Žemėpatis, senovės lietuvių žemės, derliaus, ūkio ir namų dievas. Jis globojo sodybas, trobesius, gyvulius. Žemėpatis gali būti deivės Žemynos vyras arba brolis.
Pirmasis Žemėpatį paminėjo M. Mažvydas 1547 m., ragindamas mesti kaukų, žemėpačių, lauksargių garbinimą.
Žemėpačio funkcijos ir jam skirtos apeigos plačiai aprašytos Mato Pretorijaus: Žemėpatis saugojo ir prižiūrėjo trobesius ir visą juose esantį turtą; saugojo nuo gaisro; žmonėms nešė sėkmę, gerovę, laimino jų darbus, teikė sveikatą, linksmumą; lemė ūkio gerovę, gyvulių prieauglį; su Žemynėlės pagalba teikė gausų derlių. Kiekvienas ūkininkas turėjo savo Žemėpatį.
Anot M. Pretorijaus, Žemėpatis iš tikrųjų yra dievas, ne tik prižiūrintis sodybą, ją ginantis ir sergstintis, bet ir sugriaunantis. Nuo šio dievo priklauso ūkio gerovė, o jei Žemėpatis supyko, tai niekam šioje buveinėje nebus gerai, ir ne tik šeimininkui, vaikams ir samdiniams, bet ir gyvuliams tvartuose.
Jam skirtos apeigos buvo atliekamos iš karto įsikėlus į naują namą (per įkurtuvę), o paskui kasmet žiemos metu prieš Kūčias. Apeigos atliekamos prie židinio ugnies arba teritorijoje, simboliškai atribotoje degančiomis žvakėmis. Apeigų metu valgomas gaidys ir geriamas alus. Žemėpačiui aukotas gaidys ar višta ir pradedant pavasarinį arimą ir prieš gyvulių išginimą. Per Jurgines aukotas juodas gaidys, kurio krauju šlakstomi namų daiktai. Per derliaus šventės puotą šio dievo garbei žmonės gerdavo 12 statinių alaus. Puotaudami dainuodavo ir pūsdavo ilgus trimitus. Žemėpačiui taip pat 3 kartus per metus aukodavo miltus, kai kur – paršus ir jaučius. Nauja marti pradėdama šeimininkauti jam aukodavo duonos ir rankšluostį.
Teksto komentarai