Žmonės nuo senų laikų kėlė klausimą, kur glūdi gamtos paslaptis, kas lemia grūdo augimą, kodėl pavasarį ima stiebtis želmenėliai. Gal žemėje slypi mistinė jėga, skatinanti augimą? Ši didžiulė galia buvo suteikta Žemynai. Ji – žemės, duodančios vaisius, ir viso, kas gyva, deivė. Tikėta, kad ji globojo javus, vaisius, gyvulius ir žmones.
Žemės apvaisinimą mūsų protėviai siejo su pirmojo pavasario griaustinio lietumi, kuris buvo laikomas dievo Perkūno vandeniu. Taigi Perkūnas lietumi palaisto žemę, ir Žemyna pagimdo naują gyvybę.
Žemyna laikyta derlingumo deive, tvarkančia žemdirbių derlių. Žemdirbiai, kurie tingėdavo dirbti nusikalsdavo Žemynai. Deivė jų nelaimindavo, javų neaugindavo, ant kiekvieno žingsnio klupdydavo ir nelaimę po nelaimės siųsdavo.
Žemę maitintoją ir rengėją iš didelės pagarbos žmonės įvairiais atvejais bučiuodavo. Dažniausiai bučiuodavo eidami gulti, atsikėlę ar pradėdami įvairius darbus. Žemę žmonės bučiuodavo ir svarbiais gyvenimo momentais, pvz., kai nuotaka palikdavo tėvų namus arba artimieji išvykdavo į kelionę.
Senovėje mūsų protėviai Žemynai aukodavo aukas. Dažniausiai tai darydavo pavasarį ir rudenį pradėdami ir baigdami įvairius žemdirbystės darbus, statydami namus, kurdami gyvenvietes ir pan. Šventintu kaušeliu Žemei nupildavo apeiginio alaus ir tik paskui gerdavo patys. Be alaus dar aukojo duonos riekes ar net kepalus bei tokius gyvulius kaip kiaules. Aukojama buvo tokiu principu, ką gauni iš žemės, tuo su ja ir pasidali.
Teksto komentarai