Perkūnas – senovės lietuvių ir baltų mitologijos dievas. Dievaitis Perkūnas laikytas galingesniu už daugelį kitų dievų. Kai Dievas sukūrė Perkūną apgyvendino jį aukštame, neprieinamame kalne ir pavedė valdyti orą. Taigi perkūnas yra gamtos ir atmosferos reiškinių valdovas. Jam paklūsta vėjai ir audros, o žaibas yra pagrindinis jo ginklas.
Perkūnas Dievui padėdavo tvarkyti pasaulį – Dievas nurodydavo, kur Perkūnui trenkti. Perkūnas galėjo užmušti gyvulius, sudeginti trobas, suskaldyti akmenis, nuversti medžius ir pan. Perkūnas laikytas Dievo valios vykdytoju ir dar kitaip dažnai vadintas „Dievo rykšte“ arba „Dievo rikiu“. Tikruoju vardu jį bijojo vadinti, netgi draudė vaikams. Jo vardą galėjo ištarti tik suaugusieji, bet tik ne per audrą, kad jį paminėjus staiga nepasirodytų.
Paprastai žmonės maldaudavo Perkūną, kad būtų geras oras jojant į karą, šienaujant pievas, pjaunant rugius ar dirbant kitus darbus. Aukodavo jam javus, gyvulius, drabužius. Trobas apkaišydavo šventų medžių – eglės ir žilvičio – šakomis tam, kad Perkūnas netrenktų. Be to, užėjus audrai, žmonės skambindavo varpeliu, degindavo vaško žvakes ir pan.
Kiekvieną pavasarį Perkūnas tuokiasi su savo žmona Žemyna, žemės gamtos ir derliaus deive. Jam priklauso neišsenkamos vandens atsargos, sukauptos virš „akmeninio dangaus skliauto“. Šiuo vandeniu pavasarį per pirmąjį griaustinį Perkūnas, besitrankydamas danguje, mosuodamas žaibais, svaidydamas akmeninius kirvukus ar strėles, apvaisina deivę Žemyną, kuri įgauna galią gimdyti vaisius.
Nukritus pirmiesiems Perkūno „kirvukams“, kuriems priskiriama nepaprasta galia pažadinti ir apvaisinti, pabunda žemė, pradeda želti žolė, ima sprogti medžiai. Taigi jų dieviškos meilės vaisius – kiekvieną pavasarį pasikartojantis viso kas gyva atgimimas.
Lietuvoje liepos 20 d. buvo švenčiama Perkūno šventė, kuri krikščionybės laikais sutapatinta su šv. Elijo švente.
Iš viso Lietuvoje užrašyta apie 115 vietovardžių ir gamtos objektų vardų, kurie yra žodžio Perkūnas dariniai. Keletas šių objektų: Perkūno kalnas, Perkūno akmuo, Perkūno namai Kaune.
Teksto komentarai