Vaižgantas pasirūpina kad turėtume linų ir kanapių

Vaižgantas – senovės lietuvių linų ir kanapių globėjas, skatinantis augmenijos augimą ir derlių.

Manoma, kad iš tikrųjų lietuviai garbino deivę Vaisgamtą, tik vėliau jos pavidalas paverstas į vyriškąjį. Nuo žilos senovės tik moterys buvo linų pluošto rankiotojos, vėliau linų augintojos, jų pluošto apdirbėjos – verpėjos, audėjos, audeklų balintojos, drabužių gamintojos. Simonas Daukantas šią dievybę vadina Vaisgamta. Pranė Dundulienė taip pat mano, kad Vaisgamta galėjusi būti tik moteriška dievybė, o ne vyras. Patriarchato laikais jai priskirti vyriškumo bruožai ir net visiškai suvyriškinta. Tačiau net ir tada jai skirtas apeigas archainiu papročiu atlikdavo moterys.

Vaižganto šventė buvo švenčiama trečiąją Ilgių (Vėlinių) dieną, nuėmus nuo laukų derlių. Merginos tą dieną prašydavo dievo, kad užderėtų linų ir kanapių derlius, kad joms „netektų vaikščioti nuogoms“. Paprastai maldą dievui kalbėdavo aukščiausia mergina, atsistojusi viena koja ant kėdės, o dešinėje rankoje laikydama ąsotį. Sukalbėjusi maldą žemėn nuliedavo iš ąsočio alaus ir iš sijono sterblės numesdavo duonos. Manyta, kad jei mergina tvirtai išstovi visos maldos metu, kitąmet bus geras derlius. Jei neištveria – susiūbuoja, pasiremia kita koja, derliui gresia pavojus. Vėlesni autoriai teigia, kad pagerbdami Vaižgantą žmonės aukojo ėriuką arba gaidį ir atlikdavo jam skirtas apeigas.

M. Pretorijus vardą Vaisgamtis aiškina kilus iš žodžių junginio „vaisius gauti“. Šį pagonybės laikų linų ir kanapių dievo vardą 1898 m. slapyvardžiu pasirinko lietuvių rašytojas, visuomenės veikėjas, literatūros istorikas, kritikas, dėstytojas, kunigas Juozas Tumas. Grožinius kūrinius daugiausia pasirašinėjo Vaižganto slapyvardžiu.