.

tema:Lietuvos politika

Su komercinės žiniasklaidos pagalba Lietuvos politika surėdyta taip, kad į valdžią negalėtų ateiti padorūs žmonės. Autoritarizmas, parsidavėliškumas ir išdavystė išaukštinti netgi istorijoje. Lietuva nėra ir niekada nebuvo demokratija.

Šiandieninė Lietuvos politika turi gilias istorines šaknis

Nūdiena sukurta ant praeities pagrindo, o rytdieną kuriame iš to, ką turime šiandien. Dabartinė Lietuvos politika atspindi ne tik praėjusių dešimtmečių, bet netgi šimtmečių tautos ir šalies istoriją.

Didžiausia mūsų istorinė bėda – tai, kad Lietuvoje niekada nebuvo tikros demokratijos.

Pavyzdžiui, ginčai dėl 1791 m. gegužės 3 d. Žečpospolitos konstitucijos ir jos statuso dar ir dabar yra ganėtinai svarbi Lietuvos politikos dalis. 18 a. konstitucijos vertinimas įtakoja ne tik požiūrį į visą Lietuvos ir Lenkijos istoriją, bet ir bendrą poziciją Lenkijos atžvilgiu ir netgi dabartinius oficialius santykius su ja.

Dar labiau istorija įtakoja Lietuvos santykius su Rusija. Prisiminimai apie pokario metų trėmimus ir šiandien neleidžia užmegzti normalių kaimyniškų santykių su didžiausiuoju kaimynu, strateginiu prekybos partneriu bei potencialiu žaliavų tiekėju.

Turbūt didžiausia mūsų istorinė bėda – tai, kad Lietuvoje niekada nebuvo tikros demokratijos. Tiesa, praeito amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje buvo pradėjusios formuotis demokratinės tradicijos, tačiau 1926 m. karinis perversmas pasmerkė Lietuvą diktatūrai.

Skirtingai nei Latvijoje, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis nepasmerkė profašistinio Antano Smetonos režimo ir pripažino nedemokratinės 1938 m. Lietuvos konstitucijos tęstinumą.

Oficialiai visa Lietuvos istorija interpretuojama taip, kad pateisinami ir netgi šlovinami nusikaltimai prieš lietuvių tautą.

Pagrindiniu valstybės herojumi ir įkūrėju paskelbtas Mindaugas – akivaizdžiai amoraliausias visų laikų Lietuvos valdovas. Oficiali „Valstybės dienos“ šventė pažymi spėjamą Mindaugo karūnavimo karaliumi dieną – tuo būdu įteisinamas ir netgi išaukštinamas jo sandėris su Kalavijuočių ordinu, kuriam už karūną liūdnai pagarsėjęs karalius atidavė pusę tuometinės Lietuvos teritorijos.

Taigi „Valstybės diena“ – šventė, išaukštinanti didžiausią išdavystę Lietuvos istorijoje. Oficialus „valstybės įkūrėjas“ – išgama, atidavęs pusę lietuvių tautos pikčiausiems jos priešams mainais į savo karūną.

Lietuvoje nėra oficialiai pasmerkti: nei Jėzuitų ordinas, šimtmečiais siekęs sunaikinti lietuvių tautą kaip tokią, nei Armija Krajova, kurios Vilniaus krašto padaliniai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje žudė visus lietuvius iš eilės, nei 1941 m. vasarą žmones (žydus) masiškai šaudę LAF (Lietuvių aktyvistų fronto) nusikaltėliai.

Istorinis neteisingumas, oficialus valstybinis garbinimas diktatorių ir kitų istorinių nusikaltėlių, išdavikų bei tauta prekiavusių išgamų tiesiogiai susijęs su dabartine Lietuvos politika. Ir nūdienos nusikaltėliai, valstybės bei tautos išdavikai lieka ne tik nenubausti, bet netgi viešai nepasmerkti.

Dabartiniai Lietuvos politikai daro karjeras padlaižiaudami įtakingų pasaulio valstybių (visų pirma, JAV) vyriausybėms bei specialiosioms tarnyboms, nedvejodami išdavinėja Lietuvos interesus, kai jiems tai asmeniškai naudinga.

Nėra ko stebėtis, kad oficialiai išaukštinus didžiausius istorinius išgamas, parsidavėliškumas ir išdavystė tapo Lietuvos politikos kasdienybe.

Lietuvos politiką lemia žiniasklaida

Didesnį vaidmenį už žiniasklaidą Lietuvos politikoje vaidina tik balsų skaičiuotojai.

Lietuvoje praktiškai uždrausta politinė agitacija gatvėse (skelbimų lentos, plakatai), smarkiai apribota susirinkimų laisvė. Netgi Europos Sąjungos numylėtiniai linksmučiai niekaip negauna leidimų savo demonstracijoms.

Todėl lietuvių politines pažiūras formuoja žurnalistai. Visą informaciją apie politiką, partijas, atskirus politikus ir jų veiklą lietuvių tauta gauna iš žiniasklaidos.

Kaip visuomenė vertins vieną ar kitą politinį įvykį ar sprendimą, priklauso tik nuo to, kaip jis bus nušviestas televizijoje.

Lietuvoje faktiškai neegzistuoja tai, kas vadinama „žurnalistų etika“.

Dėl to visas politikos demokratiškumas – siekimas įtikti būsimiems rinkėjams, kas, kaip yra manoma, verčia politikus dirbti bendram labui, o ne tik savo gerovei, – susiveda į varžymąsi dėl žiniasklaidos palankumo.

Į valdžią Lietuvoje ateinama susimokant žiniasklaidininkams

Faktiškai visa pagrindinė Lietuvos žiniasklaida yra komercinė. Tai reiškia, kad jos vienintelis tikslas yra kuo brangiau parsiduoti – parduoti eterio laiką ar vietą laikraščių bei interneto puslapiuose.

Dauguma lietuvių nesugeba kritiškai vertinti to, ką perskaito ar išgirsta. Kartą įpratę prie laikraščio, televizijos programos ar interneto portalo, jie nepalieka jo netgi šiam tapus užsakomųjų straipsnių ar laidų kratiniu.

Taigi žiniasklaidos savininkai nebijo, kad jų skaitytojai, klausytojai ar žiūrovai pabėgs, pasipiktinę per dideliu reklamos, politinės propagandos ar kitokio užsakomojo brukalo kiekiu.

Todėl Lietuvoje faktiškai neegzistuoja tai, kas vadinama „žurnalistų etika“.

Žiniasklaidos valdytojai nebijo, kad vartotojai paliks juos pasipiktinę jų neobjektyvumu, maitėdiškumu ar parsidavėliškumu – ir todėl tiesiog siekia didžiausio galimo pelno be jokių moralinių skrupulų parsiduodami tiems, kurie daugiausiai moka.

Lietuvos politikams tiesiog neapsimoka dirbti valstybės labui. Vis tiek apie tai niekas nesužinos – žiniasklaida liaupsina tuos, kurie jai daugiausiai moka.

Dėl to valdžios siekiantys politikai ar jų rėmėjai neturi pasirinkimo – jie priversti pirktis žiniasklaidos palankumą. Paprastai tai atliekama netiesiogiai – užsakant didelius kiekius vyriausybinės ar komercinės reklamos, priiminėjant žiniasklaidos pelną didinančius įstatymus, remiant laikraščių savininkams priklausančius sporto klubus ir pan.

Lietuvos politikams tiesiog neapsimoka dirbti valstybės labui. Vis tiek apie tai niekas nesužinos – žiniasklaida liaupsina tuos, kurie jai daugiausiai moka, kad ir kokie niekšai, vagys ar išdavikai jie bebūtų.

Politika ir seksualumas

Kadangi į valdžią ateinama per žiniasklaidą, protas, išsilavinimas ir kompetencija Lietuvos politikoje yra antraeiliai dalykai. Kur kas svarbiau graži išvaizda ir seksualumas.

Lietuviai neturi galimybės įvertinti vyriausybės ir ypač atskirų politikų sugebėjimų. Lietuvoje faktiškai nėra kompetetingų politikos analitikų, absoliuti dauguma straipsnių šia tema akivaizdžiai užsakomieji – skirti arba užsakovų liaupsinimui, arba jų priešų juodinimui.

Tauta tai nujaučia ir todėl dažniausiai vertina politikus pagal jų išvaizdą ir kalbėjimo būdą. Todėl į politiką Lietuvoje paprastai eina nedidelių protinių gabumų, neišsilavinę, neprincipingi, užtai patraukliai (seksualiai) atrodantys, turintys malonų (seksualų) balsą pamaivos.

Iš pirmo žvilgsnio netikėta Algirdo Brazausko, Rolando Pakso ir ypač Artūro Paulausko sėkmė rodo, kad Lietuvos politikoje seksualumas kur kas svarbiau už protinius sugebėjimus.

Seksualumas – viena svarbiausių taip vadinamojo viešojo įvaizdžio (samdomų žurnalistų kuriamos legendos apie vieną ar kitą politiką) dalių.

Vyrams seksualumas ypač aktualus. Būtent todėl žiniasklaidoje dažnai pasirodo užuominos apie tuo metu populiarinamo politiko meilės nuotykius.

Daugelis moterų balsuoja už tuos, su kuriais (bent jau pasąmonėje) neatsisakytų pasimylėti. Gandai apie sėkmę meilėje liudija seksualinį vyro pajėgumą ir „prieinamumą“ – todėl daro politiką dar patrauklesniu.

Rinkėjai vyrai savo ruožtu palankiai vertina nesnaudžiančius ir pasėlio grūdą gausiai sėjančius savo kolegas.

Iš pirmo žvilgsnio netikėta Algirdo Brazausko, Rolando Pakso ir ypač Artūro Paulausko sėkmė rodo, kad Lietuvos politikoje seksualumas kur kas svarbiau už protinius sugebėjimus.

Lietuva tik išoriškai panaši į demokratiją

Formaliai Lietuva skelbiasi demokratija. Pirmasis Konstitucijos straipsnis sako: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.“. Tačiau šis sakinys iš tikrųjų nieko nereiškia. Demokratijomis lygiai taip pat save deklaruoja Kinija, JAV ir Šiaurės Korėja.

Demokratija graikiškai reiškia liaudies valdymas. Tačiau Lietuvoje demokratija apsiriboja tuo, kad kiekvienas gali ateiti balsuoti.

Kaip jau buvo minėta, lietuviai negauna objektyvios informacijos apie politiką, politikų priimamus sprendimus ir pastarųjų pasekmes visuomenės gyvenimui, balsuodami turi remtis tuo, ką sužino iš užsakomųjų straipsnių ir kitokios specialiai jiems paruoštos propagandos žiniasklaidoje.

Su pinigų pagalba jau prasibrovę į valdžią politikai daro viską, kad ten negalėtų patekti neparsiduodantys lietuviai.

Todėl lietuvių sprendimą už ką balsuoti nulemia (paprastai nupirktas) politiko matomumas televizijoje, jo seksualumas, veidelio vaikiškumas, sugebėjimas maivytis prieš kamerą, graudinti ir pan. savybės.

Iš kitos pusės, su pinigų pagalba jau prasibrovę į valdžią politikai daro viską, kad ten negalėtų patekti neparsiduodantys lietuviai. Sumaniai surašyti įstatymai padaro taip, kad be didelių pinigų dalyvauti politikoje būtų neįmanoma.

Rinkimų užstatai – tiesioginis turto cenzas norintiems dalyvauti rinkimuose politikams. Nedaug uždirbantys žmonės neturi iš ko juos sumokėti.

Politinės partijos įsteigimą paverčia labai brangiu iš pažiūros nekaltas tūkstančio narių reikalavimas. Realiai partijas steigia keliasdešimt aktyvistų – norint pasamdyti reikalingus šimtus narių – statistų, kurie dar ir neišsiplepėtų žiniasklaidai, reikia nemažų pinigų. Tai gali sau leisti nebent milijonieriai, galintys suvaryti į steigiamuosius suvažiavimus šimtus savo įmonių darbuotojų.

Pagaliau ne šiaip sau buvo uždrausti plakatai ir kitokia reklama gatvėse. Taip buvo pasiekta, kad dabar politikai ir partijos gali paskelbti apie save tik žiniasklaidoje – kur menkiausias skelbimėlis kainuoja dešimtis tūkstančių.

Dėl visų šitų dabartinių valdančiųjų priimtų įstatymų dalyvauti Lietuvos politikoje realiai galima tik turint milijonus.

Todėl natūralu, kai į Seimą patenka faktiškai tik milijonieriai (milijonierių sutuoktiniai ar vaikai) arba tie, kurie brangiai parsiduoda – gauna milijonus prieš rinkimus, o po rinkimų padeda savo rėmėjams pavogti iš Lietuvos daug kartų daugiau.

Šūdokratija – tinkamiausias terminas Lietuvos politikai apibūdinti

Taigi pagal Lietuvos įstatymus padorūs žmonės į valdžią patekti negali. Rinkimai Lietuvoje – varžytinės, kas surinks daugiausiai pinigų žiniasklaidos palankumui nusipirkti. Rinkiminės kampanijos metu atrenkami tie politikai ir partijos, kurie sugeba brangiausiai parsiduoti – pažadėdami, kad daugiausiai pavogs savo rėmėjams atėję į valdžią.

Klausimas
Kuris apibūdinimas geriausiai tinka daugumai Lietuvos politikų: Seimo nariams, ministrams, prezidento patarėjams ir pan.?

Tautos žiedas

Tautos atstovai

Tautos padugnės

Tautos išmatos

Turima omenyje DAUGUMA – atskiri politikai gali iš esmės skirtis nuo daugumos.

Kitaip sakant, rinkimų ir viso politinio proceso metu Lietuvos valstybei valdyti išrenkami didžiausi parsidavėliai ir išgamos, paskutiniai tautos padugnės.

Todėl neobjektyvu ir ciniška vadinti Lietuvą demokratija. Kur kas tikroviškiau skamba Aleksandro Lukašenkos pasiūlytas Lietuvos politikos pavadinimas – šūdokratija (originaliai rusiškai – dermokratija) – tautos atmatų, padugnių valdžia. Akivaizdu, kad šis terminas labai tiksliai apibūdina Lietuvos politiką ir todėl yra visuotinai vartotinas.

Jei norime kada nors gyventi demokratijoje, neturėtume apsimetinėti, kad Lietuva jau tapo tokia. Kitaip teks pripažinti, kad nusipelnėme dabartinės politikos ir dabartinės valdžios, nusipelnėme gyventi šūdokratijoje.

2009-ųjų kovas, Vilnius

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

e-paštu

RSS RSS

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinisdienoraštistekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2017 Giedrius Šarkanas        kontaktai