Bangpūtys – vakarų lietuvių ir senųjų prūsų jūros dievas. Laikytas piktąja vandenų dvasia.
Matas Pretorijus (apie 1690 m.) pirmą kartą paminėjo bangputtys – ein Gott des Sturms („audros dievas“). Pretorijus, remdamasis Jonu Bretkūnu, teigė, esą žvejai Bangpūčio garbei tam tikru metu maudydavosi, o pavasarį žvejodami mariose, kepė pirmąją lydeką, taip pat jo garbei esą laikė kelis vaidilučius, vadinamus naručiais (naruttes), kurie nerdavę į vandenį ir bendraudavę su vandeniais. Bangpūčiui tai pat būdavo aukojamas šaukštas.
Bangpūtys minimas lietuvių liaudies dainoje Išbėg išbėgo iš Rusnės kiemo (užrašė M. L. Rėza). Šaltiniai byloja, kad Bangpūtys buvo žinomas tik Pamario žvejams. Remiantis skurdžiais šaltiniais dalis mitologijos tyrinėtojų rekonstruoja Bangpūtį kaip jūros, audros ir vėjo jūroje dievą. Pagal rekonstrukcijas tai žiaurus ir nenumaldomas dievas. Jis turėjęs barzdą, sparnus ir du veidus.
Tyrinėtojai nesutaria, ar Bangpūtys tapatus kitiems žinomiems pajūrio vėjų dievams – Vėjopačiui bei Bardaičiui (Gardaičiui). Anot Rimanto Balsio, hipotetiškai galima teigti, jog Bangpūtys, Vėjopatis ir Bardaitis – tas pats dievas, tik prūsų ir vakarinių lietuvių skirtingai vadintas.
Kasmetinėje šventėje „Palangos stinta“ prie jūros sutinkamas jūrų dievas Bangpūtys.
Teksto komentarai