Kalvelis (Mitinis Kalvis) senovės lietuvių mitologijoje buvo Perkūno pagalbininkas, sietas su ugnimi ir vandeniu, stebuklingų ginklų, Saulės, Mėnulio kalėjas, slibinų, milžinų nugalėtojas. Įprastinis jo įrankis – akmeninis kirvis ar kūjis.
Ankstyviausios žinios apie dieviškąjį kalvį pasiekia iš XIII amžiaus vidurio, viena jų – Ipatijaus metraštyje 1252 m. pateikiamas pranešimas apie karaliaus Mindaugo slaptus aukojimus lietuvių dievams. Iš pradžių didžiąja dangaus ugnimi, žibintu buvo laikoma Saulė. Ilgainiui imta manyti, kad dangaus šviesulius nukalė ir danguje pakabino dieviškasis kalvis. Jis gyvena žemėje, kur yra metalų, nes, pasak senųjų tikėjimų, danguje tėra tik akmenys, kuriuos Perkūnas naudoja savo kirvukams arba strėlėms.
Mitai apie dangaus kalvį, greičiausiai, paplito žalvario amžiuje kartu su kalvystės atsiradimu. Daugiau reikšmės jie įgavo, kai žmonės susipažino su geležimi.
Teksto komentarai