Laumės yra vienos seniausių ir dažniausiai minimų būtybių lietuvių tautosakoje. Jos yra tarpininkės tarp žemės ir dangaus sferos. Dievas Perkūnas ir deivė Laumė mitologijoje buvę sužadėtinių arba sutuoktinių pora. Sakmėse sakoma, kad Perkūno ir Laumės vestuvės neįvykusios, nes Laumė įsimylėjusi Mėnulį. Todėl Laumė tebevaikščiojanti tik vakarais, kai šviečia Mėnulis. Kituose tyrinėjimuose teigiama, kad Perkūno žmona Laumė už neištikimybę buvo išvyta iš dangaus į žemę ir susituokė su velniu.
Iš pradžių laumės vaizduotos kaip paukštės, karvelio pavidalu. Ilgainiui laumės tapo pusiau žmogiškomis būtybėmis: moterimis su vištos kojomis. Laumių pavidalas, susidaręs akmens amžiuje, dar tada, kai būta kanibalizmo, įgavo baisią išvaizdą – ilgas rankas su aštriais nagais, didelius dantis, susivėlusius plaukus. Manyta, kad naktimis sutiktus vyrus jos sugnaibydavo, užkutendavo ir suėsdavo. XX a. Lietuvos kaime laumės prisimenamos kaip patrauklios, motiniškos, seksualios moterys didelėmis krūtimis, ilgais plaukais bei gražiais drabužiais.
Laumės paprastai pasirodydavo dviese, trise ar grupėmis. Šviečiant mėnuliui jos dažnai rinkdavosi prie upių ir ežerų, kur ant lieptelių skalbė savo nesibaigiančius audinius ar maudėsi apleistose pirtelėse. Taip pat jos rinkdavosi prie pelkių ar rasotose pievose, kur susirinkusios linksmindavosi ir šoko ratelius (beje, ratu išdygusieji grybai buvo vadinami „laumės ratu“). Žmonės bijojo išgirsti laumių dainavimą, nes jų dainos apžavėdavo. Laumės turėjo glaudų ryšį su lietumi, nes manyta, kad jų šokiai sukelia lietų. Sakoma, kad vaivorykštė yra laumių išausta juosta. Laumių žinioje taip pat buvo kai kurie dideli akmenys, žmonių vadinami laumių stalais. Daugelyje padavimų minimas Liškiavos Laumės Tiltas – akmenys Nemuno vagoje. Laumių buveinė buvusi ir prie Puntuko akmens.
Laumės buvo laikomos žmonių moralės saugotojomis, jos padėdavo tik geriems, teisingiems, neturtingiems. Našlaitėms, varguolėms laumės padėdavo verpti, atnešdavo rietimus drobių, margų audinių. Moterys stengdavosi įgyti Laumių palankumo. Eidamos iš pirties, palikdavo joms muilo ar vantų. Atsidėkodamos laumės atnešdavo šilko kaspinų ir kitų brangių daiktų. Tačiau Laumės bausdavo gobšuolius už saiko neturėjimą, smerkdavo tinginius.
Laumės apbūdinamos kaip nepaprastai stiprios, greitos, darbščios, nevaldančios savo jėgų. Verpiant arba audžiant laumes labai sunku sustabdyti. Pritrūkusios linų jos galėdavo suausti ir šeimininkės plaukus ar visą žmogų. Priviliojusios vaikiną myluodavo jį tol, kol mirtinai užkamuodavo. Laumių dovanotos drobės rietimas niekada nesibaigdavo.
Laumės jautė ypatingą silpnybę kūdikiams. Jos ne tik skalbė audeklus, verpė ir audė, bet ir lemdavo naujagimių ateitį ir jais rūpindavosi. Laumės netyčia paliktą vaiką aprengdavusios ir pavalgydindavusios, o tuo tarpu specialiai dėl naudos paliktą vaiką negyvai uždusindavusios. Daugelyje sakmių Laumės pavogdavusios nekrikštytus naujagimius arba juos pakeisdavusios, padėdavusios vietoj kūdikio šiaudų ryšulį. Laumių vaikai išaugdavo iš šieno kupetos, kurią laumės sunešdavo pavogtų kūdikių vietoje. Žmonės dažniausiai nepastebėdavo šios suktybės, ir laumės vaiką augino kaip savo. Jeigu kuris vaikas ilgai nevaikščiodavo, nekalbėdavo, turėjo didelę galvą, jį laikydavo Laumės pakeistu. Čia galime pastebėti tam tikras sąsajas su neįgaliais žmonėmis.
Vėliau Laumių vaizdiniams nykstant, jas pradėta painioti su gimimo ir vaisingumo deive Laima, bei raganomis. Dėl šios priežasties, atsirado naujos mitinės būtybės „Laumės raganos“ pavadinimas.
Teksto komentarai