Vakarų skirstomieji tinklai – ar ir čia nesuveikė atgalinio kyšio principas?

Vakarų skirstomieji tinklai (VST) buvo įvertinti 3,3 karto mažiau už jų rinkos kainą, ir juos pardavus, Lietuva prarado daugiau kaip pusantro milijardo litų.

Veikdami atskirai, šios sumos negalėjo pavogti nei jos savininku tapęs vadinamasis „VP dešimtukas“, nei Valstybės turto fondo vertintojai, nustatę tokią VST kainą, kad pirkimas už ją labiau priminė ne privatizavimą, o Lietuvos apiplėšimą.

Tačiau jei paaiškėtų, kad „VP dešimtukas“ ir Valstybės turto fondas veikė kartu, atsirastų pakankamai pagrindo įtarti valstybės turto vagystę.

Vis dėlto, neįtikėtina, kad Turto fondo vadinamieji „ekspertai“ ir dabartinio „VP dešimtuko“ nariai būtų galėję tyliai susitarti ir apiplėšti Lietuvą.

Bandant sukonstruoti REALŲ hipotetinį scenarijų (versiją tolimesniam tyrimui) kaip pusantro milijardo Lietuvos valstybės litų galėjo patekti į „VP dešimtuko“ kišenę, negalima apsieiti be politikų.

Pusantro milijardo – tai toks kąsnis, kurio perėjimo iš Lietuvos Maksimų (Lietuviais.lt vartojamos tik lietuviškos raidės) valdovams negalėjo nepastebėti Lietuvos žiniasklaida, prokuratūra ir įvairios specialiosios tarnybos – tačiau (išskyrus greitai nutildytą Valstybės kontrolę) visos jos tylėjo!

Sunku įsivaizduoti, kad būtų buvę galima užčiaupti visą Lietuvą be Lietuvos Vyriausybės, Seimo, Prezidentūros ir, žinoma, pagrindinių partijų pagalbos.

Lietuva – viena korumpuočiausių pasaulio valstybių

Dar ne taip seniai (2004 m.) buvo nustatyta, kad Lietuva patenka į pačių korumpuočiausių pasaulio valstybių trejetuką kartu su Kamerūnu ir Nigerija. Panašius rezultatus davė ir kitų metų tyrimai.

Tačiau į valdžią atėjus Gediminui Kirkilui, prasidėjo griežtas vyriausybinis prieškorupcinių organizacijų, išdrįsusių viešai skelbti duomenis apie korupciją Lietuvoje, spaudimas – daugiausia kliuvo nepakankamai su Vyriausybe bendradarbiavusiam „Tarptautinio skaidrumo“ vadovui Lietuvoje Ryčiui Juozapavičiui.

Netrukus Vyriausybė pradėjo pati organizuoti korupcijos Lietuvoje tyrimus, ir, žinoma, Lietuvos valdžia bemat pradėta vaizduoti kaip beveik nekorumpuota.

Vis dėlto, akivaizdu, kad jokios rimtos prieškorupcinės programos Lietuvoje nebuvo vykdomos, ir valdžios korupcijos lygis jei ir neišaugo, tai tikrai nesumažėjo.

Taigi yra pakankamai pagrindo teigti, kad Lietuva išlieka viena korumpuočiausių pasaulio šalių kartu su Afrikos čempionais, o tai reiškia, kad didelė dalis, jeigu ne absoliuti dauguma, valdžios sprendimų yra priimami siekiant valdančiųjų asmeninio pasipelnymo.

Kitaip sakant, korupcija reiškia, kad įstatymai yra priiminėjami ir valstybės turtas privatizuojamas ne siekiant naudos Lietuvos ūkiui ir žmonėms, o pagal didžiausius kyšius, pasiūlytus valdančiosioms partijoms ir atskiriems Seimo bei Vyriausybės nariams.

Privatizavime tai reiškia didžiausio atgalinio kyšio (pagal tarybinę tradiciją dar vadinamo otkatu) metodą.

Pagrindinis Lietuvos politikos principas

Atgalinio kyšio sistema – tai pagrindinis vogimo iš valstybės būdas vadinamosiose demokratinėse valstybėse.

Principas labai paprastas: politikai arba valdininkai vienokiu ar kitokiu būdu perduoda vadinamiesiems verslininkams valstybės turtą, o pastarieji pastarieji vėliau juo pasidalina su savo „geradariais“ valdžioje (kitaip sakant, „atridena atgal“ politikams dalį savo grobio).

Valstybės turtas gali būti perduotas įvairiais būdais, pavyzdžiui, mokant didesnę nei rinkos kainą už valstybei tiekiamas prekes ar paslaugas, atleidžiant nuo kitų verslininkų mokamų mokesčių, pusdykiai duodant panaudai valstybei priklausančius objektus bei daugeliu kitų iš principo panašių būdų.

Morališkai ir politiškai atsilikusiose valstybėse, kur partijos yra pajungusios savo įtakai žiniasklaidą ir todėl visiškai neegzistuoja demokratinė kontrolė (Lietuva tarnauja idealiu tokios valstybės pavyzdžiu), yra ypač populiaru pasisavinti valstybės turtą privatizuojant valstybines įmones – šioms nustatoma kaina, daug mažesnė nei rinkos, o po to nustatomi tokie privatizavimo konkurso kriterijai, kuriuos patenkina tiktai vieninteliai verslininkai – valstybės turto vogimą organizuojančių politikų bendrininkai.

Atgalinio kyšio sistema yra labai populiari todėl, kad valstybės turtą faktiškai vagia (organizuoja parduodamų valstybės įmonių nupiginimą, rengia konkursus, kurių laimėtojas žinomas iš anksto, atgrasina nuo nusikaltimų tyrimo teismines institucijas ir t.t.) politikai bei valdininkai, tačiau matomą materialinę naudą gauna verslininkai.

O politikams skirta bendro grobio dalis – atgalinis kyšis – dažniausiai išmokama vėliau ir deklaruojant visiškai nekaltus tikslus.

Užmokestis už politikų vargus (suklastotus konkursus, ekspertizes ir pan.) paprastai vaizduojamas kaip laisvanoriška parama partijoms ar sporto klubams, tolimų giminaičių kelionėms, namams bei karjeroms išėjus iš politikos – ir todėl teisme faktiškai neįmanoma įrodyti, kad tai yra mokestis už pavogtą valstybės turtą.

Ir nors grobimas atgalinio kyšio pagalba akivaizdžiai yra pats tikriausias organizuotas vogimas, nė viena iš jame dalyvaujančių pusių negali būti pripažinta vagimis neįrodžius atgalinio mokėjimo fakto.

Turbūt dėl to nuo pat Sąjūdžio laikų politikai, valdininkai ir verslininkai labiausiai mėgsta visi kartu draugiškai vogti iš Lietuvos būtent atgalinio kyšio metodu.

Vakarų skirstomieji tinklai ir Lietuvos valdžia – ko ieškoti?

Bandant išsiaiškinti, kokį vaidmenį suvaidino Lietuvos valdžios institucijos ir ypač politinės partijos privatizuojant VST už sumą, pusantro milijardo litų mažesnę už jų rinkos kainą, neišvengiamai kyla įtarimas, kad ir čia galėjo suveikti atgalinio kyšio sistema.

Niekam ne paslaptis, kad „VP dešimtuko“ „liūtai“ glaudžiai bendradarbiauja su valdžios struktūromis.

Referendumo dėl stojimo į Europos Sąjungą metu būtent jiems priklausantis Maksimų tinklas įžūliai ir begėdiškai papirkinėjo balsuotojus, ir akivaizdu, kad faktiškai būtent jie nupirko Lietuvos valdančiosioms partijoms galutinį referendumo rezultatą.

Buvo kalbama, kad šiam tikslui (alui ir skalbimo milteliams) Maksimos išleido apie milijoną litų. Tai, žinoma, vieni niekai palyginus su tuo, ką Lietuva prarado privatizuodama VST ar dar praras uždarydama atominę elektrinę, ir vis dėlto akivaizdu, kad tai buvo iš anksto aptarta ir suplanuota paslauga Lietuvos politikams.

Sunku patikėti, kad už tokią paslaugą niekas nepaprašė atsilyginti.

Prisiminus tyliai užspaustą Maksimų mokesčių skandalą, o taip begėdišką vadinamojo „Nacionalinio investuotojo“ kūrimo eigą, kyla natūralus įtarimas – ar tik atgalinio kyšo principas nebuvo tikrasis Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimo metodas?

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas