Gruzijos pamokos: Lietuva ir Vakarai

Konfliktas Gruzijoje duoda peno apmąstymams ne tik apie Lietuvos politiką Rusijos atžvilgiu, bet ir apie mūsų santykius su NATO, Europos Sąjunga bei įtakingiausiomis Vakarų valstybėmis.

Ar tikrai yra tikslinga tęsti dabartinę beatodairiško įsiteikinėjimo JAV ir kitoms NATO lyderėms politiką? Ar ištikimai gindami JAV interesus visame pasaulyje užsitikrinsime tikrą, o ne formalų jų dėkingumą?

Ar dabartinės Lietuvos paslaugos bus prisimintos, jei kada nors Lietuva taps agresijos auka?

Pastarojo meto įvykiai Gruzijoje verčia tuo abejoti.

Lietuva labai primena Gruziją

Nors Lietuva turi panašumų ir su Abchazija bei Pietų Osetija, vis tik labiausiai ji lygintina su Gruzija. Nors Gruzija nėra NATO narė ir ekonomiškai dar yra gerokai nuo mūsų atsilikusi, pagal dydį ir politinę orientaciją ji yra tikrai panaši į Lietuvą.

Michailas Saakašvilis labai primena Valdą Adamkų. Abu prezidentai glaudžiai susiję su JAV ir abu vykdo akivaizdžiai proamerikietišką užsienio politiką. Siųsdami karius į Iraką ir ypač įžūliai provokuodami Rusiją, tiek Saakašvilis, tiek Adamkus parodė, kad draugystės su JAV vardan yra pasiryžę paaukoti netgi savo tautiečių interesus.

NATO nesiryžo konfliktuoti su Rusija dėl Gruzijos

Kad ir kaip Saakašvilis demonstravo savo ištikimybę NATO, konflikto su Rusija metu aljanso narės apsiribojo simboliniais protestais.

Akivaizdu, kad Gruzijos vyriausybė tikėjosi, kad Rusijos armijai įsiveržus į Gruzijos teritoriją, NATO ryžtingai privers okupantus pasitraukti.

Tačiau gruzinai skaudžiai apsiriko. Nors JAV ir griežtai pagrūmojo Rusijai, tai tebuvo mažai ką reiškiantys žodžiai.

O Europos Sąjunga ne tik kad neperžiūrėjo savo santykių su didžiausiu Gruzijos priešu, – jai pirmininkaujančios Prancūzijos prezidentas netgi ėmėsi viešai ginti Rusiją.

Ar Rusijai užpuolus Lietuvą, NATO pasielgtų kitaip?

Žinoma, Lietuva yra NATO narė, tačiau ar tikrai NATO paskelbtų Rusijai karą, jei ši įvykdytų agresiją Lietuvos atžvilgiu?

Gruzijos įvykiai parodė, kad pagrindinės NATO narės nėra suinteresuoto rimtu konfliktu su Rusija. Žinoma, jos paremtų Lietuvą morališkai ir finansiškai, gal netgi (skirtingai nei Gruzijos atveju) griebtųsi vienokių ar kitokių ekonominių sankcijų.

Tačiau, sprendžiant pagal jų reakciją į agresiją prieš Gruziją, būtų naivu tikėtis, kad dėl Lietuvos NATO ryžtųsi pradėti pasaulinį karą. Žinoma, penktasis NATO sutarties straipsnis įpareigoja ginti Lietuvą agresijos atveju, tačiau tokius straipsnius labai lengva apeiti, kad ir „pripažįstant“, jog Lietuva išprovokavo Rusiją ar pan.

Į narystę NATO reikėtų žiūrėti blaiviai

Taigi nereikia tikėtis, kad NATO narės puls ginti Lietuvą, jei Rusija kada nors mus užpuls. Narystės NATO negalima laikyti šimtaprocentiniu saugumo garantu.

Žinoma, priklausymas NATO vaidina milžinišką simbolinį bei psichologinį vaidmenį ir šia prasme yra tikrai naudingas Lietuvai – tiesiog nereikia to pervertinti.

Gruzijos pavyzdys rodo, kad besąlygiška ištikimybė JAV taip pat nieko negarantuoja, panašiai kaip ir labiausiai atsidavęs šeimininkui šuo negali tikėtis, kad šis dėl jo rizikuos savo gerove ar netgi gyvybe atsidėkodamas už šunišką ištikimybę.

Todėl nėra didelės prasmės veltis į tarptautinius konfliktus kovojant už JAV interesus visame pasaulyje. Narystė NATO to tikrai nereikalauja.

Laikas pereiti prie pragmatiškos užsienio politikos

Lietuvos politikai mėgsta teisinti savo abejotinus sprendimus: „Nenuvilkime savo partnerių NATO“, „Neapsijuokime prieš Europos Sąjungą“ ir pan.

Tokie pasakymai gali turėtį emocinį poveikį rinkėjams, tačiau tarptautinėje politikoje ištikimybė nėra laikoma didele vertybe. (Prisiminkime, kaip tepraėjus keliems mėnesiams po to, kai Lietuva ryžtingai palaikė Estiją šios konflikte su Rusija dėl tarybinių kareivių kapų perkėlimo, estai šaltakraujiškai pareiškė, kad Lietuva privalo laiku uždaryti Ignalinos atominę elektrinę.)

Laikas baigti beatodairiškai lįsti į užpakalį JAV ir kitoms NATO bei Europos Sąjungos narėms ir tuščiai erzinti bei visaip provokuoti Rusiją.

Seniai laikas pereiti prie nuosaikios ir pragmatiškos užsienio politikos, tvirtai, bet saikingai palaikant savo partnerius NATO ir Europos Sąjungoje, tačiau susilaikant nuo vėlimosi į mūsų tiesiogiai neliečiančius konfliktus.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas