Laima – likimo lėmėja. Laimai melsdavos besilaukiančios ir besiruošiančios gimdyti. Moterys žinojo, kad Laima lemsianti ne tik gimimą, bet ir tolesnį likimą. Nuo jos priklausė sėkmingas ar nesėkmingas bus žmogaus gyvenimas. Gimus kūdikiui, buvo atliekamos sudėtingos apeigos su aukomis ir maldomis, skirtos Deivei Laimai, kad ji šiam duotų palankų likimą. Deivės garbei visi gerdavo gėrimo ir aukodavo dedeklę vištą. Išvirtą vištą valgydavo gimdyvė su pribuvėja ir kitomis moterimis aplink stalą.
Ši deivė buvo vaizduojama gegute. Na, o gegutė nuo senų laikų yra žmogaus gyvenimo saugotoja, svarbių jo gyvenimo įvykių (gimimo, santuokos, mirties) pranešėja.
Atsirado žmogaus pavidalo akmenų, kuriuose įkūnytas Laimos dieviškasis pradas, sietas su gyvybės atsiradimu, jos globojimu, vaisingumu. Bevaikės moterys dėdavo ant jų aukas. Rasta akmenų, anot tikėjimo, su Laimos pėdomis. Iš tų pėdų akmenyse žmonės semdavo vandenį, manydami, kad jis turi stebuklingų gydomųjų ar vaisingumo galių. Prie tokių akmenų žmonės rinkdavosi garbinti jį nusilenkdami ar klaupdamiesi, aukodami duonos, vilnų, linų, pinigų. Kaimiečiai paprastai garbino tiesiog prie svirno laikomą akmenį. Tačiau daugiausia šiai dievybei aukodavo lazdas. Lazdas palikdavo, tikėdamiesi atgauti sveikatą – skaudamų kojų ar rankų stiprybę.
Laima buvo mylima deivė. Jos vardas minimas dainose, sakmėse, apsakymuose. Jai buvo priskirti šventiniai ketvirtadienių ir tarpukalėdžių (nuo gruodžio 24 iki sausio 6 d.) vakarai.
Teksto komentarai