Globalizacija ir emigracija griauna tautinę kultūrą

Lietuvių kalba ir kultūra patiria globalizacijos spaudimą

Akivaizdu, kad lietuvybė jau senokai nebėra aukščiausioji vertybė Lietuvoje. Lietuvių kalba vis labiau teršiama svetimų kalbų barbarizmais ir užleidžia savo pozicijas anglų kalbai visuomenės gyvenime.

Lietuviška kultūra sparčiai nyksta užleisdama vietą amerikietiškajai masinei kultūrai.

Televizija – pagrindinis kultūros veiksnys

Lietuvoje, kaip ir didžiumoje viso pasaulio, įsitvirtino televizijinis gyvenimo būdas – žmonės atsiduoda darbui ir karjerai, o didesnę dalį savo laisvalaikio praleidžia prie televizoriaus.

Televizija, o iš dalies ir kitos žiniasklaidos priemonės, ne tik formuoja visuomenę, jos vertybes bei įsitikinimus – daugeliui žmonių ji pilnai patenkina daugumą dvasinių ir kultūrinių poreikių.

Siekdama pelno, televizija priversta propaguoti JAV gatvės kultūrą

Televizijų savininkai visų pirma siekia pelno ir todėl stengiasi transliuoti mažiausiai kainuojančias laidas bei filmus. Todėl didžiąją dalį televizijos laiko stengiamasi užpildyti pačiais pigiausiais pasaulio pramogų verslo gaminiais (Lietuvoje – dvasiškai skurdžiausiam JAV visuomenės sluoksniui skirtas filmais bei atitinkamų pramoginių programų pamėgdžiojimais).

Kuo mažesnė tauta, tuo sunkiau jai išlikti ir išlaikyti savo kultūrą.

Pigių laidų, propaguojančių harlemiškąjį gyvenimo būdą, gausa paverčia tautinių laidų kūrimą nepelningu. Aukšto lygio originaliai tautinę kultūrą platinančiai laidai sukurti reikia daug investuoti (naudoti gerą aparatūrą, samdyti gerus aktorius, vedėjus, direktorius ir t.t.).

Tuo tarpu parodyti tokią laidą galima tik palyginti nedidelei (vienos mažos tautos) auditorijai – taigi pajamos iš reklamos bus kur kas mažesnės nei daugumos konkurentų. Todėl nacionalinės kultūros propaguotojams yra be galo sunku varžytis su Holivudu ir kitomis masinės gamybos studijomis, kurių nesudėtinga ir net patiems primityviausiems visų tautų žiūrovams lengvai suprantama produkcija gerai perkama visame pasaulyje.

Tautinė kultūra tampa kliūtimi globalizacijai

Globalizacija iškelia į pirmą vietą rinką. Žmogus suvokiamas visų pirma kaip darbo jėgos mašina, visada pasiruošusi prisitaikyti prie rinkos paklausos – dirbti tai, už ką daugiausiai moka, vykti gyventi į tas šalis, kur konkrečiu momentu yra didžiausi atlyginimai, prisitaikyti prie darbdavių reikalavimų ir pan. (Faktiškai, tai yra formalus Europos Sąjungos piliečio idealas, įgyvendinantis vieną svarbiausių šios organizacijos tikslų – laisvą darbo jėgos judėjimą.)

Tokiam globalizuotam žmogui svarbiausia mokėti kuo daugiau užsienio kalbų, kuriomis kalba kuo daugiau potencialių darbdavių.

O prisirišimas prie savo tautos – gimtosios kalbos, kultūros, gyvenimo būdo, tradicijų, pagaliau savo artimųjų ir tautiečių – tampa blogiu, nes sentimentalus žmogus, išvykęs dirbti į užsienį (ten, kur daugiau moka), ilgėsis savo tėvynės, depresuos, galvos apie grįžimą, – taigi ženkliai mažės jo darbo našumas ir darbdavių pelnas.

Pagaliau, savo tėvynei neabejingas žmogus gali netgi nesusivilioti didesniu darbo užmokesčiu – tokiu atveju darbo jėgos paklausa nebus optimaliai patenkinta ir neišvengiamai prastės įvairūs ekonominiai rodikliai.

Tautiškumas paverčiamas oficialios paniekos objektu

Suvokiant tautiškumą kaip kliūtį svarbiausioms globalizacijos vertybėms – ekonominiam efektyvumui ir turto kaupimui – bandoma jį paversti blogio simboliu.

Europos Sąjungos vėliavoje – tik 12 žvaigždžių

Dvylika žvaigždžių idealiai atspindi Europos Sąjungos politiką – Vokietijos, Pracūzijos, Britanijos ir kitų turtingųjų senbuvių (jų buvo 12) naudai aukoti naujųjų savo narių interesus.
Naujosioms – neturtingosioms ir nusižeminusioms – narėms, tokioms kaip Lietuva, numatytas pigios, darbščios ir nuolankios darbos jėgos šaltinių bei branduolinių atliekų šiukšlynų likimas.

Vėlgi, tai ypač akivaizdžiai pasireiškia Europos Sąjungoje. Jos steigėjos didžiosios valstybės leido įstoti neturtingoms šalims visų pirma tam, kad patenkintų savo prastai apmokamos darbo jėgos poreikius. Geriausi darbuotojai iš Vidurio ir Rytų Europos turi išvykti į Vakarų Europą, kur atlyginimai daug didesni, ir ženkliai pakelti jos ekonomiką.

Tuo tarpu tautiškumas stabdo masinę migraciją, kažkiek padorių žmonių pasilieka, kadangi yra prisirišę prie savo tėvynės – ir todėl Europos Sąjungos propaganda daro viską, kad sukompromituotų patriotizmą Vidurio ir Rytų Europoje. (Save gerbiančiose didžiosiose Vakarų Europos valstybėse bet koks mėginimas šmeižti tautiškumą susilauktų ryžtingo atsako.)

Daugelis tautiškumo apraiškų čia yra įvardinamos kaip fašizmas, ksenofobija ar tautinės neapykantos kurstymas ir yra persekiojamos kaip nusikaltimai. Kai kuriose narėse, kur antitautinė propaganda nesutinka pasipriešinimo, prieinama iki to, kad žmonės pradeda gėdytis savo tautiškumo ir masiškai migruoja dirbti juodadarbiais į pilnateises Europos Sąjungos nares palikdami po savęs visiškai tuščius kaimus ar netgi miestus.

Globalizacijos propaganda sėkmingai sumenkina lietuvybę ir įtikina lietuvius emigruoti

Akivaizdu, kad Lietuvoje globalizacija galutinai pakeičia tautines vertybes ekonominėmis. Dauguma jaunimo nelaiko savo lietuviškumo vertybe ir savo ateitį įsivaizduoja kaip visų pirma materialinės gerovės kūrimą užsienyje.

Buvimas lietuviu suvokiamas ne kaip priežastis pasididžiavimui, o greičiau likimo nelaimė. Nemažai moksleivių tiesiog spjauna į lietuvybę ir puola mokytis užsienio kalbų bei profesijų ir įgūdžių, kurių jiems prireiks gyvenant toli nuo Lietuvos.

Daug lietuvių jau emigravo, ir, be jokios abejonės, paliekančiųjų Lietuvą skaičius nemažės ir ateityje. O tai savo ruožtu toliau skatina lietuvybės nykimą.

Emigracija dar labiau sustiprina griaunantį globalizacijos poveikį

Kuo mažesnė tauta, tuo sunkiau jai išlikti ir išlaikyti savo kultūrą.

Kalbos ir kultūros palaikymas bei plėtra reikalauja materialinių sąnaudų, ir mažosioms tautoms jų reikia santykinai kur kas daugiau nei didžiosioms.

Kalbos vadovėlių parašymas ar tautinei kultūrai skirtų laidų sukūrimas ir diduma kitos kultūrinės veiklos panašiai kainuoja tiek Lietuvoje, tiek, sakykim, Lenkijoje. Už panašias kultūrinės produkcijos apimtis reikia panašiai mokėti tiek trims milijonams lietuvių, tiek trisdešimčiai milijonų lenkų. (Nors lenkų ir dešimt kartų daugiau, visi jie gali pažiūrėti tą pačią laidą ar perskaityti tą patį literatūrinį kūrinį.)

Taigi toms pačioms kultūrinėms reikmėms patenkinti mažesnėms tautoms reikia skirti didesnę nacionalinio produkto.

Jeigu laikysime, kad kultūrai skiriama pastovi biudžeto dalis, tai kuo mažiau valstybėje bus gyventojų, tuo mažiau bus surenkama mokesčių ir tuo mažiau bus galima padėti kultūrai.

Ateityje globalizacija ir emigracija bus dar grėsmingesnės

Taigi kuo daugiau lietuvių emigruos, tuo sunkiau bus išlaikyti tautinę kultūrą.

Dabar (2007 m.) neigiamas emigracijos poveikis dabar dar pasireiškia tik kaip auganti infliacija, nes daugelis lietuvių išvažiuoja tik laikinai, sezoniniams darbams ir pan., ar kol kas dar palieka savo šeimas Lietuvoje. Didelę dalį savo uždirbtų pinigų jie dar parveža į Lietuvą.

Tačiau įsidarbinimo ir apsigyvenimo sąlygos Vakarų Europoje darosi vis palankesnės, ir anksčiau ar vėliau dauguma emigravusiųjų galutinai ten pasiliks, o dabartinis apgaulingas ekonomikos augimas pereis į nuosmukį. Tada lietuviai dar labiau nuskurs, dar labiau pasišlykštės Lietuvos valstybe ir dar daugiau jų negrįžtamai emigruos.

Nusivylimas tautine kultūra toliau augs, o jai palaikyti lėšų visiškai nebebus. Globalizacija ir toliau progresuos.

Naujos kartos laisvai kalbės keliomis užsienio kalbomis ir ko gero bus galutinai indoktrinuotos patriotizmą demonizuojančios ir emigraciją skatinančios Europos Sąjungos propagandos. Dabartiniai Lietuvos vaikai užaugę greičiausiai nebejaus tų kompleksų ir sentimentų, kurie kol kas neleidžia išvykusiesiems galutinai užmiršti savo tėvynės.

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com