Meškiukai, Baltarusija ir kekšiškoji Švedija

Liepos 4 dieną švedų įmonei priklausantis lėktuvas įskrido į Baltarusijos teritoriją ir pusantros valandos ten mėtė pliušinius meškiukus su retoriškais žodžio laisvės raginimais.

Baltarusijos valdžia prašo Lietuvos bendradarbiauti tiriant šį akivaizdų tarptautinės agresijos aktą, tačiau Lietuvos politikai tiktai tyčiojasi iš natūraliai teisinės pagalbos prašančio Aleksandro Lukašenkos.

Nors tyčinis įsiveržimas be leidimo į nepriklausomos valstybės teritoriją – akivaizdi diversija, Lietuvos žiniaspauda bando tai vaizduoti kaip vos ne žygdarbį, humanitarinę akciją prieš „nedemokratinę“ Baltarusijos valdžią.

Akivaizdu, kad tiek politikai, tiek žiniaspauda Lietuvoje visiškai nupušo. Svarbiausiais politiniais klausimais girdime tik vienbalsę monotonišką propagandą iš žurnalistais, politologais, ekonomistais ir pan. save išdidžiai save vadinančių menkystų lūpų.

Paskutinis to pavyzdys – jau atsibodęs skandalas su rusų pankroko ansambliu „Pussy Riot“. Ieškodamos pigaus populiarumo, grupė rusaičių įsiveržė į vieną svarbiausių stačiatikių šventyklų ir išsityčiojo iš jos triukšmaudamos, laipiodamos ant šventomis laikomų vietų bei parodijuodamos bažnytines apeigas.

Bet kokiu atveju, Švedijos turtėjimo istorija yra nuolatinio lindimo į užpakalį tuo metu stipriausiems ir begėdiško silpnesniųjų išdavinėjimo bei pardavinėjimo istorija. Kekšiškumas toks natūralus švedams, kad jie net už prostituciją baudžia ne pačias kekšes, o tuos, kurie naudojasi jų paslaugomis.

Už tokį ar panašų dalyką muzikantės jau seniai būtų užmėtytos akmenimis bet kurioje islamiškoje šalyje ( ko gero – ir Izraelyje), sėstų ilgam laikui tiek JAV, tiek bet kurioje ES valstybėje – tačiau Lietuvoje, kaip ir visoje Rusijos priešų stovykloje, akivaizdžios nusikaltėlės sutartinai vaizduojamos vos ne didvyrėmis, o jas teisianti Rusija – reakcinga, nedemokratine, neteisine šalimi.

Tačiau iš tikrųjų juk ginama tai, kas yra akivaizdus nusikaltimas visame man žinomame pasaulyje, tame tarpe ir Lietuvoje. Kitaip sakant, iš rusų tyčiojamasi tik už tai, kad jie rusai ir stačiatikiai – spjaunant į logiką ir teisingumą, siekiama viešai paniekinti Rusiją bei stačiatikybę, kaip religiją, iš kurios bažnyčių galima (o gal netgi rekomenduotina?) bet kaip tyčiotis. Bet kuriam mąstančiam žmogui, kad ir koks liberalus jis bebūtų, toks veidmainiškas elgesys sukelia pasišlykštėjimą ne begėdiškai juodinama Rusija, bet pačia savo ideologijoje galutinai subanalėjusia žiniaspauda ir jos cituojamais „autoritetais“.

Faktiškai Švedija elgiasi su mumis lygiai taip pat, kaip ir su Baltarusija: iš pradžių organizuoja provokacijas, o po to nuteikinėja prieš mus mūsų kaimynus.

Vis tik Rusijos šventyklų niekinimas Lietuvai nėra aktualus. Tikrai rimtą pavojų mūsų šalies ir tautos saugumui kelia stiprėjantis kivirčas su Baltarusija, kurį tie patys apgailėtini Lietuvos politikai bei žurnalistai bando pridengti pliušiniais meškiukais.

Ir šlykštu darosi ne tik todėl, kad prieš kelis metus toje pačioje liūdnos šlovės Lietuvoje nepilnametė mergaitė buvo sulaikyta policijos, laikyta nuovadoje ir teista vien už tai, kad taikiai protestavo su meškiuko kauke prieš juodųjų lokių šaudymą Anglijos karalienės sargybinių kepurėms.

Meškiukai atrodo nekaltai tik iš pirmo žvilgsnio

Lietuvoje tai faktiškai nusikaltimas

Už taikų protestą apsirengus meškiuku lietuvė mergaitė buvo negailestingai persekiojama Lietuvoje.

Baltarusijos atveju buvo neteisėtai kirsta siena ir ko gero pergabenta dar kažkokia kontrabanda.

Lietuvos politikų bei žurnalistų šaipymasis iš absoliučiai natūralios baltarusių reakcijos skambėtų kaip neraštingų idiotų blevyzgos, jei geri ekonominiai santykiai su Baltarusija mums nebūtų tokie svarbūs.

Meškiukai meškiukais, tačiau švedų lėktuvas nebuvo gavęs leidimo kirsti Baltarusijos sieną. Ir tai nebuvo atsitiktinė, aviacijoje pasitaikanti klaida, o sąmoningas įsiveržimas į suverenios šalies teritoriją. Bet kurios pasaulio šalies teisėje vien tai yra tarptautinė agresija, vienareikšmiškas nusikaltimas.

Iš kitos pusės, neaišku, ką dar švedai mėtė Baltarusijos teritorijoje. Be priedanga tarnavusių meškiukų, švedų lakūnai galėjo pergabenti diversantų, ginklų, narkotikų, kuriuos galėjo pasitikti ar susirinkti jų bendrininkai Baltarusijoje. Švedija yra atvirai priešiška Baltarusijai šalis, kaip ir NATO priklausanti Lietuva. Pagaliau švedai galėjo tiesiog vykdyti kokios nors NATO tarnybos suorganizuotą diversiją.

Būtent NATO visiškai kontroliuojami Gruzija be Afganistanas laikomi vienais didžiausių pasaulyje prekybos ginklais bei narkotikais centrų, o Lietuvos specialiosios agentūros palaiko aktyvius ryšius su abejų šių šalių režimais.

Lietuva garsėja ne tik kaip nedemokratinė šalis, kurios režimu bei pagrindinėmis valstybės institucijomis pasitiki vos keliolika procentų piliečių. Lietuvos teritorija nekontroliuojamai naudojasi tokios tikrai nusikaltėliškos tarnybos, kaip CŽV, laisvai transportuojančios, kalinančios, o greičiausiai – ir kankinančios savo belaisvius. Nepaisant Europos Tarybos ir kitų tarptautinių organizacijų reikalavimų, Lietuvoje netgi nepradedami tyrimai dėl akivaizdžiai padarytų nusikaltimų.

Be to, niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje laisvai veikia vienokios ar kitokios NATO ar jos narių agentūros, organizuojančios bei finansuojančias įvairiausias diversijas Baltarusijoje; panašu, kad priešiška Baltarusijai veikla užsiima ir kai kurios Lietuvos specialiosios tarnybos. Todėl sienos pažeidimas, nepaisant jo deklaruojamo iš pirmo žvilgsnio nekalto tikslo, atrodo (o greičiausiai ir buvo) gerai suplanuota diversija.

Švedija – agresiją ir priešiškumą Lietuvai kurstanti valstybė

Tautinė žiniaspauda bando pristatyti Švediją kaip taikią, progresyvią šalį. Tačiau man švedų „progresyvumas“ labiau primena išsigimimą. Šalį valdančios spigios feministės, užgujusios valstybiniu mastu bobinamus vyrus (netgi verčiančios juos šlapintis sėdint) man (o manau, kad ir daugeliui lietuvių ir ne tik lietuvių) kelia tiesiog organišką pasišlykštėjimą. Tėvas Švedijoje sodinamas į kalėjimą vien tik už niuksą savo suįžūlėjusiam sūnui!

Natūralu, kad vis daugiau agresyviomis, rėksmingomis tautietėmis pasišlykštėjusių švedų vyrų pasirenka gyvenimą vienalytėse porose, ir homoseksualumas, viešas ar slaptas, ten vis labiau populiarėja.

Agresyvų feminizmą ir homoseksualumą švedai bando įskiepyti ir Lietuvai. Švedai ne tik kad finansuoja agresiją ir neapykantą seksualiniu pagrindu kurstančius Gėjų lygos renginius, juose dalyvauja aukšti Švedijos pareigūnai.

Kiršinantis ir provokuojantis Švedijos kultūrinis terorizmas sukelia natūralų lietuvių pasipiktinimą, jiems jėga primetinėjama išsigimėliška švedų moralė, ir galiausiai nukenčia Lietuvos gėjai. Neabejoju, kad jei ne įžūlios švedų provokacijos, daugelis lietuvių jau dabar draugiškai žiūrėtų į homoseksualus.

Brigita Olsen

Švedijos Europos Sąjungos reikalų ministrė iš pradžių kursto nepasitikėjimą bei pasipiktinimą įvairiomis provokacijomis, o po to pila purvą ant Lietuvos ir visaip nuteikinėja prieš mus visą Europą – kitaip sakant, elgiasi su mumis lygiai taip pat, kaip buvo pasielgta su Baltarusija neteisėtai įskrendant į jos teritoriją, o po to šaipantis iš jos natūralaus pasipiktinimo.

Tačiau švedams kaip tik norisi pakurstyti nesantaiką ir neapykantą, kad galėtų po to vaizduoti kovotojus už žmogaus teises ir visaip tyčiotis iš Lietuvos, – juk būtent tokią politiką vykdo Švedijos Europos Sąjungos reikalų ministrė Brigita Olsen.

Faktiškai Švedija elgiasi su mumis lygiai taip pat, kaip ir su Baltarusija: iš pradžių organizuoja provokacijas, o po to nuteikinėja prieš mus mūsų kaimynus.

Švedija remia terorizmą

Tačiau į žmogaus teises Švedija kaip mat spjauna, kai reikia lįsti į užpakalį pasaulyje dominuojančioms šalims (šiuo metu – JAV). Juk ne veltui šiurpiausius amerikonų nusikaltimus atskleidžiančio Vikilyks įsteigėjas Džulianas Asanžas bijo būti perduotas būtent Švedijai – ši neabejotinai išduotų jį jankiams.

Iš kitos pusės, Švedija remia ir tikrus teroristus. Būtent Švedijoje slapstosi ir savo smogikų veiklą koordinuoja čečėnų ir pan. Rusijoje veikiančių teroristinių grupuočių lyderiai, kaltinami šimtų taikių civilių nužudymu. Tai šalis, akivaizdžiai priešiška tiek Baltarusijai, tiek jos pagrindinei sąjungininkei Rusijai.

Todėl baltarusiai turi pakankamai pagrindo manyti, kad švedai, vieni ar su savo bendrininkais iš NATO, vykdo jų šaliai priešišką veiklą, ir reikalauti rimto pastarosios diversijos tyrimo bei kaltųjų nubaudimo pagal tarptautinę bei Baltarusijos teisę.

Santykiai su Baltarusija mums gyvybiškai svarbūs

Vargiai galime konkuruoti su turtingiausiųjų Europos Sąjungos šalių įmonėmis. Vis gilėjant euro krizei, ES įsiviešpatauja recesija, ir tenykštė paklausa lietuviškoms prekėms neišvengiamai mažės. Todėl Lietuvai ypač svarbūs ekonominiai santykiai su rytiniais kaimynais, ypač – su sparčiai augančia (nepaisant visų ES sankcijų) Baltarusija.

Jei Baltarusija įvykdytų neseniai išsakytus savo grasinimus imtis veiksmų Lietuvos atsisakymo geranoriškai bendradarbiauti tiriant švedų diversiją atveju: atsisakytų prekių tranzito per Klaipėdos uostą, nutrauktų importo iš Lietuvos sutartis ir pradėtų sudarinėti kliūtis lietuviškų prekių tranzitui, mūsų ūkiui tai taptų lemtinga katastrofa. Ir taip vangus ekonomikos augimas neišvengiamai pereitų į Graikijos lygio traukimąsi.

Nors Lietuvos žiniaspauda bando pavaizduoti Lukašenkos grasinimus kaip tuščiažodžiavimą, iš tikrųjų – tai labai rimtos grėsmės. Baltarusija pati orientuojasi į Rytus, jai ekonominiai santykiai su Lietuva nėra nė perpus tokie svarbūs, kaip mums.

Geri santykiai su patikimais kaimynais kur kas svarbesni už kekšiškus „sąjungininkus“

Nekyla abejonių, kad Lietuva turi vykdyti tarptautinės teisės padiktuotus Baltarusijos reikalavimus. Jei reikia – išduoti Baltarusijos sieną kirtusių švedų pilotų ar juos įdarbinusios įmonės vadovų arešto orderius (beje, vis tiek švedai juk neišduos savo tautiečių nei Baltarusijai, nei Lietuvai).

Nesakau, kad būtina visada pataikauti Baltarusijai, tačiau šiuo atveju Lukašenka visiškai teisus. Buvo suplanuotai, piktybiškai pažeista valstybinė siena, ir teisėtų, tarptautinės teisės nustatytų Baltarusijos pretenzijų nevykdymas būtų visiškai teisėtai suvoktas kaip Baltarusijai priešiškas, neteisėtas, agresyvus aktas.

Lietuvai atsisakius bendradarbiauti, Baltarusija turėtų pilną teisę imtis atsakomųjų veiksmų, be kita ko – ir numušti visus, kad ir netyčia į jos teritoriją iš Lietuvos įskridusius, lėktuvus. Juk jei Lietuva atsisako tirti vieną diversiją, tai tikėtina, kad ir toliau užsiims Baltarusijai priešiška veikla.

Yra dar keli dabartinio konflikto aspektai, apie kuriuos tyli oficialieji istorikai bei politikai, ir kurių niekada nemini tautinė žiniaspauda. Viena, Baltarusija yra taiki šalis, niekada neprovokuojanti savo kaimynų ir visada skrupulingai vykdanti savo įsipareigojimus, Tai yra geriausias kaimynas, kokį tik galima turėti – prekybai, bendram verslui ir draugiškiems santykiams.

Be kita ko, baltarusiai mums artimi tiek kultūriškai, tiek istoriškai. Nemažai baltarusių gyvena Lietuvoje, ir atvirkščiai. Kažkada buvome viena valstybė, būtent iš gudų kažkada gavome pirmąjį abėcėlinį raštą, kuris daugelį šimtmečių tarnavo oficialia LDK rašytine kalba.

Ir dabar akivaizdu, kad geri santykiai su geranoriška kaimyne Baltarusija mums šimtus kartų svarbesni, nei su mus vėl išduodančia Švedija (Laučius galėtų pasakyti „maža, šūdina šalimi“ ), kuri geriausiu atveju pasinaudos mumis kaip eiliniu pliušiniu meškiuku savo pragmatiškoje subinlaižiavimo – provokacijų – išdavysčių politikoje.

Iš kitos pusės, šis incidentas su Baltarusijos sienos kirtimu nėra pirmas – tai jau eilinė Švedijos Lietuvai daroma niekšybė, statanti mus į labai nepatogią padėtį – juk bet kuri Švedijos vietoje atsidūrusi mums draugiška šalis, suvokdama santykių su Baltarusija svarbą Lietuvai, prisiimtų visą atsakomybę už meškiukų incidentą.

Didžiausią nuoskaudą Švedijos atžvilgiu jaučiame netgi ne dėl minėtųjų provokacijų organizuojant gėjų paradus ir visaip pilant ant Lietuvos purvą tarptautinėje arenoje. 1945–1946 m., Tarybų Sąjungai išreiškus pageidavimą, švedai skubiai išdavė KGB ne tik Lietuvos auksą, bet ir daugiau, nei pusantro šimto į Švediją pabėgusių estų, latvių bei lietuvių (nemažai nespėjo, nes šie protestuodami nusižudė). Prieš 20 metų veidmainiškų atsiprašymų klausytis į Švediją atvyko tik vienas išlikęs gyvas tautietis.

Lietuviai buvo atiduoti mirčiai į nagus, ir tai nebuvo šiaip spontaniškas aktas. Šia šiurpia mūsų tautos ir šalies išdavyste (pagal atitinkamą Hagos konvenciją, neutrali Švedija ne tik kad neprivalėjo, bet netgi negalėjo išduoti pabėgėlių prieš jų valią) dar keliais metais anksčiau Hileriui subinlaižiavę švedai (pavyzdžiui, Manerheimas buvo įsitikinęs, kad būtent Hitlerio įsakymu Švedija sustabdė visą per jos teritoriją Suomijai teiktą paramą Žiemos karo metu) nusipirko palankias sąlygas prekybai su Tarybų Sąjunga.

Bet kokiu atveju, visa Švedijos turtėjimo istorija yra nuolatinio lindimo į užpakalį tuo metu stipriausiems ir begėdiško silpnesniųjų išdavinėjimo bei pardavinėjimo istorija. Kekšiškumas toks natūralus švedams, kad jie net už prostituciją baudžia ne pačias kekšes, o tuos, kurie naudojasi jų paslaugomis. Todėl ir kalbos apie tai, kad Švedija mus gins agresijos iš Rytų atveju, skamba kaip nevykęs anekdotas.

Ir dabar akivaizdu, kad geri santykiai su geranoriška kaimyne Baltarusija mums šimtus kartų svarbesni, nei su mus vėl išduodančia Švedija (Laučius galėtų pasakyti „maža, šūdina šalimi“ ), kuri geriausiu atveju pasinaudos mumis kaip eiliniu pliušiniu meškiuku savo pragmatiškoje subinlaižiavimo – provokacijų – išdavysčių politikoje.

Atrodo, kad viskas akivaizdu, tačiau ir Lietuvoje politinius bei teisinius sprendimus priima vietiniai „švedai“, įpratę daryti karjerą būtent išdavinėdami ir pardavinėdami mūsų šalį pas mus karaliaujančių užsienio agentūrų palankumo vardan. Pasipriešinti diversiją greičiausiai organizavusioms NATO, Švedijos ar kitų šalių specialiosioms tarnyboms vardan gerų santykių su Baltarusija galėtų nebent Grybauskaitė. Bet ar ryšis šį kartą?

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas