Kai kurie tradicijų puoselėtojai siūlo švęsti ne Šv. Valentino dieną, o lietuvių meilės deivės Mildos dieną, švenčiamą gegužės 13 d. kai visa gamta prisipildo naujos gyvybės kūrimo apraiškų.
Milda – tariama lietuvių meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo deivė. Jos vardas kildinamas iš žodžio „milti“, reiškiančio „mylėti“. Žemaitiškai Mil-da (myli dar).
Šaltiniuose teigiama, jog Mildos vardas kaip upėvardis pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente. Kur šiuo metu ieškoti deivės vardu pavadintos upės, nėra aišku. Žinoma tik tai, kad Varėnos krašte tekantis upeliukas Mildupis, sudarytas iš junginio „Mildos upė“, galbūt ir yra garsioji priešų minima upė, kurios pakrantėmis, pasak legendos, mėgusi vaikščioti pati deivė Milda. Legendoje pasakojama, kad kadaise gyvenusi be galo graži kunigaikštytė. Ji labai mėgusi vaikščioti basomis kojomis prie upelio, rinkti gėles ir svajoti apie jos pasiimti atvyksiantį kunigaikštį. Gal dėl to archeologų rastos Mildos statulos vaizduoja moterį, pasidabinusią galvą gėlių vainiku.
Milda konkrečiai kaip deivė įvardinta tik 1835 m. T. Narbuto išleistoje „Lietuvių tautos istorijoje“. T. Narbutas manė, kad būtent deivę Mildą vaizdavo 7,5 centimetro aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 m. surasta Gedimino kalno požemyje. Panaši statula – nuogos moteris su puokšte gėlių rankoje – buvo rasta 1782 m. Kaune, užmūryta kunigui Pranckevičiui priklausiusio namo sienoje, iš karto sudaužyta į gabalus. Informaciją, jog Kaune buvo rasta ir sudaužyta deivės Mildos skulptūrėlė, T. Narbutas teigė gavęs iš profesoriaus Laurinavičiaus. Nors profesoriaus Laurinavičiaus laiškas išlikęs iki šiol ir saugomas Mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne, tačiau jame minima deivės Veneros, o ne Mildos skulptūrėlė.
Pasak istoriko T. Narbuto, Mildai turėjęs būti skirtas balandžio mėnuo, o Vilniaus Antakalnyje (dabartinės Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vietoje) esą stovėjusi jos šventykla. Profesorė P. Dundulienė spėja, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos. Viena – dabartiniame Aleksote (anuometiniame Svibirgale, šalia Svibirgalos upelio). Kita – alke, Neries ir Nemuno santakoje.
Vėliau vieni istorikai romantikai deivę Mildą priėmė kaip tikrą, kiti smarkiai ja abejojo ir jos egzistavimą neigė. Visko išgalvoti T. Narbutas, esą, negalėjo, matyt, kažką tikrai apie šią deivę girdėjo, bet tikslesnių nuorodų jis nepateikė. Anot P. Dundulienės, žmonės tikėjo, kad Milda apskriejanti visą pasaulį oro vežimu, kurį traukia grupė baltų kaip sniegas balandžių. Kitas panašus mitas teigia, kad Milda važinėjusi oro vežimu, traukiamu tik dviejų baltų balandžių, o jos sūnus buvęs sparnuotas nykštukas, kuris užkrėsdavęs žmonių širdis meilės nuodais. Rašytojas P. Tarasenka yra minėjęs, kad Mažeikių rajone, Sedos apylinkėse buvo Mildos slėnis su ąžuolynu ir šventu šaltiniu, kurio vandeniu žmonės gydydavosi. 1917 m. rašytojas P. Vaičiūnas parašė kūrinį „Milda, meilės deivė“, kur ją vaizdavo kaip gražią moterį giliomis ramiomis akimis, ilgais tamsiais plaukais, grakščią, kaip žydinti lelija. Tačiau tai – jo vaizduotės vaisius. J. I. Kraševskis sukūrė poemą „Vitolio rauda“. Atrodo, kad būtent ši poema kur kas labiau nei T. Narbuto istorijos fragmentai išpopuliarino meilės deivę Mildą.
Mildos garbintojus vadino mildauninkais. Mildauninkai tai – žiniuoniai, žolelėmis ar užkalbėjimais gydę meilės negalias. Jie mokėjo apmalšinti arba sužadinti meilės aistras, sužeistą širdį. Jie atlikdavo ir savotišką psichologų vaidmenį. Žmonės galėdavo jų klausti patarimų, jei nesisekdavo meilės reikalai, prasidėdavo kivirčai šeimoje. Beje, šį žodį kaimuose dar prieš dešimtmetį būdavo galima išgirsti gyvą, iš senolių lūpų.
Faktas, kad gegužės mėnesio senovės lietuvių tikrai laikytas meilės mėnesiu pagrindžiamas būtų XIX amžiuje plačiai paplitusia Gegužinių tradicija. Per šią vakaronę pasilinksminti susirinkdavo įvairių kaimų, miestelių ir mažesnių bendruomenių jaunimas. Tai buvo ypatingas metas jaunuoliams, mat šventės metu jie tikėdavosi sutikti savo antrąją pusę. Iš beržo šakelių būdavo išdėstomas didelis ratas, jame vykdavo šokiai, kol patekėdavo saulė. Šokiams teikė didelę svarbą, kartais šokant imituodavo įvairius paukčius. Meilės simboliais laikyti paukščiai: gervė, povas, gegutė. Žemaičių dainoje „Lek gervė, lek gervelė“ kalbama apie šeimyninius rūpesčius – lizdo sukimą, vaikelių „vedimą“. Taigi aiškėja, kad po gervės plunksnelėmis slepiasi meilės ir piršlybų dievybė. Panašiai apdainuotas yra ir povas dažnai minimas jaunimo ar jaunavedžių dainose, pvz., žemaičių vestuvinė daina „Atliekė povelis į rūtų darželį“. Jaunos merginos klausydamos kiek kartų sukukuos gegutė sužindodavusios kiek metų dar reikės laukti jaunikio.
Šiais laiaksi deivės Mildos šventę švęsti daugiau nei prieš dešimt metų ėmėsi romuviečiai. Ji nuolat švenčiama Dvarciškėse (Švenčionių r.), kur vyksta ir visi kiti Romuvos susibūrimai, Kauno, Kelmės, Varėnos apylinkėse ir kitur. Pasak Baltų senojo tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vyriausiosios krivės I. Trinkūnienės, šventei buvo pasirinktas Žemės simbolis – rombas, kurio kartelės išpuošiamos žolynais. Nors kalendoriuje nurodyta, kad Mildos diena – gegužės 13-ąją, prie konkrečios datos neprisirišama ir švenčiama ji kur kas dažniau – savaite ar dviem vėliau ne tik tikintis šiltesnių orų, bet ir orientuojantis į palyginti visai neseną mūsų kaimo kultūros reiškinį – jaunimo Gegužines. Šventės metu užkuriamas aukuras, aukojama deivei Mildai, dainuojamos dainos, šokama, žaidžiama. Mergelės simboliškai puošiasi vainikais, juk moteris – visa ko pradas, jai skirta pratęsti gyvybę.
Kaip teigia etnologė N. Laurinkienė: „Legendos egzistuoja, tai – mūsų dvasinės kultūros paveldas, kuris teikia žmonėms dvasinio peno ir gyvybingumo. Ir jeigu žmonėms norisi turėti deivę Mildą, tad kodėl gi ne?
Teksto komentarai