų, atversti juos į katalikybę ir sąmokslo pagalba pajungti sau visą šalį.

Klasta atėjusi į valdžią, Katalikų bažnyčia jėga naikino lietuviškąjį tikėjimą

Leidimas katalikams laisvai šmirinėti po šalį buvo lemtinga klaida ir vieną kartą jų šnipams pavyko – valdžios ištroškęs Jogaila nužudė savo dėdę Kęstutį, apsikrikštijo kataliku ir greitai Lietuva tapo Lenkijos bažnytine provincija.

Tada katalikų misionieriai nusimetė iki tol dėvėtas gailestingumo ir artimo meilės kaukes. Jie ne tik prievarta krikštijo lietuvius, bet ir griovė lietuviškąsias ramoves bei kirto šventuosius miškus, dažnai išniekintų šventyklų vietoje statydami katalikiškojo kulto pastatus.

Vilniaus katedra – niekšybės paminklas
Vilniaus katedra
Ant katalikų išniekintos švenčiausiosios lietuvių ramovės pelenų pastatyta Vilniaus katedra – istorinių Katalikų bažnyčios nepakantumo, žiaurumo ir niekšybės simbolis.

Lietuviai, žinoma, neatsisakė savo protėvių palikimo, išsaugojo savo tikėjimą, tačiau visą laiką buvo persekiojami. Katalikiškoji inkvizicija buvo panaikinta tik 1776 m., tačiau ir po to Katalikų bažnyčia žudė lietuvius už katalikybės dogmomų nepripažinimą.

Lietuvis Kazimieras Liščinskis 1786 m. buvo sudegintas tik už tai, kad buvo ateistas.

Katalikų bažnyčia anaiptol neskleidė Lietuvoje mokslo ir švietimo

Oficialioji istorija dažniausiai bando įteigti, kad katalikai atnešė į Lietuvą mokslą, raštingumą ar netgi kažkokią aukštesnę kultūrą, tačiau greičiausiai buvo visiškai atvirkščiai.

Katalikai toli gražu nebuvo pirmieji atnešę į Lietuvą raštą – iš Baltarusijos atėjusi kirilica buvo naudojama Lietuvoje jau gerokai prieš katalikams paskleidžiant lotyniškus rašmenis.

Nuo Jogailos apsikrikštijimo iki pat Reformacijos Katalikų bažnyčia nesteigė Lietuvoje nei universitetų, nei aukštųjų mokyklų – atvirkščiai, ji kovojo prieš bet kokį laisvą mąstymą ir švietimą. Katalikai Viduramžiais siekė ne šviesti žmones, o laikyti juos tamsoje, kad šie nesuabejotų katalikybės dogmomis ir, visų pirma, popiežiaus teisumu.

Taigi Katalikų bažnyčia visai ne apšvietė Lietuvą, o kaip tik sugriovė jos tolerantišką kultūrą, atvirą visoms įtakoms, tikėjimams bei mokslui, ir pakeitė ją katalikiškąja Viduramžių tamsybe, viena uždariausių, fanatiškiausių bei despotiškiausių kultūrų tuometiniame pasaulyje.

Katalikų bažnyčia sėjo ir kurstė nesantaiką tarp lietuvių katalikų ir stačiatikių

Vos tik įsitvirtinę Lietuvoje, katalikai pradėjo visaip diskredituoti ir žeminti stačiatikius. Bajorams teikiamos privilegijos diskriminavo stačiatikius, darė juos antrarūšiais.

Ilgainiui skirtumas tarp katalikų ir stačiatikių teisių augo, ir šie pradėjo žiūrėti vienas į kitą su itarumu bei nepasitikėjimu.

Katalikų bažnyčios vykdyta diskriminacijos politika suskaldė Lietuvos diduomenę, religinis priešiškumas pakirto besiformuojantį tautos solidarumą. Ilgainiui visaip žeminami lietuviai stačiatikiai pradėjo ieškoti užtarimo Rusijoje, daugelis jų nutautėjo.

Taigi katalikų netolerancijos ir priešiškumo kurstymo politika jau nuo pat vadinamojo Lietuvos krikšto pradėjo skaldyti ir kiršinti lietuvių tautą. Tačiau tai tebuvo pirmas žingsnis Lietuvos žlugimo link.

Katalikai negailestingai susidorojo su lietuviais evangelikais

Būtent 16 a. pradžioje prasidėjusi Reformacija atnešė į Lietuvą pažangiąją krikščioniškąją kultūrą. Lietuvių didikų vaikai studijuodavo Vakarų Europos universitetuose ir ten susipažindavo su Lietuvos ilgai nepasiekusiomis Renesanso idėjomis. Įpusėjant 16 amžiui, dauguma jų tapdavo evangelikais ir grįždavo į Lietuvą pasiryžę perteikti tautiečiams savo žinias.

Tiktai Reformacijai pradėjus kelti grėsmę iki tol nevaržomam katalikybės viešpatavimui, ir Katalikų bažnyčia, iki tol laikiusi lietuvius visiškoje tamsoje, pradėjo skirti daugiau dėmesio ir švietimui.

Kovai su Reformacija į Lietuvą buvo pasiųsti jėzuitai. Jie nedelsdami uždarė evangelikų įsteigtą pirmąją Lietuvos aukštąją mokyklą ir pradėjo visaip kitaip kovoti su Humanizmo idėjomis. Tačiau svarbiausia – jie pradėjo siundyti lietuvius katalikus prieš lietuvius evangelikus.

Netrukus Lietuvoje prasidėjo pogromai. Katalikai griovė evangelikų bažnyčias, bendruomeninius pastatus, uždarinėjo lietuviškas mokyklas. Per šimtmetį evangelikai tapo persekiojama mažuma ir dauguma jų buvo priversti emigruoti.

Susidorojimas su evangelikais sudavė skaudų smūgį lietuvybei

16 a. protestantais tapdavo visų pirma išsilavinę, kūrybingi lietuviai, pasibodėję viduramžiškojo katalikiškojo fanatizmo tamsumu. Negailestingai persekiodama Reformaciją, Katalikų bažnyčia privertė palikti Lietuvą protingiausius ir šviesiausius lietuvius.

Katalikų uždarytos pirmosios Lietuvos aukštosios mokyklos steigėjai bei dėstytojai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis ir kiti tapo greitai visame pasaulyje išgarsėjusio Karaliaučiaus universiteto profesoriais; iš tėvynės ištremti lietuviai įsiliejo į Prūsijos ir kitų tuometinių Europos valstybių, o taip pat Pietų bei Šiaurės Amerikų visuomenes.

Kaip ir daugelis kitų šalių, kur viešpatavo katalikų teroras, Lietuva netrukus prarado savo tautos žiedą, moralinį ir intelektualinį potencialą. Šis smūgis buvo ypač skaudus nedidelei etninei lietuvių tautai, o ne katalikų engimas tęsėsi ir toliau, peraugdamas į pačios lietuvybės persekiojimą.

Ne katalikų persekiojimas tęsėsi daugelį amžių

Ir vėliau, siekdama išlaikyti lietuvius paklusniais tamsuoliais, Katalikų bažnyčia siundydavo katalikus prieš bet kokią pažangą, grėsusią sugriauti ant nemokšiškumo ir prietarų pastatytą jos autoritetą.

Katalikybės neišpažįstantys ar jos apeigų neatlikinėjantys lietuviai visada (išskyrus tarybinius laikus) kentėdavo nuo psichologinės ar net fizinės katalikų šventikų bei aršiausių fanatikų prievartos.

Dar ir Tarpukariu laisvamaniai netgi susituokti Lietuvoje negalėdavo, katalikų šventikai siundydavo savo parapijiečius prieš kitų tikėjimų žmones, kartais netgi atvirai kviesdavo griebtis smurto prieš kitatikius.

Katalikiškasis teroras visiškai nuskurdino lietuvių tautą

Nuo 16 a. iki pat 19 a. iš Lietuvos būdavo priverčiami emigruoti, gyventi ir kurti užsienyje labiausiai išsimokslinę, pažangiausi ir kūrybingiausi lietuviai.

Pagrinde dėl Katalikų bažnyčios diktato Lietuvoje ilgus šimtmečius nevyko intelektualinės ir kultūrinės diskusijos, Lietuva tapo nuobodžia ir primityvia provincija, iš pačių lietuvių ilgus šimtmečius šaipytasi kaip iš neraštingų baudžiauninkų ir primityvų.

Lietuvybė atsigavo tiktai Lietuvai tapus Rusijos dalimi

Lietuvių tauta vėl pradėjo kelti galvą tiktai 19 a. pradžioje, kai nevaržomą Lenkijos ir Katalikų bažnyčios priespaudą nutraukusi Rusija pradėjo steigti lietuviškas mokyklas, visaip skatinti ir palaikyti lietuvių kalbą bei kultūrą – kaip atsvarą lenkiškumui.

Tik po nepavykusių 19 a. sukilimų, rusams konfiskavus didelę dalį turto ir panaikinus daugumą privilegijų, ištrėmus į Sibirą lenkų šovinistus bei panaikinus baudžiavą, Katalikų bažnyčia pradėjo ieškoti atramos ir tarp lietuvių.

Istorinio katalikų teroro pasekmės vis dar persekioja lietuvių tautą

Ir 21 a. Lietuvoje populiarios susitaikėliškos nuotaikos, kai žmonės bijo turėti ir ypač išsakyti savarankiškas pažiūras.

Bijoma konfliktuoti su valdininkais ir netgi su komerciniu pagrindu formuojama viešąja nuomone. Pagaliau, yra plačiai paplitusi nuostata, kad lietuviai yra nepilnavertiška, atsilikusi tauta, kad „lietuvis lietuviui priešas“ ir pan.

Visa tai ir yra pasekmės ilgus šimtmečius Katalikų bažnyčios vykdytos kitaip manančiųjų persekiojimo ir lietuvių tautos skurdinimo, žeminimo bei kiršinimo politikos. Šios politikos pasekmėje buvo išvalytas lietuviškasis genofondas, suformuotos tvirtos nuolankumo, nusižeminimo ir savo tautos negerbimo tradicijos.

Daugelio lietuvių kraujyje vis dar viešpatauja per negailestingo kiršinimo, žeminimo ir bukinimo šimtmečius išugdytas instinktas piktintis bet kuo, kas drįsta prieštarauti korumpuotajai Lietuvos valdžiai, žiniasklaidai ar vėl nevaržomai triumfuojančiai Katalikų bažnyčiai.

2007-ųjų gruodis, Vilnius

Šarūnas   2016-07-04 13:40:26

Tai keletas Lietuvos vien tik jėzuitų mokslininkų ir kultūros žmonių – kur dar visi kiti katalikai. Taigi broliai lietuviai – neskleiskim čia istorinei tiesai prieštaraujančios pagoniškos propagandos

Šarūnas   2016-07-04 13:38:50

Žymesni mokslininkai ir pedagogai

Kolegijų ir akademijos vadovėlius Lietuvos reikmėms pritaikė pirmoji Vilniaus universitete subrendusi dėstytojų karta, įsisavinusi jėzuitų kolegijose ir universitetuose dėstomų mokslų apimtį bei metodus. KsVII a. pirmoje pusėje Vilniaus universiteto profesūra parašė ir pateikė originalius, Europos šalių universitetų reikalavimus atitinkančius kai kurių visuotinai dėstomų dalykų vadovėlius. Žemaitis Žygimantas Liauksminas, SJ, parašė retorikos bei logikos pradmenų vadovėlį lotynų kalba (plačiai naudotą ir svetur), muzikos teorijos vadovėlius; iš Mozūrų kilęs, bet su LDK suaugęs poetas Motiejus Sarbievijus, SJ, – poetiką; pasaulietis A. Olizarovijus galutinai suformavo visuomenės teorijos kursą. Tad praėjus 30 metų nuo universiteto įkūrimo humanitariniai mokslai jame klestėjo, pradėta siūlyti sava jų dėstymo metodika.

Vilniaus universiteto Šventojo Rašto dėstytojas, graikų kalbos būrelio vadovas, rektoriaus padėjėjas jėzuitas Konstantinas Sirvydas, rūpindamasis lietuviško rašto plėtimu, 1620–1631 m. parengė du lenkų–lotynų–lietuvių kalbų žodynus, kuriuose pateikė apie 10 tūkst. ir 15 tūkst. lietuviškų žodžių. Žodynai buvo skirti kolegijų ir universiteto studentams lietuviams mokytis lotynų kalbos. Spėjama, kad jis buvo parengęs ir pirmąjį lietuvių kalbos vadovėlį „Clavis linguae lituanicae“ (1631), bet ši knyga neišliko. K. Sirvydo veikla, darbai, parašytos knygos rodė jo kultūrines nuostatas, įsitikinimą, kad lietuviškų knygų rengimas, lietuvių kalbos puoselėjimas – viena aukščiausių vertybių, kurią jis sąmoningai rinkosi, tikslingai stengdamasis glaudžiau susieti universalų europinį lotyniškosios mokyklos turinį su lietuvių kultūra.

Lietuvos istorijos, jos praeities pažinimą į vidurinio ir aukštojo mokslo turinį įterpti siekė iš Kauno kilęs Vilniaus universiteto profesorius Albertas Vijūkas–Kojalavičius. (Jis ir du jo broliai, taip pat jėzuitai, ordinui užrašė savo tėvų palikimą Kauno Rotušės aikštėje.) Kadangi Lietuvos istorijos dėstymas jėzuitų mokymo programose nebuvo numatytas, A. Kojalavičius rado būdą, kaip ją pateikti mokiniams ir studentams: parašė Lietuvos istorijos skaitinius lotynų kalba. Mokydamasi lotynų kalbos, jaunuomenė galėjo mokytis ir savo tautos bei valstybės istorijos. Jo „Lietuvos istorija“ praeities herojų darbus skatino vertinti pagal tai, ar jie atitinka dorinę Kristaus tiesą, ar neprieštarauja tautos siekiams, negriauna valstybės.

1582 m. kardinolo Jurgio Radvilo paskatinti, jėzuitai ėmė vadovauti Vilniaus diecezinei seminarijai ir įkūrė popiežiškąją seminariją, lietuvių kilmės seminaristams įvedė lietuvių kalbos pratybas. Tokios pratybos nuo 1620 m. įvestos ir jėzuitų naujokyne. Tai atspindi Draugijos vadovų pastangas, kad Dievo Žodis tautai būtų skelbiamas jai suprantama kalba. Dėl to jie rūpinosi lietuviškų katekizmų, maldaknygių, pamokslų rinkinių bei giesmynų leidimu. Jau 1585 m. pasirodė, kaip mano prof. V. Biržiška, Paco verstas jėzuito P. Kanizijaus katekizmas, 1586 m. – maldaknygė, 1629 m. išėjo K. Sirvydo pamokslų rinkinio „Punktai sakymų“ lietuvių ir lenkų kalbomis I dalis, 1644 m. – II dalis, 1629 m. – J. Jaknavičiaus verstos evangelijos bei epistolas lietuvių ir lenkų kalbomis. S. M. Slavočinskis 1646 m. išleido „Giesmyną“, kuris, anot prof. J. Lebedžio, savo kalba, eilėdara, literatūrinio stiliaus užuomazgomis toli pralenkia visus giesmynus, išleistus KsVI–KsVII a. Prūsijoje, o ne vienu požiūriu – ir vėlesnius. P. Šrubauskis, kaip ir J. Jaknavičius savo veikalus pasirašinėjęs vien tik „jėzuitas kunigas“, apie 1697 m. išleido giesmyną „Balsas širdies“, kuris susilaukė 20 leidimų ir vėliau „perkrikštytas“ į „Kantyczkas Žemaytyszkas“, taisytas V. Valmiko ir M. Valančiaus, o 1670 m. – „Pamokslą krikscioniszką“.

Vytas  2016-03-20 00:39:24

Lietuva Rusijos sudėtyje berods nuo 1795m., o lietuviška spauda uždrausta tik 1864m. po sukilimo. Neesu stiprus istorijoje bet pirmas įspūdis, jog draudimo priežastis – bandymas užkirsti kelią agitacijai, propagandai, kad išvengti koto sukilimo.

rasa  2015-12-11 11:48:34

LDK buvo Rusios sudėtinė dalim.Litvinai, kaip ir daugelis etnoso aplink Baltiją mėlinakiai, šviesiaplaukiai.Tai šviesarusių grupė priklausanti slavų giminei.Kaip kalbos buvo pakeistos, tai jau kitas klausimas.Išskirstymas pagal tautybes reikalingas buvo pagal principą skaldyk ir supriešink.Toros „mokslininkai“gerai padirbėjo ir rezultatas teigiamas jų naudai–balvonų nors kamazais vežk...

rimas  2015-07-12 23:13:48

jei dievas tikrai butu ir matytu visas baznycios inkvizicijos ziaurumus ka jis padarytu nuzenges is dangaus?

Daugiau


  pasisakymas – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

e-paštu

RSS RSS

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

e-paštu

RSS RSS

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinisdienoraštistekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2017 Giedrius Šarkanas        kontaktai