Austėja lietuvių mitologijoje – spėjama bičių ir žydinčios augalijos deivė, šeimos gausintoja, ištekančių ir nėščių moterų globėja. Ši numanoma deivė minima tik vieninteliame šaltinyje. Vienintelį kartą Austėją XVI a. paminėjo Jonas Lasickis žemaičių dievų sąraše De diis samagitarum (1580 m.). Jis Austėją vadino bičių deive (apum est dea), kurios žmonės šaukdavęsi ypatingai bičių spiečiaus metu. Manoma, kad Austėja sudarė porą su bičių dievu Bubilu.
Austėjos vardas siejasi su žodžiais „austi“, „ausyti“, t. y. greitai skraidyti, šen bei ten bėgioti, audinėti, rinkti medų, austi korius, į kuriuos bitės krauna medų ir augina perus. Manoma, kad pirminė žodžio „audėja“, „audimas“ reikšmė sietina ne su audeklo audimu, o su bičių korių audimu. Kaip bitės audžia korius, taip vorai – voratinklius.
Senovės žmogus nepažino gamtos dėsnių. Jį stebino bičių organizuotumas, primenantis paties žmogaus gyvenimą, jų gimimo ir mirties paslaptingumas. Bites imta laikyti nepaprastomis, šventomis, dievų darbininkėmis. Medžius, kuriuose įsikurdavo bitės, taip pat imta laikyti šventais. Bitė – vienintelė iš žinomų gyvių nenugaišta, o miršta, kaip ir pats žmogus. Mirusią bitę senovės žmonės užkasdavo į žemę, t.y. palaidodavo. Gerbdami bites, žmonės vengdavo jų akivaizdoje bartis, keiktis, ginčytis, vyrai prie bičių nusiimdavo kepures. Tikėta, kad bitės galinčios kalbėti ir giedoti, suprantančios žmonių kalbą ir sugebančios atspėti jų ateitį.
Austėjos šventė bičkopis buvo švenčiama rugpjūčio viduryje. Į bičkopio šventę iš anksto sukviesdavo gimines ir gerus kaimynus su šeimomis, tikėdami, kad kuo daugiau susirinks į apeigas žmonių, tuo geriau seksis bitėms nešti medų. Paskirtą dieną visi rinkdavosi iš pat ryto. Prieš atkeldami avilius, visi kartu melsdavosi deivei Austėjai bei reikšmingam bičių dievaičiui Bubilui, prašydami saugoti ir globoti bites. Bičkopio metu žegnojo, šlakstė švęstu vandeniu avilius, kad apsaugotų nuo visokių blogybių. Tuo metu garbinti ir žolynai iš kurių bitės neša medų. Pirmą išimtą medaus korį, kaip auką deivei, bitininkas išdalydavo elgetoms, kaimynams, vaikams. Šis paprotys buvo susietas su prietaru, kad atidavus, tokią auką, geriau seksis bitininkauti.
Pasidalinę bitėmis žmonės, tapdavo bičiuliais. Bičiulystė (bendrų bičių turėjimas) buvo palaiminta deivės Austėjos. Bičiulystės ryšiai buvo stiprūs, paprastai jie tęsdavosi iki vieno iš bičiulių mirties. Bičiulių santykiai reiškėsi visapusiška abipuse pagalba, nuoširdumu, pasitikėjimu. Bičiuliai vieni kitiems neturėdavo teisės nusižengti nei darbais, nei mintimis, tikėdami, kad bitės jų nenuoširdumą išduosiančios. Bičiuliai taip pat turėdavo kartkartėmis lankyti vieni kitus, ypač pavasarį bičių apžiūrėti. Apsilankiusį laikydavo dideliu svečiu, sodindavo už stalo garbingiausioje vietoje, vaišindavo. Tuo metu atlikdavo apeigas, kurios buvo skirtos deivei Austėjai.
Teksto komentarai