.

Karalius Mindaugas – niekšybės kultas? (2)

Margiris ir narsieji Pilėnų gynėjai užmiršti, užtai kiekviename žingsnyje mus persekioja lietuvybės ir moralės naikinimą išaukštinančio mito apie Mindaugą ir „krikštą“ atgarsiai. Netgi Eurovizija yra tapusi oficialia lietuviškumo naikinimo priemone.

Pagal oficialiąją ideologiją Mindaugas kur kas daugiau nusipelnė Lietuvai nei Margiris ir Pilėnų gynėjai

Bandydamas suprasti, kaip amoralusis Lietuvos karalius galėjo tapti istorikų ir politikų garbinimo objektu, prisiminiau dabar jau į užmarštį nugrimzdusius kunigaikštį Margirį ir narsiuosius Pilėnų gynėjus. Nė menkiausios užuominos apie juos neradau naujausiame 8 klasės istorijos vadovėlyje, bet užtai ten buvo smulkiai aprašyta, kaip šaunieji kryžiuočiai Lietuvoje pagavo ir užmušė daug stabmeldžių bei kitaip kilniai ir pasiaukojamai bandė civilizuoti mūsų protėvius, o šie vis grįždavo prie savo tikėjimo, kaip šuo, sugrįžtantis prie [savo] vėmaloPasaulio ir Lietuvos istorija: VI-XVIII amžiai (8 klasei).– Vilnius:KRONTA, 2004.– 123,125 p.

Nustebęs pabandžiau paieškoti Margirio ir Pilėnų vardų Vilniaus gatvių bei aikščių sąrašuose, tačiau irgi veltui – vien tik dabartiniai oficialiosios vyriausybinės bei bažnytinės ideologijos didvyriai: Mindaugas, Jogaila bei įvairaus plauko katalikų šventieji.

Įdomu, ką apie pilėniečius pasakytų modernieji Lietuvos istorikai, politikai bei visi kiti pažangūs kultūrologai bei švietėjai. Gal – „jie neprisitaikė prie rinkos konjunktūros ir todėl neatlaikė konkurencijos“, o gal – „Margiris ir Pilėnų gynėjai buvo žemesnės pagonimiškos kultūros, ir todėl juos reikėjo likviduoti“?

Turbūt retas iš oficialiųjų ideologų galėtų susilaikyti nuo paniekinamos šypsenos, prisiminęs, kaip gyveno kažkada „pagonys“, kurie kovojo ir žuvo vardan Lietuvos, nesutikdami netgi naudingai parsiduoti. Mindaugas (ar Jogaila) – va jis tai sugebėjo prasigyventi pardavinėdamas Lietuvą, todėl juo reikia didžiuotis, jį prisiminti ir garbinti bei, esant progai, sekti jo pavyzdžiu!

Deja, ciniškas Lietuvos istorijos vertinimas nėra atsitiktinė valstybės formuojamos kultūros apraiška. Oficialioji istorijos interpretacija apie Mindaugą, Lietuvos krikštą bei „įsijungimą į krikščioniškąją Europą“ labai primena ideologų kruopščiai sukonstruotą mitą, kurio tikslas – pateisinti sąmoningą ir nuoseklią lietuvybės žeminimo bei lietuviškos savimonės naikinimo politiką, kurią kažkada vykdė pagrindinis dabartinių korumpuotų politikų ramstis – Katalikų bažnyčia.

Lietuvos „krikšto“ išaukštinimas

Mindaugo ir tariamai Lietuvos krikštas dažniausiai oficialiai pristatomas kaip laukinių pagonių lietuvių pavertimo kultūringais europiečiais simbolis. Tarsi tuometinė lietuvybė buvo kažkas neigiama, žema, nekultūringa, pagoniška, o katalikiškoji Europa – dorybė ir progresas – vertybė, vardan kurios turėjo būti sunaikinta originali lietuviška kultūra.

Tarsi Lietuva ir lietuviai būtų kažkuo susitepę tarybinės okupacijos laikais, ir dabar turėtų apsivalyti – tarsi „pasikrikštyti“, nusiplaudami lietuviškumą

Juk krikšto motyvas vaidina ypač svarbų vaidmenį ir nūdienos oficialiojoje ideologijoje.

Ant kiekvieno kampo puikuojasi semantiškai absurdiškas lozungas būkime europiečiais, visose gyvenimo srityse vadinamasis elitas stengiasi išnaikinti lietuviškumo likučius, skatindamas ar net versdamas beatodairiškai pamėgdžioti JAV ar Vakarų Europos papročius – architektūrą, meną, maitinimosi būdą, drabužius… – trumpai tariant, vadinamąją Vakarų kultūrą. Lyg tai Lietuva ir lietuviai būtų kažkuo susitepę tarybinės okupacijos laikais, ir dabar turėtų apsivalyti – tarsi „pasikrikštyti“, nusiplaudami lietuviškumą.

Istoriškai visiškai akivaizdu, kad mūsų protėviai buvo kur kas moralesni už katalikus.

Panaši nuostata atsispindi ir viešojo kalbėjimo manierose. Nors slaviškos kilmės žodžiai vis dar laikomi nekultūringumo atributais, įmantriai skambantys iš germaniškųjų ar romaniškųjų kalbų kilę barbarizmai dažnai suvokiami kaip pažangumo ir išsilavinimo ženklas.

Tiesa, patyrinėjus, kas daugiausiai vartoja barbarizmų, darosi aišku, kad tai dažniausiai būna jaunuoliai, kurie užsienio kalbų taip ir nesugebėjo išmokti, tačiau nori pademonstruoti savo tariamą išprusimą ar „vakarietiškumą“, kartodami kelis kažkada nugirstus įmantriai skambančius užsienietiškus žodžius.

Krikštas ir Europa – etikos ir moralumo sunaikinimas

Mitas apie karalių Mindaugą atspindi ir pateisina siekį pažeminti ir sunaikinti tai, kas lietuviška, vardan „vakarietiškumo“, tarsi pastarasis būtų savaime akivaizdi vertybė. Visai nesigilinama, koks buvo ir yra jų etinis santykis, nors istoriškai visiškai akivaizdu, kad mūsų protėviai buvo kur kas moralesni už katalikus.

Jei „modernieji“ istorikai kada ryžtųsi patys įsigilinti į Bibliją, tai išsiaiškintų, kad būtent katalikai buvo ir yra tikrieji stabmeldžiai pagal biblijinį apibrėžimą (o ne katalikiškąją propagandinę „stabmeldystės“ interpretaciją) – tuo tarpu neteko girdėti, kad mūsų protėviai būtų lieję Lietuvos dievų atvaizdus.

Senovės lietuviams buvo privalu laikytis duoto žodžio, jie gerai elgėsi su belaisviais ir toleravo kiekvieno žmogaus tikėjimą. Tuo tarpu to meto katalikai pateisino bet kokią apgaulę, niekšybę ir žiaurumą.

Katalikų bažnyčiai buvo normalu laužyti sutartis ir klastingai žudyti į derybas atvykusius patiklius priešininkus – juk už atitinkamą pinigų sumą bet kuris katalikas galėjo nusipirkti popiežiaus atleidimą (indulgenciją) praktiškai bet kuriai savo „nuodėmei“.

O gal šiuolaikiniams ideologams kaip tik paranku, kad etine prasme XIII amžiaus katalikai buvo tiesiog žiaurūs veidmainiai ir klastingi apgavikai, visiški moraliniai menkystos, palyginus su mūsų protėviais – gal, išaukštindami istorines niekšybes, jie nori įsigyti teisę patys jas daryti šiandien?

Katalikybė gi buvo primesta mūsų protėviams su apgaulės, išdavystės ir niekšybės pagalba – juk Kęstutis, vykdamas į Krėvos pilį, neįtarė, kad Jogaila jau ruošėsi tapti kataliku. O gal šiuolaikiniams ideologams kaip tik paranku, kad etine prasme XIII amžiaus katalikai buvo tiesiog žiaurūs veidmainiai ir klastingi apgavikai, visiški moraliniai menkystos, palyginus su mūsų protėviais – gal, išaukštindami istorines niekšybes, jie nori įsigyti teisę patys jas daryti šiandien?

Dabar „europėjimo“ ir „vakarietiškėjimo“ vardan Lietuvoje griaunama demokratija ir teisinė valstybė

Panašiai kaip 13 amžiuje, šiuolaikinis ėjimas į Europą irgi naikina tai, kuo Lietuvoje dar ne taip seniai buvo galima didžiuotis. Juk įstojimas į Europos Sąjungą įteisino balsų pirkimą, atvirą įstatymų ignoravimą, žurnalistų gąsdinimą bei oficialiosios informacijos klastojimą.

Taip pat kaip „krikštas“ 13 amžiuje, taip dabar „Vakarai“ ir ypač „Europa“ tapo burtažodžiais pateisinti bet kokiai niekšybei, o visų pirma – lietuvių tautos ir lietuvybės žeminimui.

Tipiškas lietuvybės žeminimo ir naikinimo pavyzdys – atranka į Eurovizijos konkursus

Eurovizijos paskirtis yra kiekvienos Europos šalies originalios muzikinės kultūros pristatymas, tačiau Lietuvos atstovai su kiekvienais metais vis labiau primena eilinius nežinia iš kurios šalies atvykusius nevykėlius dainininkus, ieškančius laimės Vakarų Europos naktiniuose baruose.

Akivaizdu, kad pagrindiniu nacionalinės atrankos į Euroviziją kriterijumi yra tapęs kuo mažesnis lietuviškumas, tarsi būtų norima, kad niekas negalėtų atpažinti Lietuvos atstovų.

Dalyvavimas Eurovizijoje yra laikomas didele garbe ir pasiekimu, taigi peršasi išvada, kad Lietuvos vyriausybė ir su ja susijęs „kultūrinis elitas“ siekia visiškai nutautinti Lietuvos muzikinę kultūrą.

Akivaizdu, kad pagrindiniu nacionalinės atrankos kriterijumi yra tapęs kuo mažesnis lietuviškumas, tarsi būtų norima, kad niekas negalėtų atpažinti Lietuvos atstovų. Tarsi pagrindinis lietuvių pasirodymo Eurovizijoje tikslas būtų sugraudinti žiūrovus ir žiuri: „Va mes, likimo nuskriausti lietuviai, stengiamės visiškai atsikratyti savo lietuviškumo ir pasidaryti tikrais vakariečiais, tikrais betaučiais europiečiais“.

Be abejo, tokio pobūdžio beatodairiškas Lietuvos vyriausybės lindimas į užpakalį susilaukia audringo pritarimo tarp Vašingtono ar Briuselio politikų bei biurokratų – dėl besąlygiško paklusnumo kiekvienam Europos Sąjungos komisarų įgeidžiui ES Komisijos viceprezidentas Giunteris Ferhoigenas yra netgi pavadinęs Lietuvą deimantu Europos karūnoje.

Tačiau daugumai paprastų europiečių ar netgi užsienyje gyvenančių tautiečių begėdiškas kailio išvertimas ir žeminimasis sukelia atvirkštines emocijas. Jie turbūt ir patį „europietiškumą“ supranta skirtingai – taigi, ko gero, greitai ir vienas Eurovizijos konkurse pelnytas taškas bus laikomas dideliu pasiekimu.

Laura Čepukaitė – lietuvybės auka
Laura Čepukaitė
Liūdnai pagarsėjusi Eurovizijos žvaigždė Laura Čepukaitė įsitikinusi, kad lietuvybė – visų jos nesėkmių kaltininkė.

Lietuvos Eurovizijos strategija idealiai atitinka oficialųjį mitą apie Mindaugą. Juk didingasis Lietuvos karalius giriamas ir garbinamas už tai, kad atvedė Lietuvą į Europą – priartino ją prie banalios Vakarų Europos valstybės ar greičiau beteisės europietiškos provincijos lygio, kokia ji ir tapo po kelių šimtų metų. Panašus likimas, atrodo, Lietuvos laukia ir netolimoje ateityje, ir tai yra vaizduojama kaip didelė nūdienos „elito“ pergalė.

Dėl visko kaltas lietuviškumas

Liūdnai pagarsėjusioji Laura Čepukaitė po Eurovizijos konkurso Kijeve nesidrovėdama leido suprasti, kad balsavimas buvo politinis ir ji buvo blogai įvertinta todėl, kad atstovavo Lietuvai. Šią mintį greitai pasigavo ją skandalingai „prastūmę“ muzikologai, ir toks paaiškinimas, regis, visus patenkino. Deja, tokie pareiškimai jau tapo banalia kasdienybe, ir daugeliui atrodo savaime suprantama, kad kiekvienas giriasi asmeninėmis pergalėmis bei puola kaltinti Lietuvą dėl savo nesėkmių.

Homo sovieticus, žydšaudžiai, chamai, cinikai, nacionalistai – viskas, kas tik blogai skamba, yra pilama ant lietuvių tautos. Ir tarp tų pylėjų yra nemažai lietuvių.

Nori nenori tenka prisiminti istorines katalikiškąsias tradicijas: išpažintį, atgailą ir, žinoma, viešą nusižeminimą, visų mieliausią katalikiškojo „ganytojo“ širdžiai. Kartais atrodo, kad būtent dabar pradėjo duoti vaisius kažkada ne vieną šimtmetį trukusios desperatiškos Katalikų bažnyčios pastangos galutinai pažeminti lietuvius ir sunaikinti pačią lietuvybę.

Tyčiojimasis iš lietuvių tautos jau seniai tapo vidutiniškų žurnalistų, istorikų bei kultūrologų rutina.

Tiesa, yra ir dar vienas aspektas – „dedantieji“ ant savo tautos tarsi bando parodyti, kad jie ją jau „praaugo“, pasiekė aukštesnį lygį ir tarsi jau atsikratė savo lietuviškosios praeities, kuri, žinoma, yra visų nelaimių, o svarbiausia – jų pačių nesėkmių priežastis. Ko gero jie ir prieš save teisinasi, autoritetingai diskutuodami apie lietuvių apsivalymą.

Lietuviškumas yra padarytas patogiu atpirkimo ožiu kiekvienam, kam tik užtenka įžūlumo apkaltinti Lietuvą dėl savo tingumo ar nesugebėjimo, taigi valdančiojo elito visai nestebina tai, kad kiekvienas vidutinybė ir nevykėlis dėl savo nesėkmių kaltina tėvynę. Aukštuomenės atstovai choru pritarė ir Laurai Čepukaitei, kuri begėdiškai suvertė Lietuvai kaltę dėl atitinkamo savo pasirodymo įvertinimo, tarsi užmiršusi, kad jos dainoje lietuviškumo nebuvo nė mažiausios kruopelytės.

Mindaugo šešėlis virš Lietuvos

Taigi oficialiajame mite apie Lietuvos karalių žila istorija yra susipynusi su mūsų dabartimi. Lietuvos iškeitimą į karūną primena garsioji Giunterio Ferhoigeno frazė „Lietuva – deimantas Europos karūnoje“. Lietuvių žudymą Mindaugo valdžios stiprinimo labui atitinka šiuolaikinis daugumos lietuvių gerovės aukojimas lyg tai kažkokios mistinės „Valstybės“, lyg tai „valdančiojo elito“ interesų vardan.

Nūdienos lietuvybės žeminimas ir naikinimas – logiškas Mindaugo „valstybės stiprinimo“ metodų tęsinys. Įvairialypius atgarsius ciniškojo mito, išaukštinančio karaliaus „nuopelnus“ Lietuvai sutinkame kiekviename žingsnyje.

Galbūt Mindaugo nuvainikavimas paskatintų „valdantįjį elitą“ susirūpinti nebe lietuvių tautos, o savo paties apsivalymu?

Ar oficialus Mindaugo nuvainikavimas galėtų iš esmės pakeisti dabartinę Lietuvos tikrovę? Vargu bau. Tačiau tai būtų žingsnis Lietuvos valstybės moralumo atkūrimo link.

Jei kiekvienas istorinis niekšas ir būtų vadinamas niekšu, galbūt būtų drąsiau adekvačiai įvertinti ir dabartinių vadinamųjų valstybininkų „pasiekimus“, nelaukiant kol jie virs senovės istorija? Galbūt tai paskatintų „valdantįjį elitą“ susirūpinti nebe lietuvių tautos, o savo paties apsivalymu?

O ar dar kada nors vietoje mūsų protėvių, kažkada apgynusių ir išsaugojusių Lietuvą, begėdiškų lyginimų su šunimis, oficialiuose istorijos veikaluose ar bent mokykliniuose istorijos vadovėliuose bus nors užsiminta apie tą vaidmenį, kurį atliko tokie visų užmiršti lietuviai, kaip Pilėnų gynėjai ir jų nekaralius Margiris?

2005-ųjų birželis, Vilnius


RESPECT JONUI  2017-07-06 08:39:53

JONAS padarė šachą ir matą šiuo pasisakymu straipsnio „autoriui“ ir visiems kitiems putopyzdams.Vajeeee kaip gražiai supyzdino rusišką mentalitetą:D Keikiuos čia tam, kad tokiu stilium komuniagos mokino kitus.A dabar supratot suskiai kur jūsų vieta su tokiais straipsniais?–nūžnike...

Julius  2017-07-01 17:13:51

Neraštingas istorikas rašo apie Mindaugą, kad jis užsidėjo ant galvos tik metalą. Tai ne metalas, o kLietuvos karalystė, kuri būtų užkirtusi kelią Jogailos išdavystei ir pardavimą lenkams.

Kęstutis  2015-12-09 14:10:07

Debilas – tarptautinė sąvoka apibūdinanti apsigimusį kvailį.
Duok durniui kelią, sako patarlė, bet kita sako, kad negalima leisti kiaulei užropoti ant altoriaus. Autorius užropojo ant visa ko, pateikdamas grafomano svaičiojimus ir dar prisidengdamas lietuvybe. Jukš, apsimetėli – tikrasis lietuvių tautos Išgama

rGppHZEIA  2015-10-26 12:36:18

YYGOT ://www.FyLitCl7Pf7kjdDUOLOuaksTKsbj5iNG.co m

Elena  2015-07-07 18:07:31

pritariu

Daugiau


  pasisakymas – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

e-paštu

RSS RSS

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

e-paštu

RSS RSS

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinisdienoraštistekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2017 Giedrius Šarkanas        kontaktai