Velnias (Kaulinis senis) dar vadinimas kipšu, nelabuoju – požemio dvasia, sauganti žemėje slypinčius, žmonių paslėptus, užkeiktus lobius. Velnias ypač artimai susijęs su mirusiųjų pasauliu. Pagrindinė velnio pareiga – saugoti žemės lobius, globoti vargšus, neturtingus, sąžiningus žmones, bet bausti skriaudėjus, gobšuolius, piktadarius. Kartais velnias laikomas – požemių ir pelkių dievu, kalviu. Kai kurių autorių manymu – dar ir karo dievas.
Velniai buvo vaizduojami paukščio arba gyvūno pavidalu: paukščiu (varna, juodvarniu, antimi), gyvuliu (katinu, lape, ežiu, jaučiu, arkliu), ropliu (gyvate, žalčiu). Kartais pasirodydavo kaip žmogiška būtybė (mažiukas žmogeliukas su žalia kepure). Dar įsivaizduotas ginkluotas ietimi, kilpa.
Velniai gyveno miškuose, pelkėse, urvuose, šakų krūvose, po akmenimis ar velėnomis, požemiuose.
Pavadinimas yra tos pačios šaknies kaip vėlė, velė, vėlinės, vėlionis, vėliukas. Tokiais vardais pagonybės laikais buvo vadinamos teisingųjų žmonių vėlės. Todėl manyta, kad velnias padėdavo siekiantiems geresnio gyvenimo, tačiau baudė klastingus išdavikus. Nuskriaustą ar užmuštą žmogų velnias atgaivindavo, duodavo jam turto, o užmušėją nužudydavo. Velnias taip pat žmonėmis suteikdavęs neįprastų galių.
Kitose sakmėse velnias visgi apibūdinamas kaip kenkėjas, gundytojas viliojantis žmones į mirtį (gundo girtauti, padeda pasikarti, smaugia žmones, jiems lupa odą, įklampina pelkėse ar mirtinai išgąsdina). Vaizduojams kaip vienaakis magas, visa regintis ir numatantis, galintis keisti savo pavidalą, dažniausiai pasiverčiantis gyvūliais.
Lietuvių ir latvių tautosakoje toponimai (Velnio bala, Velnio akis, Velnio tiltas ir kt.) rodo, kad jo vardas susijęs su pelkėmis, balomis, akmeningomis vietomis, užtvankomis, tiltais. Lietuvių kalbos ir literatūros institute užregistruota apie 400 vietovardžių su šaknimi vel-. Iš jų apie 40 % sudaro pelkių ir raistų pavadinimai. Tai siejasi su velnio stiprumu. Legendose ir sakmėse jis – milžiniškų akmenų nešiotojas, rėvų ir tiltų statytojas.
Seniausiuose mituose Velniai artimi Kaukams, gyvenantiems požemiuose ir saugantiems žemėje esančius lobius bei vandenį, reikalingą augalijai. Velnias taip pat neretai tapatintas su požemio dvasia, mirusiųjų globėju Patulu.
Atėjus krikščionybei velnias paverstas piktąja dvasia (Šėtonu), apgyvendintas pragare, iš kur galėjo ateiti į žemę ir vesti žmones į nuodėmę. Esą daugiausia veikia nusileidus saulei, o sugiedojus gaidžiui pasitraukia į požemius. Vaizduojamas pusiau gyvulio, pusiau žmogaus pavidalu, juoda oda, su ragais, arklio kanopomis ir uodega.
Teksto komentarai