Medžiai svarbūs žmonių gyvenime. Senovėje jie žmonėms teikė prieglobstį, gydė, šildė… Ir dabar su medžiais draugaujame. Ąžuolas – visiems nuo vaikystės gerai pažįstamas medis, atėjęs į mūsų gyvenimą iš miškų, pasakų, tautosakos. Paklausus visi pasakys, kad tai miško galiūnas. Šį apibūdinimą medis pelnė savo išvaizda, plačia lapija, kuri dažnai yra užuovėja paukščiams ir žmonėms, tvirta ir ilgai tarnaujančia mediena.
Šis medis Lietuvoje simbolizuoja stiprybę, tvirtumą ir ilgaamžiškumą. Ąžuolo šaknys įsiskverbia giliai į mūsų krašto žemę su ja sudarydamos neatskiriamą vienybę, vėjo blaškomas medis tik stiprėja, o išsaugodamas tvirtybę ir aiškų siluetą auga lėtai, neskubėdamas keistis. Ąžuolų Lietuvoje nėra daug, jie ypatingi. Jau gilioje senovėje juos žmonės garbino kaip baltų tautos medžius.
Senuosiuose raštuose teigiama, kad ąžuolai buvo pašvęsti dievui Perkūnui arba laikomi dievų buveine. Dauguma senovės lietuvių šventovių radosi ąžuolynuose arba šalia jų.
Ąžuolai sudievinti dėl skleidžiamos energijos. Senovės lietuviai tikėjo, jog gyvendamas greta ąžuolo būsi sveikas ir ilgai nepasensi. Gimus berniukui mūsų protėviai prie namų sodindavo ąžuoliuką. Jis tapdavo savotišku jauno žmogaus dvasiniu draugu.
Sodybose auginami ąžuolai saugodavo namus nuo piktųjų dvasių, suteikdavo energijos. Sakoma, kad užtenka ąžuolą apkabinti ar prie jo kelioms minutėms prisiglausti ir pagerėja nuotaika, atsiranda daugiau jėgų.
Ir dabar ąžuoliniais vainikais vainikuojami sportininkai, menininkai, net politikai.
Teksto komentarai