Katalikų bažnyčia vėl nevaržomai viešpatauja Lietuvoje. Lietuviai ne katalikai ir toliau žeminami.
Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje Romos Katalikų bažnyčia ne tik atgavo Tarpukariu turėtą įtaką, bet ir dar labiau ją sustiprino daugelyje visuomeninio gyvenimo sričių.
Katalikais save vadina absoliuti dauguma lietuvių, katalikiškumą viešai demonstruoja vos ne kiekvienas aukštesnio rango politikas. Katalikų bažnyčios vertybės dažnai atvirai deklaruojamos Lietuvos valstybės vertybėmis.
Neretai tenka išgirsti tokius viešus teiginius, kaip Lietuva Marijos žemė ar Kiekvienas tikras lietuvis yra katalikas, nemažai lietuvių yra iš tikrųjų įsitikinę, kad katalikybė yra neatsiejama lietuvybės dalis.
Todėl santykis su Katalikų bažnyčia yra ir, matyt, dar ilgai išliks labai svarbus lietuvybės suvokimui visuomenėje.
Tiek Lietuvos žiniasklaidoje, tiek oficialioje aplinkoje (pavyzdžiui, vadovėliuose) Katalikų bažnyčia paprastai vaizduojama lietuvybės globėja ir gelbėtoja. Ypač pabrėžiami jos nuopelnai priešinantis Rusijos bei tarybinei okupacijai.
Tačiau tai yra tik viena medalio pusė. Katalikų bažnyčia ilgus šimtmečius atvirai persekiojo lietuvybę. Nuo tada, kai į Lietuvą atvyko jėzuitai, didžiojoje daugumoje vyskupijų bei parapijų buvo vykdomas lietuvių tautos genocidas.
Pietų ir Rytų Lietuvoje genocidas tęsėsi iki pat 20 amžiaus, ir lietuvybė ten buvo faktiškai visiškai sunaikinta.Iš tikrųjų Lietuvos Katalikų bažnyčios nėra ir niekada nebuvo tėra tik Romos katalikų bažnyčios geografinė provincija, tiesiogiai pavaldi italų dominuojamam miestui-valstybei Vatikanui.
Lietuvos katalikų vadovas naudojasi diplomatiniu imunitetu, didelė dalis Katalikų bažnyčios veiklos Lietuvoje yra reguliuojama ne įstatymais, o tarpvalstybine sutartimi su Vatikanu taigi lietuviškoji Katalikų bažnyčios hierarchija ir jos valdos netgi nėra Lietuvos dalis.
Palyginimui, Lietuvos komunistų partija tarybiniais laikais irgi buvo sąjunginės organizacijos padalinys. Tačiau, bent jau formaliai, Lietuvos komunistų vadovas buvo daugiau ar mažiau demokratiškai renkamas iš Lietuvos komunistų.
O Lietuvos katalikų vadovus skiria Vatikanas vadinasi, Lietuvos komunistų partija buvo savarankiškesnė, taigi ir lietuviškesnė už dabartinę Katalikų bažnyčią.
Kitaip sakant, tai, kas dažniausiai įsivaizduojama ir suvokiama kaip Lietuvos katalikų bažnyčia, tėra čia įsikūręs kitos valstybės struktūrinis padalinys, kurio pagrindinis tikslas ne rūpintis Lietuvos ar lietuvių katalikų gerove, o priversti juos paklusti bei tarnauti Vatikanui. (Anksčiau jau minėti jėzuitai manė tai geriausiai pasieksią sunaikindami lietuvybę.)
Todėl visai natūralu, kad Katalikų bažnyčiai lietuvybė yra reikalinga tik tiek, kiek tarnauja Vatikano interesams.
Dabar Lietuvos Vyriausybė, akivaizdžiai pamindama Konstituciją, iškelia Katalikų bažnyčią virš kitų Lietuvos religinių bendruomenių, daro viską, kad katalikai galėtų nevaržomai dominuoti Lietuvoje.
Katalikų bažnyčiai tenka aiškiai neteisėta valstybės parama, katalikiškos šventės yra paskelbtos valstybinėmis šventėmis, katalikiški simboliai neretai tampa oficialiais, mokyklose tikybą pasirinkusiems vaikams tenka mokytis būtent katalikybės, ir t.t.
Žiniasklaidoje katalikybė dažniausiai vaizduojama vienintele tikra lietuviška religija. Tai niekad nedeklaruojama oficialiai, tačiau kai sakoma bažnyčia ar tikintieji, paprastai omeny turima Katalikų bažnyčia ir katalikai, tarsi Lietuvoje nebūtų kitų tikėjimų ir bažnyčių.
Kitų krikščioniškų denominacijų ignoravimas, jų nedviprasmiškas žeminimas Lietuvoje atitinka popiežiaus Jozefo Racingerio suformuluotą Vatikano poziciją, kad tik Katalikų bažnyčia yra vienintelė tikra bažnyčia.
Žurnalistai ir redaktoriai, paskelbę Katalikų bažnyčiai nenaudingą informaciją, rizikuoja patirti psichologinį smurtą. Netgi kai katalikų dvasininkai tampa nusikaltėliais, apie tai paprastai parašoma vos ne vos kelios eilutės susidaro įspūdis, kad visa Lietuvos žiniasklaida yra pajungta katalikams.
Katalikybės išaukštinimas Lietuvos valstybėje ir žiniasklaidoje žeidžia lietuvius ne katalikus. Kiekviename žingsnyje diskriminuojami Katalikų bažnyčios atžvilgiu, kitus tikėjimus išpažįstantys lietuviai yra paversti antraeiliais piliečiais.
Šį pažeminimą dar labiau sustiprina nuo seno tarp daugelio Lietuvos katalikų paplitusi netolerancija, kartais perauganti į panieką kitų tikėjimų žmonėms.
Tiek Lietuvos politikai, tiek žurnalistai nesivaržydami žemina ne katalikus, vadindami juos pagonimis, stabmeldžiais, sektantais ir pan.
Pastoviai pasirodo straipsniai ir televizijos laidos, kuriuose tvirtinama, kad vieno ar kito ne katalikiško tikėjimo atstovai veda iš kelio jaunimą, tvirkina vaikus, griauna visuomenę, nors dažniausiai vieninteliu autorių argumentu būna nekatalikiškos sektantų vertybės ar netgi tik tai, kad jie nepriklauso Katalikų bažnyčiai.
Pastoviai jausdamiesi diskriminuojami, ne katalikai lietuviai įsižeidžia, susvetimėja, nebesieja savęs su Lietuvos valstybe. Panašiai gali atsitikti netgi deklaruojantiems save katalikais.
Tik nedidelė dalis Lietuvos katalikų reguliariai atlieka religinius ritualus, daugelis iš viso nevaikšto į bažnyčias. Nemažai lietuvių nepritaria katalikybės doktrinai ir vadina save katalikais tik todėl, kad juos vaikystėje apkrikštijo katalikų žynys ar tiesiog tam, kad galėtų ramiau gyventi katalikiškose bendruomenėse, jų vaikai nebūtų persekiojami mokykloje ir pan.
Tokie žmonės dažnai taip pat piktinasi Katalikų bažnyčios dominavimu, jos šventikų nebaudžiamumu ir kitomis neteisybėmis. Tam tikromis aplinkybėmis jie gali patirti netgi didesnį psichologinį smurtą nei ne katalikai.
Kaimo vietovėse, o kartais ir miestuose, neretai susiklosto katalikiško fanatizmo atmosfera. Klebonas tampa aukščiausiu ir neginčijamu autoritetu, o aršiausi jo pagalbininkai (žmonių paprastai vadinami davatkomis) verčia visus reguliariai lankyti bažnyčią, aukoti jai kuo daugiau pinigų bei atlikinėti įvairius katalikiškus ritualus.
Jei kas nors nepaklūsta, fanatikai dažnai griebiasi tiek tiesioginės, tiek netiesioginės psichologinės prievartos begėdiškai įtikinėdami, neleisdami praeiti gatvėje, gėdindami mokykloje, bandydami paveikti giminaičius, kad šie savo ruožtu vienaip ar kitaip priverstų užsispyrėlį vaikščioti į mišias, eiti išpažinties ir kitaip demonstruoti savo lojalumą katalikybei.
Tokioje atmosferoje netgi save vadinančių katalikais savarankiškų pažiūrų žmonių gyvenimas gali tapti nepakeliamu, ir tai taip pat veda prie susvetimėjimo, pasišlykštėjimo ne tik Katalikų bažnyčia, bet ir Lietuvos valstybe ar net pačia lietuvybe.
Lietuvių tautos kiršinimas ir griovimas nėra nauja Katalikų bažnyčios veiklos sritis. Ilgais istorijos šimtmečiais, negailestingai persekiodami ne katalikus, klerikalai priversdavo šviesiausius, labiausiai išsilavinusius lietuvius palikti Lietuvą, tuo būdu griaudami tautos intelektualinį bei kultūrinį potencialą, stumdami ją į stagnaciją ir provincializmą.
Pažeminimas, nusivylimas ir susvetimėjimas pastaruoju metu Lietuvoje baigiasi emigracija, todėl Katalikų bažnyčios dominavimas tampa dar pavojingesnis lietuvybei ir pačiam lietuvių tautos egzistavimui.
Tuo tarpu katalikai (dauguma jų) netgi viešai nesutinka su tuo, kad kitų tikėjimų žmonės Lietuvoje yra diskriminuojami. Ko gero tai jiems atrodo natūralu todėl, kad per šimtmečius dominavimo Katalikų bažnyčia galutinai įprato save aukštinti ir visaip žeminti ne katalikus.
Begėdiško katalikybės aukštinimo ir kitų tikėjimų žeminimo pavyzdys yra dabartinis žodžio kunigas vartojimas. Nuo amžių tai reiškė lyderį, kilmingąjį, valdovą dabar panašią prasmę išreiškiame sakydami kunigaikštis, tačiau Katalikų bažnyčia privertė taip vadinti būtent katalikų šventikus, ir tiktai juos. Dėl šios priežasties Lietuviais.lt svetainės tekstuose žodis kunigas iš viso nevartojamas katalikų žyniui (dvasininkui, šventikui) įvardinti.
Galbūt Viduramžiais tai, kad ne katalikai nėra žudomi, kankinami, mušami ar pan. būtų aiškinama kaip neabejotinas Katalikų bažnyčios tolerantiškumo įrodymas, tačiau pagal 21 amžiaus standartus to neužtenka, ir čia anksčiau išvardinti diskriminacijos atvejai dabar yra suvokiami kaip rimti žmogaus teisių pažeidimai.
Dabar Katalikų bažnyčios įtaka Lietuvos valstybėje, visuomenėje ir ypač žiniasklaidoje yra tokia didelė, kad kartu su jos išskirtiniu teisiniu statusu užtikrina visišką katalikų šventikų nebaudžiamumą bei galimybę nevaržomai žeminti kitų tikėjimų lietuvius.
Tačiau ar Katalikų bažnyčia yra aukštinama užtarnautai? Buvo Katalikų bažnyčia daugiau istorinis lietuvybės sąjungininkas ar priešininkas? Ar tikrai lietuviai yra katalikiška tauta? Kodėl ne katalikai jaučiasi diskriminuojami? Ką daryti, kad ne katalikai nebebūtų žeminami? galbūt diskusijos šiomis ir kitomis panašiomis temomis padėtų suprasti, ką daryti, kad nė vienas lietuvis nesijaustų antraeiliu žmogumi Lietuvoje, kokio tikėjimo jis bebūtų.
Kunigas sąvoka. Kunigas kilnus žmogus, vadas žodis netinkamas vienos religijos šventikams vadinti. Ne kunigas, o šventikas, dvasininkas, žynys.
Daugelis katalikų patys piktinasi Katalikų bažnyčios nusikaltimais. Ką reikėtų daryti, kad Romos katalikų bažnyčia nebegalėtų griauti lietuvių tautos?
Katalikų bažnyčia atnešė į Lietuvą tamsą, pagiežą, neapykantą ir kitų tikėjimų persekiojimą. Šviesiausi lietuviai buvo priverčiami palikti Lietuvą. Persekiodama ne katalikus, Katalikų bažnyčia kiršino, skaldė ir naikino lietuvių tautą.
Lietuvoje dominuojantys katalikai vėl sistemingai diskriminuoja kitus lietuvius, pastoviai juos įžeidinėdami ir žemindami tiek visuomeniniame ir kultūriniame, tiek politiniame lygmenyse.
Katalikų bažnyčia ilgą laiką vykdė lietuvių tautos genocidą, buvo didžiausia istorijoje lietuvybės persekiotoja ir naikintoja. Vis dėlto, tarp katalikų dvasininkų pasitaikydavo ir vienas kitas Lietuvos patriotas.
Begėdiškais katalikiškais ritualais ir patyčiomis iš lietuvių kapelionai išniekino pačią karinės tarnybos savo tautai ir šaliai idėją, galutinai sudergdami Lietuvos kariuomenę.
Vytautas Didysis idealizuojamas nepaisant akivaizdaus jo antilietuviškumo. Mitas apie Vytauto didybę naudingas dabartiniam režimui, kadangi padeda išlaikyti po padu vis labiau plėšiamą ir naikinamą lietuvių tautą.
Kalėdojimas sena mūsų tautos tradicija. Per daugelį šimtmečių iš lietuvių buvo išvesta nuolankių, nusižeminusių, bailių baudžiauninkų veislė. Klebonai kalėdoja ne šiaip sau, jie žino, ką daro.
Pagal prokuratūrą, Katalikų bažnyčios vardu jėzuitų ir Vilniaus universiteto vykdyti lietuviečių ir protestantų genocidai nėra nusikaltimai. Dėjo prokurorai ant Lietuvos ir lietuvių.
Dėl galimo nepilnamečių įtraukimo girtauti, galimų kanibalizmo elementų bei galimo mažamečių tvirkinimo Katalikų bažnyčios dalinamų komunijų metu kreipiuosi į Vilniaus apygardos teismą.
Akivaizdžiai BK 170 straipsnyje pateiktus nusikaltimų apibrėžimus atitinkančius raginimus žudyti kitaip mąstančius, jaučiančius ir tikinčius teisėja praktiškai vadina tiesomis. Juk tai kruvinojo Jahvės (Dievo) priesakai.
Katalikų bažnyčia giriasi, kad 1991 m. rudenį Vytautas Landsbergis su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi paaukojo Lietuvą mergelei Marijai. Po 20 metų senatis nebeleidžia traukti kaltininkų baudžiamojon atsakomybėn.
Jei jau tiriami istoriniai nusikaltimai, Prokuratūra privalo tirti ir 16-18 a. Katalikų bažnyčios ir konkrečiai jėzuitų bei Vilniaus universiteto studentų vykdytus lietuviečių bei protestantų genocidus.
Lietuvos prokuratūra nesugeba iškelti bylų dėl didžiausių nusikaltimų prieš Lietuvą. Užtat uoliai gina Katalikų bažnyčios interesus lyg būtų ne Lietuvos valstybinės valdžios, o jau atkurtosios Inkvizicijos įstaiga.
Katalikų vyskupų konferencija įsitikinusi, kad Baudžiamasis kodeksas jai negalioja. O gal nežino, kad vaikų įtraukimas girtauti Lietuvoje yra nusikaltimas?