Vakarų skirstomieji tinklai – amžiaus vagystė?

Vakarų skirstomieji tinklai (valstybei priklausantys 77 procentai akcinės bendrovės „Vakarų skirstomieji tinklai“ (dabar – AB VST) akcijų) buvo parduoti privačiai įmonei už sumą, maždaug pusantro milijardo litų mažesnę už jų vertę, nustatytą iš karto po pardavimo.

Valstybė prarado milijardus, nors nei Vyriausybė, nei Seimas nedeklaravo savo ketinimų paremti pirkėją.

Ar tai nebuvo ypač didelio masto vagystė? Ir jei buvo, kas gi tie Lietuvą apiplėšę vagys?

Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimas labai priminė organizuoto grobimo iš valstybės spektaklį

Akcinė bendrovė „Vakarų skirstomieji tinklai“ (toliau čia bus vadinami VST) buvo įsteigta suskaldant valstybinę įmonę „Lietuvos energija“ – siekiant atskirti energijos perdavimą nuo jos gamybos. (Reformos pretekstu tarnavo Europos Sąjungos direktyva.)

Privatizavimo metu Valstybės turto fondo darbuotojai elgėsi tarsi jų pagrindinis tikslas būtų parduoti VST konkrečiam pirkėjui už mažiausią įmanomą kainą. (Pagal ne vieno korupcijos tyrimo rezultatus, Lietuva yra viena korumpuočiausių pasaulio valstybių).

Nustatant VST vertę, buvo nuslėptas, taigi į kainą neįtrauktas, daugelio milijonų litų vertės turtas. (Pagal Valstybės kontrolės išvadas – daugiau kaip 28 milijonai litų.)

Turtas buvo vertinamas ne pagal jo rinkos vertę, o pagal jo naudojamąją vertę perduodant energiją tuometinėmis mažomis kainomis.

Konkurso kriterijai buvo nustatyti taip, kad jame negalėjo dalyvauti du potencialūs kandidatai, trečias atkrito bankinio žaidimo pasekmėje – ir galų gale Vakarų skirstomieji tinklai buvo parduoti be jokio varžymosi vieninteliam konkurse dalyvaujančiam dalyviui.

Vis dėlto kriterijai nereikalavo, kad pirkėjas turėtų patirties energetikoje – tradiciškai tai yra būtina sąlyga privatizuojant tokio pobūdžio objektus.

2003 m. gruodžio 23 d. 77 procentai valstybei priklausančių akcijų AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ buvo parduoti devynių fizinių asmenų grupei už 539,846 mln. litų.

Iš karto po to nepriklausomi vertintojai įvertino VST turtą 3,3 kartų daugiau – 2,351 mlrd. litų  .

2004 m. pradžioje Vakarų skirstomieji tinklai, iki tol formaliai vertinti 0,7 mlrd. litų, oficialiai pervertino savo turtą iki beveik 2,5 mlrd. litų.

Taigi beveik 2 mlrd. rinkos vertės turtas (privatizuota ne 100, o 77 procentai VST akcijų) buvo parduotas už 540 milijonų litų.

Vakarų skirstomieji tinklai – įmonė, kurios kaina priklauso nuo politikų sprendimo

Vakarų skirstomieji tinklai yra absoliutus monopolistas, todėl jų paslaugų kainą reguliuoja speciali vyriausybinė komisija. Nuo šios komisijos sprendimo priklauso VST pelnas, taigi ir tikroji (rinkos) kaina.

Netrukus po privatizavimo Seimas leido pakelti mokesčius už elektros perdavimą, ir netrukus VST pelnas išaugo dešimtimis milijonų litų.

Akivaizdu, kad kainos bus didinamos dar ne kartą, tad netolimoje ateityje Vakarų skirstomieji tinklai uždirbs, taigi ir kainuos, dar daugiau.

Vakarų skirstomieji tinklai privatizuoti panašiai kaip „Mažeikių nafta“

Naftos perdirbimo įmonės privatizavimas 1998 m. įėjo į istoriją kaip pirmasis visiškai neslepiamos korupcijos ypač dideliais mastais (dabar jau tapusios kasdienybe) pavyzdys Lietuvoje.

Prieš privatizuojant „Mažeikių naftą“, vyriausybė faktiškai atėmė iš jos apyvartines lėšas – ir dar neseniai klestėjusi valstybinė įmonė neišvengiamai pateko į keblią finansinę situaciją. Per trumpą laiko tarpą viena perspektyviausių ir pelningiausių Lietuvos bendrovių buvo nusmukdyta ir netgi pradėta vaizduoti kaip našta valstybei.

Mažeikių naftą sužlugdę žmonės (greičiausiai įmonės vadovai ir jų bendrininkai tuometinėje vyriausybėje) tikėjosi pusdykiai įsigysią savo pačių sužlugdytą Lietuvos pramonės gigantą, tačiau tuometinė Seimo valdžia (greičiausiai nesusitarusi dėl savo dalies dydžio) neleido įgyvendinti šių planų ir pati pradėjo derybas su savo favoritu – JAV bendrove Viljams.

Galų gale ne tik trečdalis „Mažeikių naftos“ buvo faktiškai nemokamai atiduotas JAV įmonei ir iš valstybės iždo buvo išmokėti šimtai milijonų dolerių, – tuometinės valdžios partneriams perduota valdyti įmonė buvo atleista nuo didelė dalies mokesčių.

„Mažeikių naftos“ mokėti mokesčiai paskutinį praeito amžiaus dešimtmetį sudarė didelę dalį viso Lietuvos biudžeto, ir tuo metu, kai amerikiečiai išsivežinėjo šimtus milijonų, Lietuva pateko į finansinę krizę, turėjo imti skubią paskolą iš Tarptautinio valiutos fondo bei dar ilgai vykdyti drakoniškas taupymo („Saulėlydžio“ ir pan.) programas.

Tenka daryti išvadą, kad Vakarų skirstomieji tinklai buvo privatizuojami pagal tipišką vogimo (grobimo) iš valstybės privatizavimo pagalba scenarijų, populiarų tiek Afrikoje, tiek Rytų ir Vidurio Europoje.

Dabar, prisimenant pirmąjį „Mažeikių naftos“ privatizavimą, dažniausiai kalbama būtent apie tą jo aspektą, kad turtingiausia pasaulio valstybė ciniškai apiplėšė neturtingąją Lietuvą. Užmirštama kita šio tragiško Lietuvai privatizavimo pusė – kad „Mažeikių naftos“ kaina buvo dirbtinai numušta dar prieš derybas, (akivaizdžiai) specialiai įstūmus ją į finansinę krizę.

Labai panašiai buvo privatizuojami ir Vakarų skirstomieji tinklai. Prieš privatizavimą Valstybės turto fondas įvertino VST ne pagal jų valdomo turto rinkos kainą, bet pagal tuo metu gautą pelną, visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad politiškai buvo nustatytas labai mažas mokestis už elektros perdavimą – ir Vakarų skirstomieji tinklai buvo parduoti už kainą, daugiau kaip tris kartus mažesnę nei rinkos.

Vakarų skirstomieji tinklai buvo privatizuojami pagal TIPIŠKĄ VOGIMO IŠ VALSTYBĖS SCENARIJŲ

Pradėjus kalbėti apie nacionalinio investuotojo projektą atominės elektrinės statybai, tapo aišku, kad būtų kur kas geriau, jei Vakarų skirstomieji tinklai vis dar būtų valstybinė įmonė – jų privatizuoti visiškai nereikėjo.

Todėl, pibendrinant tai, kas jau pasakyta, tenka daryti išvadą, kad Vakarų skirstomieji tinklai buvo privatizuojami pagal tipišką vogimo (grobimo) iš valstybės privatizavimo pagalba scenarijų, populiarų tiek Afrikoje, tiek Rytų ir Vidurio Europoje.

• Buvo privatizuota natūrali monopolija, pelninga ir strategiškai labai svarbi valstybinė įmonė, reikalinga ateities valstybiniams projektams – įmonė, kurios visiškai nereikėjo privatizuoti.
• Įmonė buvo privatizuota už daug mažesnę kainą nei priklausytų. Jos kaina buvo dirbtinai daug kartų sumažinta.
• Politiškai formuojamos valstybinės įstaigos vertintojai savo skaičiavimuose nuslėpė dalį įmonės turto, neįtraukdami jo į galutinę kainą.
• Netrukus po privatizavimo politiniu sprendimu buvo pakelti įmonės teikiamų paslaugų įkainiai, ir ji tapo ypač pelninga.

Jei įvyksta vagystė, norisi išsiaiškinti, kas gi tie vagys

Kadangi Vakarų skirstomieji tinklai buvo privatizuoti pagal tipišką vogimo scenarijų korumpuotose valstybėse ir Lietuva be jokio sveiku protu suvokiamo pagrindo prarado milijardus, kyla pagrįstas įtarimas, kad Lietuvos valstybė buvo banaliausiai apvogta.

Norėtųsi, kad VST privatizavimas būtų rimtai tiriamas, kad milijardų praradimo aplinkybes aiškintųsi kompetetingi tyrėjai, prižiūrimi sąžiningų prokurorų, kad visą valstybės patirtą žalą ir kaltininkus nustatytų bešališkas teismas, tačiau to tikėtis būtų mažiausiai naivu gyvenant vienoje pačių korumpuočiausių pasaulio valstybių.

Panašu, kad „neelitiniams“ lietuviams (kurie patys nevagia ir kyšių neima) telieka patiems liūdnai samprotauti apie tai, kas gi iš tikrųjų kaltas dėl Lietuvos prarastų milijardų.

Norėtųsi, kad VST privatizavimas būtų rimtai tiriamas, kad milijardų praradimo aplinkybes aiškintųsi kompetetingi tyrėjai, prižiūrimi sąžiningų prokurorų, kad visą valstybės patirtą žalą ir kaltininkus nustatytų bešališkas teismas, tačiau to tikėtis būtų mažiausiai naivu gyvenant vienoje pačių korumpuočiausių pasaulio valstybių.

Žinoma, atsiranda politikų, žurnalistų ir kitokių rėksnių, kurie piktinasi, kad kalbant apie korupciją bei vagystes „teršiama Lietuvos reputacija“ ar pan., tačiau taip juk visų pirma šaukia tie, kurie nori ir toliau ramiai vogti iš tos pačios valstybės, kurios reputaciją taip saugo.

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas