Visiškai ne respublika

Jau daug esu rašęs apie tai, kodėl vadinamoji „Lietuvos Respublika“ nevadintina „respublika“. Daugiausia tai buvo politinės priežastys – ciniškai tautą naikinantis saujelės vagių režimas nevadintinas „demokratija“. Dabar atėjo laikas ekonomikai.

Respublika (res publica) lotyniškai reiškia „bendras reikalas“. Tai tokia santvarka, kurioje pagrindinis valstybės tikslas – daugumos piliečių gerovė, bendras visuomenės gerbūvis. Tuo tarpu akivaizdu, kad dabartinis Lietuvą eksploatuojantis režimas tarnauja tik valdžią užgrobusios saujelės interesams.

Respublikoje svarbiausia – solidarumas

Šiuolaikinės respublikos paremtos visuomenės solidarumo samprata. Valstybė surenka iš savo piliečių mokesčius ir iš gautų lėšų finansuoja visiems reikalingus didelius projektus, kurių atskiri piliečiai nesugebėtų įvykdyti savo jėgomis: tiesia kelius, užtikrina tvarką, apšviečia gatves ir pan.

Mokesčiai renkami taip, kad, juos sumokėjus, žmonėms dar liktų lėšų oriam pragyvenimui. Todėl turtingieji moka daugiau, mokesčiai dažniausiai būna proporciniai ar netgi progresyviniai - valstybė paima dalį kiekvieno žmogaus sukuriamų produktų ir perskirsto taip, kad visuomenės sukuriamomis gėrybėmis galėtų pasidžiaugti ir patys vargingiausieji.

Lietuvos valstybė lupa paskutinį kailį nuo didžiausių vargšų

Tuo tarpu Lietuvoje labiausiai apmokestinami patys neturtingiausieji, nuo algos iki algos gyvenantys žmonės. Apie tai jau nemažai rašiau, tiesiog dar kartą pailiustruosiu paprastais skaičiais.

Vidutinė mėnesio alga Lietuvoje yra maždaug (ir toliau stengsiuosi apvalinti) 2400 litų. Nuo jos vidutinis lietuvis sumoka apie 330 litų pajamų mokesčio (15 procentų nuo (2400 – 200 (neapmokestinamos pajamos))) ir 9 procentus privalomajam sveikatos draudimui – 220 litų. Be to, darbdavys dar sumoka 31 procentą mokesčių Sodrai ir Garantiniam fondui – 740 litų, taigi iš viso darbdavys vidutiniam lietuviui skiria 3140 litų, iš kurių 1290 tenka mokesčiams. Iš savo uždirbtų pinigų (3140 litų) žmogus į rankas tegauna 59 procentus (1850 litų).

įstatymus vykdantis lietuvis sau ir savo šeimai gauna tik nuo 7 iki 20 procentų to, ką sukūrė savo darbu. O tai – jau nebe baudžiava, o tikrų tikriausia vergovė, kai iš žmogaus atima viską, ką jis sukūrė, paliekant tik tiek, kad nenumirtų iš bado ir galėtų tolau dirbti.

Tačiau tai dar ne viskas. Yra dar ir netiesioginiai mokesčiai. Ką bepirktum Lietuvoje, reikia mokėti pridėtinės vertės mokestį (PVM – jis būna įskaičiuotas į kiekvienos prekės kainą, paprastai jo suma nurodoma čekyje). Standartinis PVM tarifas – 21 procentas, tačiau kai kurioms prekėms PVM yra mažesnis, todėl laikykime, kad šiam mokesčiui reikia skirti 20 procentų pajamų. Taigi valstybė atima dar penktadalį, ir lietuviui lieka 47 procentai nuo uždirbtos sumos – 1480 litų.

Vis dėlto, ir čia ne pabaiga. Perkant tokias prekes, kaip degalai, svaigieji gėrimai ar rūkalai, reikia mokėti milžiniškus akcizus. Degalų akcizas sudaro apie 40 procentų kainos. Jei žmogus nuvažiuoja maždaug pusantro tūkstančio kilometrų per mėnesį, sunaudodamas 6 litrus degalų 100 kilometrų, jis sumoka apie 160 litų akcizo. Surūkydamas per dieną pakelį cigarečių ir išgerdamas per mėnesį 6 butelius nebrangios degtinės (maždaug Lietuvos vidurkis), lietuvis sumoka dar 150 ir 50 litų akcizų. Iš viso – dar 360 litų, sau lieka – 1120 litų.

Taigi vidutiniam stropiai mokesčius mokančiam lietuviui iš 3140 litų (kuriuos jo apmokėjimui skiria darbdavys) lieka vos 1120 litų arba maždaug 35 procentai savo reikmėms. Beveik du trečdalius iš jo paima valstybė. Uždirbantys mažiau gauna didesnę pajamų mokesčio lengvatą, tačiau kadangi jie priversti skirti daug didesnę savo pajamų dalį akcizinėms prekėms (degalams, tabakui ir alkoholiui) įsigyti, faktiškai jie apmokestinami dar labiau.

Turtingiesiems mokesčiai daug mažesni

Žmonės gauna pajamas įvairiais būdais, ir ne taip lengva išsiaiškinti kas kiek uždirba, tačiau juk žinome, kad Lietuvoje valstybė perskirsto tik 27 procentus bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai reiškia, kad neturtingiems dirbantiesiems atiduodant beveik du trečdalius savo uždirbtų pinigų, turtingesnieji moka DAUG mažiau ar netgi iš viso nieko nemoka.

Dirbantis ir mokesčius mokantis lietuvis turi atiduoti apie du trečdalius savo uždirbamų pinigų – kad būtų iš ko dar labiau lobti patiems turtingiausiesiems.

Kitaip sakant, Lietuvos valstybė iki paskutinio siūlo apiplėšinėja pačius silpniausiuosius ir neturtingiausiuosius, kad galėtų dar labiau paremti turtingiausiuosius.

Neturiu tikslo vardinti visų būdų, kaip nuo mokesčių atleidžiami patys didžiausieji turtuoliai. Kas nors kiek domėjosi, turėtų prisiminti, kaip buvo vykdoma vadinamoji privatizacija, kaip nuo mokesčių išsisukinėjo Maksimos, Skandinavijos bankai ir kitos su valstybe faktiškai suaugusios struktūros. Akivaizdu viena – pagrindinis dabartinio valdančio režimo veiklos principas – kuo labiau apiplėšti tautą, kad būtų kuo daugiau ko vogti Lietuvą valdančioms vagių gaujoms, jų draugams, giminaičiams ir įvairiausio plauko rėmėjams.

Sveiko proto žmogus stengsis nemokėti mokesčių

Kaip jau parodžiau, dirbantis ir mokesčius mokantis lietuvis turi atiduoti valstybei apie du trečdalius savo uždirbamų pinigų – kad būtų iš ko dar labiau lobti patiems turtingiausiesiems.

Bet ir tai dar ne viskas – juk dalį jo darbu sukuriamų gėrybių (pridėtinės vertės) pasisavina darbdavys. Sprendžiant pagal tai, kiek už tą patį darbą mokama kaimyninėse šalyse, galima teigti, kad dažniausiai darbdaviai tiesiogiai ar netiesiogiai pasisavina maždaug nuo pusės iki keturių penktadalių savo darbuotojų darbo vaisių. Vadinasi, įstatymus vykdantis lietuvis sau ir savo šeimai gauna tik nuo 7 iki 20 procentų to, ką sukūrė savo darbu. O tai – jau nebe baudžiava, o tikrų tikriausia vergovė, kai iš žmogaus atimama viskas, ką jis pagamino, paliekant tik tiek, kad nenumirtų iš bado ir galėtų tolau dirbti.

Mūsų vis mažėja, mes vis labiau skurstam, nebegalime sau leisti turėti vaikų, žudomės ar kitaip bėgame nuo mus naikinančios siurbikų gaujos. O šie vis labiau pampsta, vis labiau įžūlėja ir pučiasi, nepalikdami mums netgi vilties išlikti.

Dabartinėje Lietuvos valstybėje naiviai dirbantis žmogus tampa visiška šiukšle, niekingu visų išnaudojamu gyvuliu. Iš jo atima beveik viską, o užtai jis gauna pasibaisėtinas ir dažniausiai mokamas medicinos paslaugas, korumpuotus valdininkus ir teismus, varganą išsilavinimą savo vaikams ir apgailėtiną pensiją, kurios vargu ar besulauks. Tokioje aplinkoje, matydamas, kad turtingieji mokesčių faktiškai nemoka, skrupulingai deklaruoti pajamas, pirkti akcizinius degalus, rūkalus ir visa kita gali tik ypatingų moralinių savybių žmogus. Liaudyje tokius paprastai vadina „durniais“.

Ne respublika, o mirtinas vėžys

Grįžtant prie dabartinės vadinamosios Lietuvos valstybės, tai neįsivaizduoju, kaip tokią galima vadinti „bendru reikalu“. Aš regiu Lietuvą užgožusį didžiulį auglį iš partiečių, bankininkų, valstybės užsakymus bei Europos Sąjungos paramą čiulpiančių „verslininkų“, įvairiausio plauko specialistų, ekspertų ir patarėjų, kurie jau virš 20 metų ciniškai čiulpia mūsų kraują.

Mūsų vis mažėja, mes vis labiau skurstam, nebegalime sau leisti turėti vaikų, žudomės ar kitaip bėgame nuo mus naikinančios siurbikų gaujos. O šie vis labiau pampsta, vis labiau įžūlėja ir pučiasi, nepalikdami mums netgi vilties išlikti.

Aš jau seniai vadinu režimą „mėšlo krūva“, „šūdokratija“, „vėžiu“, „atmatynu“ ir pan. Norėčiau, kad ir daugiau lietuvių vieną kartą atsikvošėtų, nusibrauktų nuo ausų vėl ir vėl kabinamus makaronus, suprastų, jog valstybė, kurioje gyvename, jau seniai nėra nei Lietuvos, nei demokratinė, nei respublika.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas