.

Karalius Mindaugas – niekšybės kultas? (3)

Išaukštinę Mindaugą su ciniškųjų istorikų pagalba, šiandieniniai Lietuvos valdovai mano pateisinę ir savo pačių niekšybes. Lietuvybė toliau žeminama, Lietuva pardavinėjama, ir taip pat kaip ir 13 a. Mindaugo nusikaltimai, tai vadinama „ėjimu į Europą“.

Dausprungas (Mindaugui)

                    …O tie svečiai?
Jie tyčiojosi iš tavęs ir mūsų,
Iš mūs kalbos, dievų ir papročių,
Iš mūs drabužių ir apsiėjimo.
Tu Lietuvą išleidai į pasaulį,
Apvilkęs vargšę svetimu rūbu.
Tu į krūtinę jai įdėjai piktą,
Negerą dievą. Pirkdamas karūną,
Tu iš tikrųjų Lietuvą parduodi…

Justinas Marcinkevičius „Mindaugas“

Mindaugą išaukštinantis mitas buvo sukurtas visai neseniai

Tarpukariu pagrindinio Lietuvos didvyrio vaidmenį vaidino Vytautas Didysis. Tačiau Vytautas nebuvo didelis krikščionybės skleidėjas, tuo tarpu Mindaugas buvo pirmasis, oficialiai pasikrikštijęs ir atvedęs Lietuvą į krikščionybę ir Europą, Lietuvos valdovas.

Amžini komjaunuoliai
Andrius Kubilius ir Gediminas Kirkilas
Abudu gerai įsisavino istorinio materializmo pamokas dar tik pradėdami politikų karjeras kaip komjaunuoliai – aktyvistai.

Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo lemiamą įtaką valstybinės ideologijos bei propagandos formavimui turėjo Katalikų bažnyčia, greičiausiai būtent jos žodis buvo lemiamas pasirenkant pagrindinį valstybės ir tautos herojų.

Ko gero svarbų vaidmenį vaidino ir tai, kad Mindaugu žavėjosi tuo metu dar beatodairiškai garbinami įtakingi lietuvių kilmės amerikiečiai, tarp kurių netrūko fanatikų katalikų.

Todėl po nepriklausomybės atgavimo Valstybės diena buvo paskelbta liepos šeštoji, viena iš tikėtinų Mindaugo karūnavimo datų.

Nuo katalikybės išaukštinimo iki niekšybės pateisinimo

Mindaugo krikštą ir karūnavimą oficialiai tapatinant su pažanga, įstojimu į Europą, katalikybės propaganda įgavo svarų argumentą, ir Mindaugą pradėjo garbinti prie Katalikų bažnyčios finansuojamų leidinių besišliejantys istorikai. Siekiant išaukštinti Mindaugą, nesiskaityta su priemonėmis.

Prieš dešimt metų buvo populiarios tokios frazės, kaip Mindaugas – ne tik Lietuvos valstybės, bet ir naujosios Europos kūrėjas (Alfredas Bumblauskas) ar Mindaugas – Lietuvos krikštas, taika ir ramybė (Vytautas Baškys) ir pan.

Mažai kas drįsdavo pastebėti, kad Mindaugas buvo išaukštintas tik dėl savo krikšto bei karūnavimo – grynai krikščioniško simbolinio ritualo. Mindaugas reikalingas kaip simbolis, o neaiškią istorinę tiesą šio kilnaus reikalavimo dėlei galima ir pritempti. (Tomas Baranauskas) Tomas Baranauskas „Lietuvos valstybės ištakos“.– Vilnius: Vaga, 2000.– 93 p.

Netrukus Mindaugas pradėjo nustumti į antrą planą kitus kunigaikščius, o nuo 2003 m., kai buvo triukšmingai atšvęstos 750-ios karūnavimo metinės, jį pradėta liaupsinti kaip didžiausiąjį Lietuvos geradarį. Instituciniai istorikai choru liaupsino Mindaugo nuopelnus, ir galima tiktai spėlioti, ar tik nebūtų atsiradęs „Karaliaus Mindaugo“ ordinas, jei ne 2000 m. pasirodžiusi Tomo Baranausko studija „Lietuvos valstybės ištakos“.

Šioje knygoje buvo aprašyti juodžiausi karaliaus gyvenimo epizodai, ir – kas ne mažiau svarbu – iš esmės sukritikuota oficiali istorinė „tiesa“, kad būtent Mindaugas suvienijo Lietuvą. Tačiau valdžiai ir Katalikų bažnyčiai lojalūs istorikai tokias smulkmenas yra linkę ignoruoti.

Dauguma dabartinių žymiųjų Lietuvos istorikų jaunystėje įprato moksliškai įrodinėti, jog neišvengiamam perėjimui į „pažangesnį“ visuomenės raidos tarpsnį – socializmą – yra būtina proletariato diktatūra su visais jos žiaurumais

Nors Mindaugo išdavystės dabar jau yra žinomos ne tik istorikams, bet ir plačiajai visuomenei, tačiau jis ir toliau išlieka pagrindiniu oficialiu valstybės herojumi. Matyt, Katalikų bažnyčiai ir Lietuvos politikams yra taip svarbu išaukštinti Mindaugo krikštą ir karūnavimąsi, kad dėl to jie pasiruošę pateisinti visas jo niekšybes.

Katalikų bažnyčia ir Lietuvos politikai yra pripratę pateisinti ar net išaukštinti istorines niekšybes, taip pat, kaip ir dauguma Lietuvos istorikų

Tarp Lietuvos istorikų vis dar vyrauja istorinio materializmo gerbėjai, suvokiantys istoriją kaip sritį, kurioje veikia universalūs dėsniai, panašiai kaip fizikoje. Kartą „nustatę“, kad visos valstybės turi pereiti tuos pačius raidos etapus ir kad katalikybė buvo aukštesnė kultūrinės raidos stadija, istorikai-materialistai mano įrodę, kad Lietuva bet kokiu atveju turėjo būti centralizuota ir „pakrikštyta“.

Dauguma dabartinių žymiųjų Lietuvos istorikų jaunystėje įprato moksliškai įrodinėti, jog neišvengiamam perėjimui į „pažangesnį“ visuomenės raidos tarpsnį - socializmą – yra būtina proletariato diktatūra su visais jos žiaurumais. Tarybų Sąjungai sužlugus, jų deklaruojamos vertybės visiškai apsivertė, tačiau metodai išliko tie patys. Ir dabar, kalbėdami bei rašydami apie Mindaugą, dauguma garbiųjų istorikų mano, jog yra savaime suprantama, kad vardan pastarojo istorinės misijos reikia pateisinti visas jo niekšybes, kaip priemones, būtinas istoriniam tikslui pasiekti.

Nuo praeities niekšybių iki nūdienos

Deja, vadinamųjų mokslo autoritetų ciniškumas nesibaigia su senovės istorija ir netgi su kelių šimtmečių senumo istorija, kai begėdiškai vengiama kalbėti apie šimtmečius trukusią Katalikų bažnyčios vykdytą lietuvybės žeminimo ir naikinimo politiką. Istorinio materializmo teorijas puikiausiai galima pritaikyti ir dabarčiai.

„Moksliškas“ požiūris į praeitį ir dabartį yra ypač parankus Lietuvos likimą lemiantiems politikams, jau nuo jaunystės įpratusiems aukoti paprastus žmones vardan tokių istorinių tikslų, kaip socializmo statyba ar komunizmo pergalė visame pasaulyje.

Įsivaizduodami, kad ir dabar esame viso labo žaisliukai visagalių istorijos dėsnių rankose, daugelis populiariųjų istorikų bei politologų nevengia pasamprotauti ir apie nūdienos istorijos logiką“, „traukos jėgas“, „trajektorijas“, „gravitaciją bei kitas kažkur nugirstas paprastai fizikoje naudojamas sąvokas, tuo tarsi norėdami parodyti, kad jie yra tikri mokslininkai ir gali moksliškai nustatyti, kurlink juda pasaulis ir kaip „teisingai“ turi elgtis Lietuva ir lietuviai.

„Moksliškas“ požiūris į praeitį ir dabartį yra ypač parankus Lietuvos likimą lemiantiems politikams, kurių dauguma irgi padarė savo karjeras kaip karjeros marksistai, komunistai ar komjaunuoliai, vienu žodžiu – idėjiniai istoriniai materialistai, jau nuo jaunystės įpratę aukoti paprastus žmones vardan tokių istorinių tikslų, kaip socializmo statyba ar komunizmo pergalė visame pasaulyje.

Dabar, kai istorikai, politologai ir panašūs veikėjai ne be pačių politikų pagalbos jau yra „apskaičiavę“ neginčijamas tolesnės pasaulio istorinės raidos kryptis, o kartu ir Lietuvos istorinius tikslus, galima pateisinti bet kokias šiandienos „valdovų“ niekšybes, įvardinant jas kaip tų tikslų pasiekimo priemones.

Lietuvos politikai ir oficialieji istorikai neabejoja, kad JAV nevaržomai viešpataus pasaulyje, o Europos Sąjunga – Europoje, todėl ir tiems, ir tiems reikia „kuo giliau įlįsti“. Juk visi didžiausi paskutinio dešimtmečio nusikaltimai ir išdavystės buvo vadinami Lietuvos „ėjimu į Vakarus“ ar „integracija į Europą“.

Auka vardan transatlantinės integracijos

„Mažeikių naftos“ privatizavimo istorija turbūt dar ne vieną dešimtmetį, o gal ir šimtmetį nesiliaus gluminti Lietuvos istorijos ir tarptautinės korupcijos tyrinėtojų. Sprendimas atiduoti naftos pramonę į „Viljams Internešnl“ rankas, kainavęs valstybei šimtus milijonų, o ko gero netgi milijardus ir ilgam laikui palaidojęs Lietuvos tarptautinį prestižą, nebuvo atsitiktinė klaida, jis buvo priimtas po daugiau kaip metus trukusių diskusijų.

Nuo pat pradžių buvo aišku, kad faktiškai tai buvo milžiniško masto „dovana“ finansinius sunkumus patiriančiai JAV bendrovei, tačiau „Mažeikių naftos“ likimą nulėmė ne ekonominiai motyvai. Faktiškai tuometinė Seimo dauguma ir lemiamą žodį taręs Valdas Adamkus pateikė viso labo du argumentus: 1) svarbiausia tai, kad Viljamsas – vakarietiška bendrovė, ir 2) nepasirašiusi sutarties, Lietuva susikompromituotų Vakarų akyse.

Petrui Auštrevičiui ir absoliučiai daugumai Lietuvos politikų bei biurokratų buvo asmeniškai naudinga, kad Lietuva įstotų į Sąjungą, kad ir nepalankiomis sąlygomis – juk kitu atveju būtų iškilęs pavojus jų „viešiesiems įvaizdžiams“, karjeroms, o gal ir rėmėjų, draugų, ar net jų pačių verslo planams, susijusiems su Europos Sąjungos struktūriniais fondais.

Teisminis naftos aferos tyrimas buvo užgniaužtas, ir gali būti, kad niekad ir nebus formaliai nustatyta, kokią iš tikrųjų asmeninę naudą iš to turėjo konservatoriai ir Valdas Adamkus, kokį vaidmenį suvaidino jų gausūs prieteliai iš lietuvių kilmės amerikiečių tarpo. Aišku viena – tai, kas labai jau primena nusikaltimą ir itin stambaus masto Lietuvos valstybės išdavystę, buvo pateisinta kaip auka, kurią reikėjo paaukoti tam, kad būtų užtikrinta Lietuvos integracija į Vakarus (ar vadinamąsias „transatlantines struktūras“).

Auka Europos Sąjungai

Visa tai, kas vyko derybų dėl narystės Europos Sąjungoje sąlygų ir paties stojimo referendumo metu, labai primena minėtąją „Mažeikių naftos“ privatizavimo istoriją. Derybos baigėsi visišku Lietuvos pralaimėjimu. Suderėtosios sąlygos yra aiškiai žalingos Lietuvos ekonomikai ir daug blogesnės už tas, kurių tikėtasi tuo metu, kai buvo nuspręsta siekti narystės.

Tačiau Auštrevičiui ir absoliučiai daugumai Lietuvos politikų bei biurokratų matyt buvo asmeniškai naudinga, kad Lietuva įstotų į Sąjungą, nors ir nepalankiomis sąlygomis – juk kitu atveju būtų iškilęs pavojus „viešiesiems įvaizdžiams“, karjeroms, o gal ir rėmėjų, draugų, ar net jų pačių verslo planams, susijusiems su Europos Sąjungos struktūriniais fondais.

Nekyla abejonių, kad būtent todėl buvo priimtas žymusis partijų susitarimas viešumoje blogai nekalbėti apie Europos Sąjungą, referendumo agitacinei kampanijai buvo išleistos didelės pinigų sumos, buvo praktiškai „supirkta“ beveik visa žiniasklaida, be perstojo pažeidinėjami įstatymai ir netgi masiškai perkami balsai referendumo metu.

Vėlgi viskas buvo pavaizduota kaip auka, kurią reikėjo sudėti tam, kad įstotume į Europą. Lietuviai buvo apgaudinėjami, jais manipuliuojama, griaunami teisingumas ir demokratija, o formaliai ir emociškai viskas vaizduojama kaip priemonės, kurios buvo būtinos istoriniam tikslui pasiekti.

Lietuva ir lietuviai aukojami „Vakarams“ ir „Europai“

Svarbiausia tai, kad, tiek privatizuojant „Mažeikių naftą“, tiek nepalankiomis sąlygomis stojant į Europos Sąjungą, Lietuvai buvo padaryta didelė žala. Pirmuoju atveju suniokota strateginė pramonės šaka, į JAV išvežti šimtai milijonų dolerių ir netiesiogiai prarastos milijardinės sumos.

Antruoju atveju buvo sugriauti Lietuvos valstybės pagrindai – teisinė valstybė ir demokratija, o taip pat ilgam laikui struktūriškai suluošinta Lietuvos ekonomika, prisiimant nerealius gamtos apsaugos, užsienio prekybos, pinigų sąjungos ir kitų sričių turtingųjų Sąjungos narių įsipareigojimus. Šie įsipareigojimai tiesiog dar yra per sunkūs silpnai Lietuvos ekonomikai.

Abiem atvejais nekyla abejonių, kad sprendimai, kurie buvo žalingi Lietuvos žmonėms ir Lietuvai, kaip visumai, buvo asmeniškai naudingi tiems, kurie daugiausiai prisidėjo prie jų priėmimo. Ir ten, ir ten buvo viešai remiamasi vieninteliu iš istorinio materializmo pasiskolintu argumentu: „Lietuva eina į Vakarus, į Europą“.

Vakarų ir Europos Sąjungos dominavimas buvo ir yra viešai pristatomas kaip neginčijama ateities istorinė realybė, ir todėl Lietuvos valstybininkų istorinis tikslas – vadinamoji integracija į Europos ir transatlantines struktūras – yra padarytas stabu, kuriam galima aukoti lietuvių tautą ir pačią Lietuvos valstybę, kaip ir buvo padaryta abejais minėtaisiais atvejais.

Šiuolaikiniai Mindaugo pasekėjai

Dabartinė padėtis yra labai palanki savo naudos siekiantiems politikams. Juk standartiniais lozungais, tokiais kaip Einame į Vakarus ar Europa reikalauja, dabar yra pateisinami bet kokie sprendimai, kuriais dabartiniai Lietuvos valdovai siekia jei ne materialaus pelno, tai asmeninės šlovės.

Klausimas
Kuris iš dabartinių Mindaugo pasekėjų labiausiai nusipelno „Karaliaus Mindaugo ordino“?

Valdas Adamkus

Petras Auštrevičius

Algirdas Brazauskas

Artūras Paulauskas

Juk tiek kyla ginčų dėl to, kas asmeniškai turi pasirašyti vieną ar kitą „istorinę“ sutartį. Kiek yra pasakojama anekdotų apie pasišlykštėjimą keliančias dabartinių „valstybininkų“ peštynes dėl garbės būti tuo, kuris atvedė Lietuvą į Europos Sąjungą ir NATO, ar liguistas fantazijas tapti tuo, kuris atstatė Valdovų rūmus. Kartais susidaro įspūdis, kad Lietuvoje į valdžią ateina dvasios ligoniai, dėl kurių didybės manijos turi kentėti visa Lietuva.

Būtent mitas apie Mindaugą pateisina ir įteisina liguistą dabartinių valdovų istorinės šlovės siekimą. Juk jeigu pateisinamos ar net šlovinamos niekšybės, kurios buvo padarytos prieš septynis su puse amžiaus žmogaus, vykdžiusio savo istorinę misiją 13 amžiuje, tai kodėl dabartiniams Mindaugo įpėdiniams nepadaryti vieno kito nusikaltimo ar išdavystės savosios istorinės misijos labui?

Lietuvos aukojimas tęsiasi

„Mažeikių naftos“ privatizavimo ir stojimo į Europos Sąjungą atvejai nebuvo išskirtiniai – Lietuvos aukojimas vardan istorinių tikslų tęsiasi ir toliau. Rolandas Paksas buvo nušalintas iš prezidento posto, ciniškai ignoruojant konstituciją, o ratifikuojant vadinamąją Konstituciją Europai, Seimas jau visiškai begėdiškai pamynė Lietuvos konstituciją ir įstatymus. Vėlgi viskas buvo pateisinta ėjimu į Europą.

Paskutiniu metu teisingumas, demokratijas ir ypač daugumos paprastų lietuvių interesai visada aukojami istorinių tikslų vardan. Kas liūdniausia, tai ir pati lietuvybė dabar jau dažnai suvokiama kaip potenciali auka valstybės „vakarietiškumo“ ar „europietiškumo“ vardan.

Lietuvių tauta oficialiai žeminama

Politinio Lietuvos ir lietuvių žeminimo kulminacija turbūt reikėtų laikyti begėdišką Lietuvos valdovų šliaužiojimą prieš įvairaus plauko Izraelio ekstremistus, kurie matyt jau įprato atvažiavę į Lietuvą nevaržomi tyčiotis iš lietuvių.

Lietuva tampa panaši į zoologijos sodą, kur kiekvienas atvykęs užsienietis gali kiek norėdamas tyčiotis iš lietuvių, o lietuviškosios saugumo struktūros prižiūri, kad kuris nors iš „vietinių žvėrių“ (lietuvių) nedrįstų ko nors atgal atšauti

Tai, kad Lietuvos Vyriausybė formaliai beveik nereagavo į nesenus viešus Reuveno Rivlino įžeidimus lietuvių tautai, ne vienas lietuvis suvokė kaip žydų teisės žeminti lietuvius pripažinimą.

Tokiu būdu Lietuva tampa panaši į zoologijos sodą, kur kiekvienas atvykęs užsienietis gali kiek norėdamas tyčiotis iš lietuvių, o lietuviškosios saugumo struktūros prižiūri, kad kuris nors iš vietinių žvėrių (lietuvių) nedrįstų ko nors atgal atšauti.

Kur Mindaugas gali mus nuvesti?

Taigi šiandienos politika – tikras mito apie karalių, atvedusį Lietuvą į Europą, atkartojimas dabartyje. Gausūs Mindaugo pasekėjai nesiskaito su priemonėmis, kraudamiesi savo kapitalus Lietuvos sąskaita, lietuvybė žeminama, Lietuva pardavinėjama, ir visa tai pristatoma kaip didinga dabartinių Lietuvos valdovų istorinė misija.

Lietuvos įstojimas į vakarietiškąją Europą, „krikštas“ ir Katalikų bažnyčios įsigalėjimas kažkada vos nepasibaigė visišku lietuvybės sunaikinimu. O kurlink einama dabar?

Galbūt įvairiais būdais žeminant ir naikinant lietuvybę, iš lietuvių bus pagaminti tikri „vakariečiai“ ir „europiečiai“. Tačiau kiek tada Lietuvoje beliks lietuvių? Ar vakarietiškoji ir europietiškoji Lietuva nestovės ant lietuvių tautos kapo?

2005-ųjų gruodis, Vilnius

leksus0gmail.com  2016-10-17 13:38:34

nu, nieko situose trijuose straipsniuos normalaus neisgirdau, tik verkima. Nesumuses kiausinio, kiausinienes neiskepsi. Jei mindaugas Ishzude ten virsh 100 giminaiciu ir ju seimu, tai ka gi.. Valstybes kurimas niekad nebuvo svarus reikalas. Visad yra privatus interesai, klaidos ir netiketumai. Kad dabar sita straipsni rasai lietuviskai, tai Mindaugo nuopelnas, kitaip rasytum arba gudiskai arba lenkiskai arba vokiskai. pagalvok apie tai, priesh burnodamasis. Istorikai visad loja po fakto, o yra kas tuo metu su saukstu sriuba maiso.

2uCNG7EC  2015-12-14 12:35:25

If your arilctes are alays this helpful, „I“ll be back.„

valdas  2011-09-15 17:26:02

Mindaugo pasekejai baigia galutinai sunaikinti tauta

Dražis  2010-07-02 21:27:02

Žiūriu, kad tas niekšelis panašus į vieną mūsų Briuselio niekšelį 1:1. Ir šventę jis sau susigalvojo atitinkamą.

Dražis  2010-07-02 21:27:02

Žiūriu, kad tas niekšelis panašus į vieną mūsų Briuselio niekšelį 1:1. Ir šventę jis sau susigalvojo atitinkamą.



  pasisakymas – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

e-paštu

RSS RSS

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

e-paštu

RSS RSS

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinisdienoraštistekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2017 Giedrius Šarkanas        kontaktai