Dievas – senovės lietuvių aukščiausiasis ir vyriausiasis dievas laikytas pasaulio sutvėrėju. Dievas yra tvarkos pasaulyje kūrėjas bei dorovės saugotojas. Teigiama, kad Dievas gyvena danguje bei susijęs su švytinčiais dangaus kūnais. Dievas buvo metų laikų dievybė, neatskiriama nuo saulės šviesos. Tikėta, kad žirgas traukia Dievo ratus per dangų ir tarsi bėgantis laikas keičia dienos šviesą ir metų laikus.
Dievas vaizduojamas kaip senelis, kuris atrodo žilas, sulinkęs ir nevikrus. Dievo senumas akcentuojamas, nes jis buvo laikomas seniausiu pasaulio asmeniu. Nors ir vaizduojamas senu, tačiau tikrai ne bejėgiu. Dievas senelis yra nepaprastai galingas. Tikėta, kad Dievas svečiuojasi žmonių namuose: tie, kurie svetingai priima jį, apdovanojami, o tie, kurie atstumia, paverčiami gyvuliais. Tokiu, būdu Dievas yra dorovės normų saugotojas.
Lietuvių ir latvių patarlės mini jį kaip teisėją, sutarčių globėją, tyrą, teisingą, išmingingą ir nepiktą. Sakoma: „Kas Dievo žadėta, bus ištesėta“, „Su Dievu nesibarsi, nesiginčysi, provos nekelsi“. Tačiau baltų tautosakoje ryškiausiai išliko Dievo, kaip šviesos ir dienos globėjo bei augalijos skatintojo, funkcijos, nes jomis jis nesusiliejo su krikščionių dievo funkcijomis.
Teksto komentarai