Patulas dar kitaip Pikulas, Pikuolis – trečiasis prūsų trejybės dievas, pirmą kartą paminėtas 1418 m. Varmės vyskupo laiške popiežiui. Jis susietas su mirusiųjų pasauliu, laidojimo papročiais ir apeigomis. Tai požemių, tamsos, pykčio, nelaimių dievas, buvęs labai bjaurus ir itin piktas, vaidendavęsis. Užrūstinus jį, permaldauti be kraujo buvę sunku. Daugeliu savybių Patulas yra priešingybė Patrimpui. Vienas senas, kitas jaunas, vienas susietas su gyvenimu, kitas – su mirtimi.
Prūsų dievų trejybė tiek pagal horizontalią (kairėje Patrimpas, centre svarbiausiasis dievas Perkūnas, dešinėje Patuklas), tiek pagal vertikalią padėtį, atitinka pasaulio erdvės modelį: viršus – vidurys – apačia, arba dangus – žemė – požemis. Šis dievų išdėstymas atitinka laiko sandarą: vasara, ruduo, žiema, o taip pat atskirus žmogaus gyvenimo epizodus: jaunystė, branda, senatvė.
Vokiečių kronikininkas S. Grunau (XIV a.) jį tapatina su dievu, vaizduojamu ant Prūsų vėliavos ir Romuvos ąžuolo. Šioje vėliavoje Patulas vaizduojamas seniu mirtinai išbalusiu veidu, su didele žila barzda, raudonais drabužiais, galvą apsirišęs balta skara. Jo simboliai buvo pamautos ant ragotinių trys kaukolės: žmogaus, jaučio ir arklio. Vėlesniuose šaltiniuose Pikulo įvaizdį stipriai paveikė krikščioniškieji velnio ir pragaro vaizdiniai, tai atsispindi 19 a.–20 a. pirmos pusės mitų tyrinėjimuose.
Patulas gėrėjęsis ir džiaugęsis žmonių rūpesčiais, vargais, skausmu. Užrūstinus kurį nors dievą, pasirodydavęs Patulo tarnas, reikalaudavęs atgailauti. Siekiant Patulą permaldauti, 3 dienas inde deginę taukus. Jei trečią dieną Patulas šios aukos negaudavęs, vėliau numaldyti jį galima buvę tik krauju. Aukojami buvo gyvuliai: arkliai, kiaulės, ožiai. Šventąjį ąžuolą šlakstė jų krauju. Anot S. Grunau, Patului taip pat aukoti įvairūs brangūs daiktai, žmogaus kraujas.
Teksto komentarai