Ragana – moteriška pasakų ir sakmių būtybė, turinti stebuklingų galių. Tikėjimas raganomis buvo paplitęs beveik visoje Europoje ir rėmėsi pagoniškųjų tikėjimų liekanomis. Spėjama, kad raganos buvo seniausių laikų žiniuonės, neva sudariusios sąjungą su blogio jėgomis, joms tarnaujančios ir todėl turinčios ypatingų galių.
Viena būdingiausių raganų galių buvo sugebėjimas pasiversti ir kitus paversti įvairiais gyvūnais, ropliais, rupūžėmis, paukščiais, ožkomis, kumelėmis, kiaulėmis. Tie gyvūnai buvo gyvenimo, mirties, atgimimo simboliai. Jei ragana kurį nors žmogų paversdavo gyvūnu, akmeniu ar medžiu, be jos pagalbos jis negalėjo atvirsti žmogumi. Atsivertimo laiką galėjo sutrumpinti koks nors didvyris arba paprastas žmogus savo tauriais darbais.
Raganos stabdydavo žmogaus sėkmę. Jos atimdavo ar pakeisdavo deivės Laimos žmogui skirtą likimą, sveikatą, atsiųsdavo ankstyvą senatvę, tarpusavio nesantaiką. Raganos sukeldavo skausmą, sielvartą, neapykantą primindamos, kad gyvenime niekas negali išvengti nei gėrio, nei blogio, tarp klestėjimo ir nykimo turi būti pusiausvyra, visa gamta ir žmonės yra mirtingi.
Raganos vykdydavo visokius griaunančius žmoniją, gyvūniją, augaliją darbus. Sakmėse apie jas išliko nemažai kanibalizmo pėdsakų. Sakmėse raganos kepdavo ir valgydavo sugautų berniukų mėsą. Dažnai raganos atimdavo javų derlių, karvių pieną, medžiotojams nubaidydavo žvėris, o žvejams žuvis. Raganos pasiversdavo rupūže, kurioje įsikūnijusi piktoji dvasia. Pavirtusios rupūžėmis, raganos naktį lysdavo į tvartus, ganyklas, žįsdavo karvių pieną, dėl ko karvės nyko. Šių rupūžių seilės laikytos nuodingomis, o jų įkandimas mirtinu. Žmonės tikėjo, kad jos rupūžės nemirtingos. Todėl rupūžių atvaizdus, padarytus iš vaško, medžio, metalo, žmonės nešiodavo kaip amuletus, apsaugančius nuo blogybių.
Raganos turėjo antgamtinę galią tvarkyti ne tik gyvojo pasaulio, bet ir Visatos reiškinius. Raganos tvarkė dangaus šviesulius: perskrisdavo Mėnulio pilnatį, savo šluota užtemdydavo Saulę. Raganos norėdamos sukelti audrą, perkūniją, žaibus, mostelėdavo savo paslaptinga raudona lazdele.
Raganų teisminis persekiojimas suaktyvėjo Viduramžiais. Pagrindinis kaltinimas raganoms – atkritimas nuo Bažnyčios ir sąjunga su velniu. LDK raganas teisė ne bažnytinės įstaigos ar inkvizicijos, o pasaulietiniai teismai. Paskutinis raganų deginimas ant laužo Lietuvoje įvyko 1726 m. Darsūniškio kaime.
Ragana iki šiol yra populiarus literatūros, vaizduojamojo meno kūrinių, meninių filmų personažas. Raganystė atgaivinta moderniojoje kultūroje. Ją praktikuoja užsiimantys okultizmu ir panašia praktika asmenys, bendruomenės.
Teksto komentarai