Žaltys – namų židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybė. Jis buvo laikomas gerąja namų dvasia, globėju ir gydytoju. Žaltys buvo priskiriamas prie antgamtinių būtybių.
Lietuvių mitologinėse sakmėse pasakojama apie dvejopus žalčius – apie gyvenusius kartu su žmonėmis sodybose – namines gyvates – ir apie sutiktas miške. Žmonės žalčius skirstė į gerus ir blogus. Gerais laikė tuos, kurie gyveno namuose, o blogais – kurie miškuose. Sakmėse žalčio pagrindinė funkcija – teikti gerovę šeimai ir namams, kuriuose gyvena. Žalčiai laikyti namuose, maitinti, jiems aukota gaidžiai, viščiukai. Sakyta, kad tokie namai yra laimingi, į juos netrenkia žaibas, aplenkia ligos, geriau auga gyvuliai. Labai artima buvo žalčių draugystė su vaikais. Žalčiai su vaikais miegodavę vienoje lovoje, valgydavę iš vieno indo, kartu žaisdavę. Žalčiams taip pat priskiriama ir teisingumo vykdymo funkcija – skriaudų žalčiai nedovanodavę. Toks samprotavimas paplito krikščionybės laikais, kovojant su žalčių kultu. Tikėta, kad užgautas žaltys keršijąs: užnuodija pieną, kiaulių ėdalą. Jo įgėlimas laikytas bausme už nuodėmes. Dažnai gyvatės įgėlimas buvo gydomas užkalbėjimais.
Lietuvių terminas “gyvatė” siejasi su gyvybe, gyvastimi, gyvenimu. Gyvatės buvo reikšmingos liaudies medicinoje. Žalčių kaukoles nešiodavosi ant kaklo, tikėdami, jog tai apsaugos nuo ligų ir padaugins turtą. Žalčiai, būdami gyvybės davimo simboliai, sergi ir prižiūri žemėje glūdinčius turtus, užkastus ir užkeiktus aukso, sidabro, perlų ir kitų brangenybių lobius. Tais turtais ropliai apdovanoja savo geradarius, varguolius ir skriaudžiamus žmones.
Lietuvių liaudies mene dažnai aptinkama biblijinis vaizdinys kai gyvatė ar žaltys apsivyniojęs aplink Gyvybės medį arba stulpą. Realistiškai gyvatės ar žalčiai vaizduojami ant įvairių darbo įrankių, baldų, dėžučių, rankšluostinių, važių, šepečių. Be realistiškai vaizduojamų žalčių, yra daugybė stilizuotų, išreikštų atitinkamais ženklais ir simboliais. Taip jie vaizduoti ant papuošalų, audinių, darbo įrankių, baldų, apyvokos daiktų ir kt. Juostų ornamentika, kurioje galima aptikti gyvačių ir žalčių ženklus, – viena seniausių. Tobulėjant kalvystei juos imta vaizduoti žalvariniuose, geležiniuose dirbiniuose, papuošaluose. Amuletai su žalčio atvaizdais buvo paplitę iki kontrreformacijos. Ypač gausiai žalčiai vaizduoti Mažojoje liaudies architektūroje. Jų galima rasti ir virš langinių, ir ant koplytstulpių. Daug koplytstulpių su žalčio atvaizdu rasta Žemaitijoje.
Žalčio kultas
Žalčių kultas ypač paplito vystantis pirmykštei bendruomeninei gimininei santvarkai, atsiradus nagualizmui – kai imta garbinti asmeninį totemą. Žmogaus pagarbą kėlė savotiška žibanti žalčio išvaizda, baimę keliantis žvilgsnis ir tai, kad jis išsineria iš savo odos. To laiko žmogui – totemo nešiojimas prilygo totemo garbinimui, nes buvo tikima, jog ir atvaizde apsigyvendavusi dvasia.
Dalis kulto persiformavo į dabartines liaudies tradicijas, žaidimus, tapo reikšmingais papročiais. Žalčio kultas vis sklido pasakojant pasakas, puošiant pagamintus daiktus. Iš lūpų į lūpas, iš daiktų į daiktus atkeliavo ir iki šių dienų, kur kultas įėjo ir į grožinę literatūrą, profesionalųjį meną, choreografiją.
Teksto komentarai