Čigonai

Čigonai 

tai kažkada iš Indijos išėjusi ir po visą pasaulį pasklidusi klajoklių tauta. Pasižymi tuo, kad paprastai atsiriboja nuo kitų tautų kultūrinių įtakų uždarose bendruomenėse, dažnai nepripažįsta vietinės teisės ir tradicijų.
Čigonų kalba priklauso indų-arijų kalbų grupei. Dažniausiai čigonai kalba ir tos šalies, kurioje gyvena, kalba.
Čigonai paprastai vengia pastoviai apsigyventi vienoje vietoje, susisaistyti nuolatiniu darbu. Tarybų Sąjungoje ir kai kuriose kitose šalyse jie buvo jėga priversti gyventi sėsliai.
Save čigonai vadina romais (panašiai, kaip lenkai – „polacy“, vokiečiai – „Deutsch“ ir pan.).
Čigonai bando įsitvirtinti kaip nacija ir siekia, kad visi juos vadintų tik romais ir ne kitaip.
Čigonų vadai palaiko gerus santykius su Jungtinių tautų, Europos Sąjungos ir pan. organizacijų funkcionieriais, ir šie paprastai gina čigonų interesus.

Kažkada čigonai buvo žeminami bei visaip persekiojami, tačiau dabar Europos Sąjungos mastu bandoma jiems priskirti išskirtinį statusą, kartais suteikiant čigonams daugiau teisių nei kitų tautybių žmonėms.
Bandymai privilegijuoti čigonus neretai sukelia pasipiktinimą jų atžvilgiu žeminamų tautų (rumunų, vengrų, lietuvių ir kt.) atstovams. Todėl Vidurio ir Rytų Europoje neretos prieščigoniškos nuotaikos.

Tradiciškai į čigonus žiūrima su įtarimu

Anksčiau čigonai buvo laikomi arkliavagiais, dykaduoniais, apgavikais ir pan.; nuo smurto prieš juos sulaikydavo tiktai krikščioniški mitai, tokie kaip „čigonai vaikystėje išgelbėjo Jėzų Kristų“, „kai Jėzų kalė prie kryžiaus, čigonai vinį pavogė“, ir t.t.

Ir dabar netrūksta atveju, kai bendraudami su čigonais, žmonės netikėtai praranda pinigus – pavyzdžiui, čigonei buriant ateitį, davę juos tik palaikyti. Čigonų taborai neretai garsėja kaip prekybos narkotikais centrai.

Sklinda kalbos, kad valstybė remia čigonų bendruomenes, kad šie dažnai nemoka už elektrą ir kitas paslaugas, už kurias tenka mokėti prastesnių, neprivilegijuotų tautybių žmonėms (pavyzdžiui, lietuviams).

Todėl natūralu, kad dalis lietuvių, ir ne tik lietuvių, tiesiog nemėgsta čigonų.

Aukštinti čigonus verčia valdininkai, teisėsauga ir žiniasklaida

Dalis čigonų gyvena tikrai vargingai – tačiau jie savo noru pasirenka tokį likimą! Niekur nedirbdami, jie gyvena taip, kaip nuo amžių gyveno jų protėviai.

Todėl lietuvius natūraliai erzina valstybinės paramos čigonams programos – kadangi tai nėra pagalba patekusiems į bėdą. Dažnai tai tiesiog valstybinis išlaikymas žmonių, kurie laisva valia pasirinko bastūnišką gyvenimą.

Romai lietuviškai – tai Romai ir Romos – tradiciniai lietuviški vardai! Skubėdami laižyti užpakalius čigonams ir jų globėjams iš Briuselio, ant Europos Sąjungos fondų paramos parazituojančių organizacijų aktyvistai ir perkami-parduodami Lietuvos žurnalistai visai nesijaudina, kad tuo būdu įžeidžia dešimtis tūkstančių Romu ar Roma tėvų pavadintų lietuvių. Juk tai tik kažkokie lietuviai!

Patys nesudurdami galo su galu, nors ir dirbdami nuo ryto iki vakaro, daugelis lietuvių negali nesipiktinti valstybės parama linksmai sau laiką leidžiantiems čigonams.

Tačiau piktintis tenka atsargiai, nes gausios policijos, prokuratūros ir teismų pajėgos dieną naktį prižiūri, kad (nors patys dažnai atvirai žeminami, agresyviųjų sionistų ir pan.) lietuviai neišdrįstų balso pakelti prieš čigonus.

Čigonų teises akylai prižiūri valdininkai ir teisėsaugos organai. Lietuvos žiniaspauda vieną po kito kepa čigonus liaupsinančius akivaizdžiai užsakomojo pobūdžio straipsnius.

Čigonai – Europos Sąjungos valdininkų numylėtiniai

Lietuvoje ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse rūpinimosi čigonais vajus prasidėjo ne šiaip sau. Paversti čigonus privilegijuota tauta ėmėsi Europos Sąjungos komisarai, jau senokai pumpuojantys į čigonų kišenes milijonus iš įvairiausių savo valdomų fondų.

Nors eurobiurokratai skelbiasi, kad rūpinasi čigonais nesavanaudiškų paskatų vedami, vis dėlto 2003 m. pavasasrį, referendumų dėl stojimo į Europos Sąjungą metu paaiškėjo ir tikrieji motyvai.

Kai iškilo pavojus, kad referendumai gali sužlugti, kai kuriose šalyse buvo organizuotas masinis čigonų balsavimas. Specialūs autobusai suvežiojo minias čigonų prie balsadėžių, ir Europos Sąjungos komisarų valdžion pateko visos dešimt naujų narių.

Čigonai – ideali politinė jėga

Europoje seniai išnyko gentinis solidarumas. Tautiškumas neretai laikomas blogiu, iš jo visaip tyčiojamasi. Jei neskaitysime žydų, dauguma europiečių nemano turį pareigą rūpintis savo tauta, jau nekalbant apie atskirus tautiečius.

Tuo tarpu čigonai išlaikė tautinio bendrumo jausmą. Jie brangina savo papročius ir tradicijas, jaučia pareigą aukotis dėl saviškių. Ir svarbiausia – daugelyje čigonų bendruomenių išliko gentinė hierarchija. Barono (čigonų bendruomenės vyriausiojo) valiai paprastai nuolankiai paklūsta dauguma grupės narių.

Neeuropietiškas solidarumas ir autoritarinė organizacija paverčia čigonus unikalia visuomenine ir politine jėga susvetimėjusiose vakarietiškose bendruomenėse. Norint užsitikrinti dešimčių tūkstančių žmonių politinę ar kitokią paramą (balsuojant, organizuojant valstybinį perversmą, šantažuojant ar tiesiog verčiant nepalankią vyriausybę), tereikia „susitarti“ vos su keliais baronais!

Todėl natūralu, kad tiek Europos Sąjungos valdininkai, tiek vietiniai politikai Vidurio ir Rytų Europoje stengiasi užkariauti čigonų simpatijas.

Panašu, kad būtent taip atsitiko 2003 m. minėtųjų euroreferendumų metu. Čigonams daugelį metų buvo skiriamas dosnus finansavimas, o lemiamu momentu (per referendumą) buvo urmu pasiųsti balsuoti „taip, kaip reikėjo“. Juk ne šiaip sau nuo amžių pasakojamos legendos apie nesuskaičiuojamus čigonų baronų turtus.

Aukštinant čigonus, begėdiškai žeminami lietuviai

Lietuvoje čigonų nedaug, vos keli tūkstančiai. Vis dėlto ir čia nuosekliai vykdoma Europos Sąjungos čigonų išaukštinimo politika. Neapsiribojama vien tik privilegijomis ir finansavimu.

Milijonų iš Europos Sąjungos fondų vardan viskam pasiryžę Lietuvos politikai bei valdininkai, už užmokestį kiekvienam rėmėjui į subinę sulįsti pasiruošę Lietuvos žurnalistai (bent jau daugelis jų) jau nebevadina čigonų kitaip kaip romais.

Tačiau romai lietuviškai – tai Romai ir Romos – tradiciniai lietuviški vardai! Skubėdami laižyti užpakalius čigonams ir jų globėjams iš Briuselio, ant Europos Sąjungos fondų paramos parazituojančių organizacijų aktyvistai ir perkami-parduodami Lietuvos žurnalistai visai nesijaudina, kad tuo būdu įžeidžia dešimtis tūkstančių Romu ar Roma tėvų pavadintų lietuvių. Juk tai tik kažkokie lietuviai!

Kaip šauksi, taip atsilieps

Aukštinant čigonus lietuvių sąskaita, visai natūralu, kad prieščigoniškos nuotaikos Lietuvoje vis labiau populiarėja.

Tauta tiesiog pasyviai reaguoja. Į gaują vagių ir prostitučių vis labiau panašėjančios Lietuvos valdžia su žiniaspauda tyčiojasi iš lietuvių, o šie puola į kitą kraštutinumą – dėl visko versdami kaltę silpnesniesiems.

Mus žemina visai ne čigonai!

Vis dėlto, nereikia pamiršti, kad iš mūsų tautos ir kultūros tyčiojasi ne patys čigonai, o lietuviai: valdininkai, politikai, žurnalistai ir iš Europos Sąjungos ar panašių fondų išlaikomi prisiplakėliai. Norėdami išlikti teisiais, turime tvarkytis su savo tautos išgamomis.

Ant pačių čigonų tikrai nederėtų pykti už tai, kad jie per šimtmečius persekiojimo išsaugojo savo tapatybę, tradicijas ir, svarbiausia, savo tautos vienybę. Juk būtent tai net mažas jų bendruomenes pavertė rimta politine jėga ir geidžiamais sąjungininkais.

Geriau iš čigonų pasimokytume kaip elgtis su savo tautos išdavikais.