ganiklis piemenų dievas lietuvių mitologijoje
Dievai Dievai ir Deivės

Ganiklis – ūkio gyvulių globėjas

Ganiklis – lietuvių ganyklų ir piemenų dievas, kurį mini M. Strijkovskis 1582 m. Vardo etimologija kildinama nuo žodžių „ganyti“, „ganykla“.

Strijkovskis jį mini kaip Goniglis Dziewos ir rašo, kad jam žmonės aukojo arklių, jaučių, ožių ir kitų gyvulių sėklides, degindami juos ant didelių akmenų kalbėdami: „Kaip šis akmuo kietas, nebylus ir nepajudinamas, taip, o dieve Ganikli, vilkai ir visi plėšrūs žvėrys tegul nepasijudina, kad mūsų gyvuliams, tau pavestiems, kenkti negalėtų“.

Per Jurgines dažniausia būdavo pirmą kartą išginami gyvuliai į laukus, tad ta diena buvo apipinta apeigų. Šeimininkė kepė duonos kepaliukus už gyvulius, nešėsi smilkalų, šeimininkas nešė lėkštę apdengtą drobule, joje pora kiaušinių, žvakė, piemenys turėjo rykšteles iš beržo, karklo, kadagio. Ir taip visi apeidavo gyvulius. Valydami žvake „nuo blogos akies“, mušdami rykštele bei smilkydami. Kiaušinius atiduodavo piemeniui. Išginimo dieną buvo laikomasi daug draudimų: nejudinti žemės, nekalti kuolų, nedirbti su arkliais, ant krosnies autis kojas, galąsti peilį, nesiskolinti. Pargenantį piemenį šeimininkė pasitikdavo su varške ar sūriu, įteikdavo jam lazdą, kur sužymėti visi gyvuliai. Šis tą lazdą padėdavo tvarto kampe, kad visi gyvuliai sugrįžtų po ganiavos sveiki.

Apie autorių

Lietuviais.lt

Lietuviais.lt

Lietuvių mitologija susijusi su įvairiomis dievybėmis, dvasiomis ir mitinėmis būtybėmis, kurios, kaip buvo tikima, valdo įvairius gamtos, žmogaus gyvenimo ir visatos aspektus. Šios būtybės dažnai siejamos su gamtos elementais, pavyzdžiui, miškais, upėmis, kalnais ir dangaus kūnais. Šioje svetainėje galite plačiau apie tai sužinoti.

Teksto komentarai

Komentuoti