Ir vėl aukos balsuos už savo budelius

Juoktis ar verkti išgirdus, kodėl ruošiasi eiti balsuoti dauguma tautiečių? Kad lenkai valdžios nepaimtų; kad reikia JIEMS parodyti, ką galvoji – įmesti biuletenį su visomis išbrauktomis partijomis; kad Europa nesijuoktų; ir panašios nesąmonės.

Vienaip ar kitaip, bet panašu, kad sutartinai bailiai bliaunančios bandos instinktas vėl nugalės.

Iš kitos pusės, besimaivančiųjų esamųjų ir būsimųjų Seimo didvyrių įžūlumas pražydo iki šiol nematytais žiedais. Juk proporcinius mokesčius visi žada turbūt jau kokį penktą kartą – sena, jau visiems atsibodusi tradicija, panašiai, kaip sveikamariją sukalbėt, obuolį iš kaimyno sodo pavogus.

Nieko nebestebina ir Kubiliaus plyšavimas apie į Lietuvą atvestas žymias užsienio kompanijas. Prisiminus, kaip prieš 12 metų konservatorių minties lyderis gyrėsi, kaip jam pavyko įtikinti Viljamsą investuoti į Lietuvą, visai nebepiktina, kad žymiosios bendrovės faktiškai nemoka mokesčių – gerai, kad nors iš Lietuvos milijardinių išmokų neprašo!

Užtai kelios savaitės prieš rinkimus Vyriausybės (ir tuo pačiu konservatorių su liberalais) nuopelnus pradėjo girti guvieji švedai. Konkuruojančio lietuviško banko žlugimu ir milijardiniais užsakymais pamalonintų bankų atstovai sąžiningai atsiskaitė už suteiktas paslaugas.

Argi ne genialu? Vyriausybė keturis metus lepino draugiškos šalies verslininkus vis labiau į skolas grimztančios valstybės sąskaita, o šie prieš rinkimus pažėrė komplimentų. Švedai juk pas mus didelėje pagarboje, jiems netgi diversijas prieš Lietuvos kaimynus iš LR teritorijos organizuoti galima, ką jau čia kalbėti apie mažytę, draugišką moralinę paramą prieteliškoms partijoms.

Visą Lietuvą savo portretais nusėjęs fotogeniškasis ministras kukliai primena apie itin sėkmingą švietimo reformą, kurios pasekmėje jis sugebėjo suremontuoti daugiausiai mokyklų Lietuvos istorijoje. Vieną mokyklą uždarai, kad per daug jų nebūtų, privatizuoji, už gautas lėšas suremontuoji kitą – ir ne tik dar sočiai lieka ką savo chebroje pasidalinti, bet ir rinkimų kampanijos metu yra kuo pasigirti. Juk sąžiningai dirbta visus keturis metus!

Vis tik yra vienas dalykas, kurio prisibijo visa iš ekranų, plakatų, automobilių šonų besivaipanti chebra – kad lietuviai neateis balsuoti, Juk jei nesusirinks nė 40 procentų rinkėjų, naujai išrinktasis Seimas ir jo paskirta Vyriausybė nebegalės tvirtinti turintys tautos mandatą valdyti – jie nebegalės dėtis atstovaujantys Tautai.

Dabar su bet kokiu naujai besikuriančiu masiniu judėjimu bemat susidoroja budriai vagis valdžioje ginančios vienos skaitlingiausių Europoje (pagal proporciją su gyventojų skaičiumi) specialiųjų tarnybų, prokuratūros bei policijos pajėgos. Juk kiekvieną kartą prieš rinkimus naujų populiarių masinių judėjimų vadovai ir šiaip mėginantys organizuoti protesto mitingus pradedami negailestingai tąsyti po teismus, ir – taip jau gaunasi – jei jie ir nepalūžta morališkai, tai nebeturi nei laiko, nei jėgų pilnu pajėgumu dalyvauti rinkimų kampanijose.

Jei dauguma lietuvių neateitų į akivaizdžiai nesąžiningus pagal dabartinę teisę rinkimus, mažumos valdžia prarastų moralinę teisę siundyti ant Tautos represines struktūras tiek mūsų, tiek mums vis dar lemiamą reikšmę turinčio Užsienio akyse.

Įgautume pasitikėjimo savimi, išeitume į gatves ir galbūt galėtume susigrąžinti pirmaisiais nepriklausomybės metais buvusią demokratiją. Tikrai žinodami, kad mūsų – dauguma, nebebijotume, kad su mumis susidoros po vieną.

Neaišku, ar tai išgelbėtų Lietuvą, tačiau suteiktume savo šaliai ir tautai dar vieną galimybę pabandyti sukurti tai, kas nepavyko prieš 20 metų. Kito kelio tiesiog nėra. Jei paimtume valdžią jėga, neatsilaikytume prieš NATO ir ES sankcijas. Jei taikiai išeitume į gatves dabar, visus lyderius kaip mat susodintų už pasipriešinimą „teisėtai“ valdžiai.

Tačiau tautiečiai pastatę ausis klausosi režimo pasamdytų demagogų, postringaujančių, kaip „teisinga“ ir „demokratiška“ sugadinti biuletenius, išbraukti visus ar dar kaip nors panašiai – „darykite ką tik norite, tiktai ateikite į rinkimus ir užsiregistruokite“. Juk niekas nė neužsimena, kad tikrasis lojalumas valdžiai ir režimui išreiškiamas ne sprendžiant kaip ar už ką balsuoti, bet ateinant į rinkimus.

Nors mažumų atstovus vienijančių partijų reitingai labai maži, ir jos galbūt netgi iš viso nepraeis į Seimą, tačiau vis dar netrūksta aiškinančių, kad jei mes boikotuosime rinkimus, valdžią paims lenkai ir rusai. Nors tai – akivaizdi demagogija, netrūksta ir šia nesąmone patikinčių tautiečių.

Vienaip ar kitaip, bet panašu, kad sutartinai bailiai bliaunančios bandos instinktas vėl nugalės. Vienu ar kitu pretekstu lietuviai sugužės į rinkimus, dabartines vagių gaujas Vyriausybėje pakeis kitos, kurioms pagal eilę priklauso vogti sekančius keturis metus, o eilinį kartą tuos pačius savo budelius į valdžią atvedę tautiečiai vėl graudžiai mekens apie klastingą krizę, brangiausias pasaulyje dujas bei elektrą, neteisingas šildymo kainas, niekšingąją Rusiją ir visą kita, ką bus sąžiningai užsitarnavę.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas