Tautiškumas ir nacionalizmas

Lietuvoje „nacionalizmas“ – žodis, kurio vis dar instinktyviai prisibijoma. 60 metų tarybinės ideologijos ir 20 metų apie tautų sunaikinimą Europos vardan svajojančių eurobiurokratų propagandos nepraėjo be pėdsakų. Nors praėjus jau aštuoniems metams nuo tada, kai pirmą kartą apie tai rašiau, šiek tiek padrąsėjome, nacionalizmo baimė vis dar rusena daugelio lietuvių širdyse.

Dabartiniai emigracijos tempai, sparčiai nykstanti tauta, visuotinis nusivylimas Lietuvos valstybe – tai problemos, kurių tautiškumas išspręsti nebegali.

Tačiau lietuvių kalboje nacionalizmas yra vienintelis žodis, apibūdinantis ne valstybinį, o etninį patriotizmą, ne deklaratyvųjį, o aktyvųjį, veiklųjį tautiškumą.

Iš kitos pusės, žodį „tautiškumas“ jau faktiškai privatizavo kelios partijos ir judėjimai, akcentuojantys ne pačią lietuvybę kaip tokią, o tam tikras, daugiausia Katalikų bažnyčios deklaruojamas, su tautiškumu kaip tokiu nieko bendro neturinčias vertybes. Todėl žodžiui „nacionalizmas“ alternatyvų visiškai nebeliko.

Tautiškumas – atrodymas tautiniu

Taigi lietuviškasis tautiškumas – tai lietuviškumas, buvimas bei atrodymas tautišku. Jei aš kalbu ir rašau lietuviškai, nors galėčiau tai daryti ir kitomis kalbomis – esu tautiškas.

Galėčiau klausytis lietuviškos muzikos, dainuoti lietuviškas dainas, pirkti lietuviškas prekes ir pan. Jei priklausyčiau tautininkų partijai ar kokiam nors judėjimui – greičiausiai akcentuočiau savo „šaknis“, manyčiau, kad mano kilmė daro mane kilnesniu už kitų tautų atstovus, stengčiausi bendrauti tik su lietuviais, domėčiausi netgi man nepatinkančia tautosaka vien dėl to, kad ji lietuviška, ko gero, klaupčiausi prieš dievą, kuriam meldžiasi dauguma mano tautiečių.

Turiu prisipažinti, kad paprastai nedarau nė vieno iš šių dalykų. Man nepriimtinas toks „tautiškumas“, kuris verstų mane elgtis taip, kaip yra svetima mano prigimčiai – vien tam, kad būčiau, tiksliau – atrodyčiau, „tautiškas“.

Nacionalizmas – aktyvi veikla savo tautos labui

Tuo tarpu nacionalizmas neturi nieko bendro su tautiškumo sąvokos naudojimu siekiant primesti kitiems vienokias ar kitokias religines, moralines ar kitokias pažiūras.

Lietuvis suvokiamas kaip vertybė pati savaime, nepriklausomai nuo to, su kuo miega, kaip rengiasi ir kokį sportą mėgsta. Vertybė yra tai, kad jis kalba lietuviškai, gyvena Lietuvoje – ir todėl su juo gali susikalbėti savo motinos kalba, jam nereikia nuobodžiai aiškinti, kas yra cepelinai ar ramovė – kitaip sakant, jis yra SAVAS.

Jei žmogus save suvokia lietuviu, jis laiko savu ir tave – visada gali juo pasikliauti vien todėl, kad jis yra tavo tautietis.

Kadangi esu nacionalistas, man visiškai nusispjaut, laiko mane tautišku ar nelaiko. Mano tautiškumas nesisieja su išvaizda, man svarbi lietuvių tauta tokia, kokia yra dabar, jos ir jos narių gerovė bei ateities perspektyvos.

Pavyzdžiui, niekada neslepiu, kad krepšinis man atgrasus – ir nesvarbu, ar kas nors nepagalvos, kad aš – „netautiškas“, „netikras lietuvis“. Užtai stengiuosi nedemonstruoti savo nepritarimo kitų lietuvių tikėjimui, moralei ar lytinei orientacijai, net jei pastarieji ir būtų man be galo atgrasūs.

Dabar žodžiams jau per vėlu, tautiškumas Lietuvos nebeišgelbės. Tautai taip sparčiai nykstant, lieka vienintelė viltis – nacionalizmas.

Aš kategoriškai nepritariu daugelio save tautininkais vadinančiųjų akivaizdžiam religiniam ar moraliniam užsiangažavimui. Daugelis jų ar bent jų vadų girdimi pagrinde tada, kai aukština katalikiškąsias vertybes. Tautiškumas jiems – faktiškai buvimas geru kataliku: panieka gėjams, santuoka, šeima, moralė, dorovė (žinoma, katalikiška) ir panašios davatkiškos vertybės, nieko bendro neturinčios su lietuvybe kaip tokia.

Tarybų Sąjungoje homoseksualumas buvo už įstatymo ribų, jis buvo suvokiamas kaip įkalinimo įstaigų atributas, ir nuo tų laikų didelė dalis lietuvių suvokia homoseksualumą kaip kažką nusikaltėliško, nešvankaus, nedoro. Šia prasme tautininkai prisitaiko prie dabartinės tautos daugumos nuomonės.

Tuo tarpu man, kaip nacionalistui, svarbus kiekvienas lietuvis. Kokios jis orientacijos bebūtų, kokio tikėjimo (nors turiu prisipažinti, kad nesugebėčiau pavadinti lietuviu nuoširdaus judaisto ar musulmono), vedęs ar ne, svarbiausia, kad jis (ji) yra lietuvis (lietuvė) – ir yra vertingas vien tuo, kad yra toks, kad yra mano tautos dalis.

Tautiškumas man apsiriboja priklausymu tautai, ir negaliu susitaikyti su vis dar tarp tautininkų populiariomis mintimis, kad buvimas liberalu ar homoseksualu daro lietuvį mažiau tautišku.

Kiekvienas lietuvis daro mano tautą didesne, sustiprina ją. Todėl, nors iš vienos pusės galiu suprasti, kad kas nors labai nemėgsta, sakysime homoseksualų, tačiau jokiu būdu negaliu pateisinti tokio lietuvio, kuris viešai demonstruoja jiems savo panieką, atvirai diskriminuoja ir žemina kitokius savo tautiečius – taip versdamas juos palikti Lietuvą.

Nors esu griežtai nusistatęs prieš bet kokias lytinės orientacijos pagrindu teikiamas privilegijas, siekiu, kad kiekvienas homoseksualus lietuvis turėtų tokias pačias teises, kaip ir jo heteroseksualus tautietis – tame tarpe ir teises formaliai įteisinti savo šeimą ar įsivaikinti.

Tas pats galioja ne tik lytinei orientacijai, bet ir politinėms, religinėms bei moralinėms pažiūroms, jei tik jos nedraudžia žmogui jaustis lietuviu, kaip, pavyzdžiui, judaizmas ar islamas, įsakmiai nurodantys niekinti atitinkamai ne žydus ir ne Alacho garbintojus.

Tautiškumą puoselėti jau per vėlu

Dabartiniai emigracijos tempai, sparčiai nykstanti tauta, visuotinis nusivylimas Lietuvos valstybe – tai problemos, kurių tautiškumas išspręsti nebegali. Dainuoti liaudies dainas šalia sparčiai gilėjančios tautos kapo duobės gal ir tautiška, tačiau beviltiška.

Tik aktyvus nacionalizmas gali sustabdyti tautos byrėjimą. Tik suvokimas, kad lietuvybė vis dar yra tautą motyvuojanti ir solidarumą skatinanti vertybė, gali įtikinti lietuvius vėl pradėti vertinti savo tautiškumą ir galimybę gyventi gimtojoje šalyje, pradėti aktyviai rūpintis tautos gerove ir jos ateitimi.

Todėl mano, kaip ir kiekvieno nuoširdaus nacionalisto, pagrindinis tikslas – kad visi lietuviai jaustųsi gerai Lietuvoje ir nenorėtų jos palikti. Šiuo metu pagrindinės grėsmės tautai – jos skaldymas, kiršinimas, lietuvių siundymas vienas ant kito, Lietuvos valstybės pajungimas tarnauti nebe tautos, o vienos ar kelių religinių, politinių ar socialinių organizacijų interesams.

Tautiškumas ir nacionalizmas skiriasi iš esmės, kaip skiriasi žodžiai nuo darbų. Dabar žodžiams jau per vėlu, tautiškumas Lietuvos nebeišgelbės. Tautai taip sparčiai nykstant, lieka vienintelė viltis – nacionalizmas.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas