Referendumas kol kas Latvijoje

Štai ir prasidėjo tai, kas dar prieš kokius 5 metus atrodė visiškai neįtikėtina. Latvijoje vyks referendumas dėl rusų kalbos paskelbimo antrąja valstybine kalba.

Bet kokiu atveju, aš, kaip užkietėjęs lietuvis nacionalistas, negaliu nesuprasti kitų tautų, tame tarpe ir rusų, nacionalistų, jų noro apginti savo etninės tautos garbę ir orumą nuo šmeižto, pažeminimų bei nepagrįstų užgauliojimų.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti simboliniu rusiško kapitalo akibrokštu baltiškajam nepriklausomybės siekiui, iš anksto pasmerktu nesėkmei. Tačiau geriau pagalvojus viskas pasirodo kur kas rimčiau. Juk ne veltui latviai puolė į tokią paniką ir jau svarstoma, ką daryti, jei referendumas vis dėlto pavyks.

O kas būtų, jei panašus referendumas vyktų Lietuvoje?

Rusų tautinis išdidumas stiprėja ne tik Latvijoje

Sparčiai nykstant baltų tautoms, galvas pakėlė ne tik Lietuvos lenkai. Ir rusai pradėjo aktyviai kovoti už savo tiek kultūrines, tiek politines teises. Ir ne tik Latvijoje ar Estijoje. Vis dažniau tenka išgirsti tautiečių paverkšlenimų, kad tiek Vilniuje, tiek Klaipėdoje tenka kalbėti rusiškai, kadangi rusai nesiteikia kalbėti lietuviškai.

Ir man pačiam ne kartą teko susidurti su demonstratyviu Lietuvos rusų nenoru kalbėti lietuviškai. Ne taip seniai, perkant gėles šalia vienų Vilniaus kapinių, jauna rusaitė pardavėja provokuojančiai apsimetinėjo, kad nesupranta lietuviškai. Žiūrėjo į mane įžūliu žvilgsniu, šypsojosi, ir tiek. Net pats nustebau, kai nusileidau ir pradėjau kalbėti rusiškai, nors nė trupučio nesuabejojau, kad ji puikiausiai moka lietuvių kalbą.

Iš dalies – senstu ir tiesiog tingiu pradėti diskusijas su agresyviai nusiteikusia nacionaliste apie valstybinę kalbą ir pan. Tačiau ne tik tai. Aš nebesijaučiu turįs teisę priekaištauti.

Netgi tie lietuviai, kurie save vadina tautininkais, dažniausiai atsiduoda visai ne lietuvybės, o katalikybės gynimui ir propagavimui. Dažno tokio „tautininko“ visos viešos pastangos nukreiptos į kovą su gėjais bei kitais Katalikų bažnyčios priešais.

Iš principo, jaunosios rusaitės elgesys priminė mano paties jaunystę. Prieš kokius 25 metus ir pats lygiai taip pat elgiausi. Laikiau rusus okupantais, jų nenorą mokytis lietuvių kalbos – įžeidimu sau ir visai lietuvių tautai.

Galbūt todėl dabar galiu suprasti ir jaunąją gėlių pardavėją, ir jos bendraminčius. Kodėl jie turėtų gerbti valstybę, kuria vis labiau šlykštimės ir mes, lietuviai? Kodėl turėtų gerbti tautą, kuri visai nebegerbia pati savęs?

Lietuvos valdžia tyčiojasi iš rusų ir Rusijos neturėdama tam jokio moralinio pagrindo

Visas Lietuvos oficialusis diskursas persmelktas neapykanta rusams. Visų pirma, istorija. Vos ne dėl visų Lietuvos istorinių bei dabartinių bėdų oficialiai kaltinama Rusija.

Mes mylime Lietuvą ir didžiuojamės esą lietuviais todėl, kad gimėm lietuviais ir tai yra mūsų šalis bei tauta. Tačiau to neužtenka tegul ir Lietuvoje gyvenantiems rusams. Jie sprendžia apie mus pagal tai, kaip elgiamės, kokie esame iš tikrųjų.

Puldinėjo Lietuvą, okupavo, persekiojo, trėmė mus, naikino ir pan. Netgi dabar praėjus 20 metų po TSRS pabaigos, apgailėtini Lietuvos intelektualai neatsisako įpročio kaltę dėl visų tautos trūkumų versti ją „suluošinusiai“ tarybų valdžiai.

Betgi iš tikrųjų buvo visiškai atvirkščiai. Rusijos okupacijos metai buvo lietuvių tautos atsigavimo, jos kultūros suklestėjimo metai. Tiek Jekaterinos laikais, tiek Tarybų Sąjungoje lietuvių tauta sparčiausiai augo, buvo kuriamas menas, rašomos knygos, stiprėjo tautinė savimonė.

Būtent Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. Stalinui ir tik Stalinui turime būti dėkingi už Smetonos jau, atrodė, galutinai prarastą Vilnių.

Stalinui bandoma inkriminuoti lietuvių tautos genocidą, tačiau jo vykdyti lietuvių trėmimai savo mastu atrodo istorinė smulkmena – palyginus su šiurpinančia dabartinės valdžios sistemingai vykdoma Lietuvos kaimo (o kartu ir visos tautos) sunaikinimo politika.

Lietuvos rusams užtenka elementariausių istorijos žinių suprasti, kad iš jų tautos ir valstybės Lietuvoje tyčiojamasi visiškai nepagrįstai, kad jie žeminami, nors turi pilną pagrindą tikėtis lietuvių dėkingumo.

Už ką rusai galėtų gerbti lietuvių tautą ar valstybę?

Mes mylime Lietuvą ir didžiuojamės esą lietuviais todėl, kad gimėm lietuviais ir tai yra mūsų šalis bei tauta. Tačiau to neužtenka tegul ir Lietuvoje gyvenantiems rusams. Jie sprendžia apie mus pagal tai, kaip elgiamės, kokie esame iš tikrųjų.

Jankiams buvo leista išvogti iš „Mažeikių naftos“ milijardus, Lietuva dalyvavo kruvinuose NATO nusikaltimuose Irake bei Afganistane, tačiau jei užpultų ta pati Rusija, mus ruošiasi ginti nebent (netgi NATO nepriklausanti) mus jau kartą išdavusi Švedija, dėl savo istorinio prisitaikėliškumo neretai vadinama Šiaurės Europos Kekše.

O vaizdelis, kaip dabar sakoma, nekoks ir visą laiką prastėja. Mes patys jau seniai nebeslepiame pasišlykštėjimo Lietuvos valdžia. Jei privačioje aplinkoje seimūnas ar ministras pavadinamas tiktai išgama, tai jau skamba beveik kaip komplimentas palyginus su kitais, ne tokiais santūriais epitetais.

Kitų tautų (ne rusų) atstovai nesivaržydami tyčiojasi iš lietuvių. Izraelio žydai, Zurovas ir pan., atvykę į Lietuvą, keikia mus paskutiniais žodžiais, Lietuvos valdžiai nuolankiai tylint ir mokant milijonus įvairiausio plauko akiplėšoms. Paskutiniu metu iš lietuvių įprato tyčiotis ir Lenkijos lenkai.

Lietuvybė – jau seniai nebe vertybė. Dar nespėjus pasibaigti Sąjūdžio euforijai, lietuvybę kaip valstybės pagrindą pakeitė katalikybė. Dabar tautinę simboliką beveik iš visur išstūmė kryžiai su kruvino katalikų dievo atvaizdais.

Netgi tie lietuviai, kurie save vadina tautininkais, dažniausiai atsiduoda visai ne lietuvybės, o katalikybės gynimui ir propagavimui. Dažno tokio „tautininko“ visos viešos pastangos nukreiptos į kovą su gėjais bei kitais Katalikų bažnyčios priešais.

Už ką gerbti tautą, kuri pati savęs negerbia, kuri išdavė savo tikėjimą ir kalbą? Už ką gerbti tautą, kurios savivoka pasireiškia nebent žeminant kai kurias kitas tautas, tokias kaip čigonai ar tie patys rusai?

Padlaižiavimo Vakarams politika patyrė visišką fiasko

Potarybinė Lietuvos politika buvo grindžiama paprasta strategija: „Įlįsime Vakarams į užpakalį, o šie mus ir apgins, ir sušelps“. Dabar akivaizdu, kad pavyko tik pirmoji dalis.

Mes praradome ketvirtadalį lietuvių, uždarėme atominę elektrinę, bet kaip ir buvome, taip ir likome niekinamais Europos Sąjungos ubagais.

Tas pats įvyko ir su NATO. Jankiams buvo leista išvogti iš „Mažeikių naftos“ milijardus, Lietuva beprasmiškai dalyvavo kruvinuose NATO nusikaltimuose Irake bei Afganistane, tačiau jei užpultų ta pati Rusija, mus ruošiasi ginti nebent (netgi NATO nepriklausanti) mus jau kartą išdavusi Švedija, dėl savo istorinio prisitaikėliškumo neretai vadinama Šiaurės Europos Kekše.

Vis įžūlėjant Lenkijai, Lietuvai jau tenka vėl pradėti bijoti dėl Vilniaus, kas buvo nesuvokiama tarybiniais laikais. NATO negali ir niekada negalės suteikti Lietuvai Tarybų Sąjungoje turėto saugumo, kuriuo kažkada taip džiaugėsi dabar viešai niekinami to meto Lietuvos patriotai. Salomėjos Nėries žodžiais: „Lietuva grobikų jau nebijo – budriai saugo milžino jėga.“

Kontrargumentų pasipiktinusiems rusams visiškai nebeliko

Ką dabar bepasakysi įžūliai lietuviškai nekalbančiai rusaitei? Kad turi gerbti mūsų, lietuvių, tautą ir valstybę, nors mes patys jų nebegerbiame?

Kad rusai turi kalbėti lietuviškai, o jankiai, britai, vokiečiai, prancūzai, lenkai ir pan. neturi, kadangi jie – aukštesnės tautos už lietuvius, todėl jie gali versti mus Lietuvos įmonėse kalbėti angliškai (pav. „Telekome“) ar lenkiškai (pav. „Mažeikių naftoje“), o rusai – žemesnė tauta, todėl jie mus žemino versdami kalbėti rusiškai kai kuriose įmonės tarybiniais laikais, nors rusų kalba tada ir buvo oficialia valstybine kalba.

O kas, jeigu Putinas pasiūlytų paramą, jei toks referendumas pavyktų. Sakysime, kad keliems metams dvigubai sumažins dujų bei degalų kainas? Jei susitartų su Maksimomis, kad balsavusiems duos ne butelį, kaip stojant į Europos Sąjungą, o DU BUTELIUS alaus, ne šiaip pakelį, o DIDELĮ PAKĄ skalbimo miltelių?

Gal priminti įžūliajai gėlių pardavėjai, kaip rusai Sausio 13-ąją lietuvius iššaudė? Betgi jei ji skaitė didžiojo Sąjūdžio kariauninko Audriaus Butkevičiaus interviu rusiškiems laikraščiams, tai aiškiai yra įsitikinusi, kad lietuviai tada prie bokšto buvo sušaudyti Sąjūdžio vadų įsakymu, kad būtų aukų ir būtų galima graudinti užsieniečius, kad šie duotų vadams babkių ir kitokios paramos, kurią sąjūdiečiai galėtų vogti.

Jei mergaitė kada domėjosi Petkevičiaus ir Ozolo prisiminimais apie Sausio 13-ąją, tai greičiausiai neabejoja, jog įsakymą šaudyti lietuvius – kad būtų kuo daugiau aukų – davė tas pats Landsbergis, kvietęs lietuvius ginti savęs ir visos Sąjūdžio chebros.

Gal jai reikėtų priminti, jog yra įstatymas, draudžiantis (jau gerai nebeprisimenu) ne tai rusų agresiją neigti, ne tai bet kokią tiesą apie Sausio 13-ąją sakyti? Gal greitai to paties Landsbergio chebra priims įstatymą, kad Landsbergis ir seimūnai visada teisūs, o rusai – visada dėl visko kalti?

Bet kokiu atveju, aš, kaip užkietėjęs lietuvis nacionalistas, negaliu nesuprasti kitų tautų, tame tarpe ir rusų, nacionalistų, jų noro apginti savo etninės tautos garbę ir orumą nuo šmeižto, pažeminimų bei nepagrįstų užgauliojimų. Ir aš nesijaučiu turįs teisę pasmerkti tai, ką ir pats esu ne kartą daręs.

O jei toks referendumas vyktų Lietuvoje?

O jei įsivaizduotume, kad referendumas dėl rusų kalbos pripažinimo antra valstybine kalba vyksta Lietuvoje? Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti juokinga.

O kas, jeigu Putinas pasiūlytų paramą, jei toks referendumas pavyktų. Sakysime, kad keliems metams dvigubai sumažins dujų bei degalų kainas? Jei susitartų su Maksimomis, kad balsavusiems duos ne butelį, kaip stojant į Europos Sąjungą, o DU BUTELIUS alaus, ne šiaip pakelį, o DIDELĮ PAKĄ skalbimo miltelių?

Staiga referendumas taptų nebejuokingu, ir jau dabar visai neaišku, kuo baigtųsi. O dar po kelių metų seimūnų melo, vagysčių ir kitokių niekšybių, nevilties ir galutinio nusivylimo Lietuvos valstybe?

Grįžtant prie Latvijos

Aš neabejoju, kad Rusija padarys viską kas įmanoma, kad paverstų antros valstybinės kalbos įvedimą kuo patrauklesniu latvių akyse.

Jau pagal oficialią Latvijos statistiką rusakalbių gyventojų ten 44%. Spėju, kad ir Latvijai nėra svetimos statistikos klastojimo tradicijos (aš netikiu, kad Lietuvoje galėtų būti daugiau kaip 2,8 milijono gyventojų, manau, kad greičiausiai dėl klastojimo 2011 m. surašymo rezultatai nebus skelbiami iki 2013 m.) – iš tikrųjų rusakalbių gali būti kur kas daugiau.

Būdamas latviu, stengčiausi pakviesti savo tautą boikotuoti referendumą, kad ėjimas balsuoti būtų prilyginamas vos ne išdavystei. Tada ne tik rusų kalbos įvedimui pritariantys latviai, bet ir kai kurie rusakalbiai neišdrįstų eiti balsuoti.

Žinoma, latviai nėra tokie abejingi savo tautai, kaip dabartiniai lietuviai. Katalikiškoji niekšybė ten nėra taip išsikėtojusi ir išstūmusi tautiškumo, kaip Lietuvoje. Latviai išsaugojo savo tautinius raštus, simbolius, latviškumo kaip vertybės sampratą.

Vis dėlto, latviai, kaip ir lietuviai, jaučiasi apgauti iš jų vagiančių ir tuo pačiu visiems turtingesniems vakariečiams pasiruošusių į užpakalį sulįsti politikų. Ir latviai (nors ir ne taip sparčiai, kaip lietuviai) desperatiškai emigruoja pasišlykštėję degeneruojančia savo valstybe.

Aš neįsivaizduoju, kodėl rusakalbis galėtų neiti balsuoti už, ir kartu įsivaizduoju, kad prie jų galėtų prisijungti tam tikra dalis latvių, ypač jei Rusija pasistengs.

Būdamas latviu, stengčiausi pakviesti savo tautą boikotuoti referendumą, kad ėjimas balsuoti būtų prilyginamas vos ne išdavystei. Tada ne tik rusų kalbos įvedimui pritariantys latviai, bet ir kai kurie rusakalbiai neišdrįstų eiti balsuoti.

Deja, mūsiškių seimūnų pusbroliai latvių Saemoje taip pat nepasižymi didesniu protu ir bando pasinaudoti referendumu savo populiarumui pakelti, kad galėtų ir toliau ramiai vogti iš vis labiau nykstančios tėvynės. Labai tikiuosi, kad latvių tautai už tai neteks skaudžiai sumokėti.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas