.

2018 m. balandžio 17 d.

Po LR prokuratūros viešnamį besikapstant

LR prokurorai slepia ir visaip dangsto vienas kito nusikaltimus kaip nusikaltėliai-profesionalai.

Tęsinys, pradžia – Mėšlasauga kontratakuoja
Vyr-prokuroras
Egidijus Motiejūnas
Egidijus Motiejūnas

Begėdiškai gindamas akivaizdžiai nusikaltusį savo pavaldinį, ponas Motiejūnas elgiasi ne kaip teisės sargas, o kaip nusikalstamos gaujos vadeiva, taigi nusikaltėlis.

Prieš keletą dienų Vilniaus Nekropolyje kažkas nušvilpė pirkinių vežimėlį su 1 euru. Netgi nesusinervinau! :-)

Dar prieš kelis metus būčiau nors kažkiek susikrimtęs ar supykęs. Tačiau dabar jau niekas nebestebina. :-)

Gyvenant, atsiprašant, „valstybėje“, kurioje teisę begėdiškiausiai pažeidinėja teisėjai, nusikaltimus įžūliausiai vykdo prokurorai, o žmones (pavyzdžiui mane :-)) apvaginėja policininkai, piktintis savo paties žioplumo :-) paskatinta 1 euro vagyste būtų visiškai durna.

Gal netgi tą eurą Nekropolyje nugvelbė koks nors neturtingas teisės studentas, treniruodamasis prieš šlovingą teisėjo, prokuroro ar policijos komisaro karjerą? :-)

Taigi šiandien nešu dar vieną skundą Generaliniam prokurorui, reikalaudamas daryti tvarką jo vadovaujamoje korupcijos, niekšybės ir nebaudžiamo kriminalo kloakoje.

Žinau, kad mane vienaip ar kitaip pasiųs jėzop. LR prokurorai jaučiasi galį nebaudžiamai vykdyti nusikaltimus bei susidoroti su visais jiems nepatikusiaisiais – ir akivaizdu, kad yra visiškai teisūs. Na bet kol dar manęs galutinai neužčiaupė... :-)

Taip pat toliau publikuoju savo „Paskutinįjį žodį“.

Skundas Generaliniam prokurorui

Giedrius Šarkanas

LR Generaliniam Prokurorui

SKUNDAS
2018-04-17
Vilnius

2018 m. kovo 26 d. kreipiausi į Jus su prašymu kelti baudžiamąją bylą, drausminę bylą ir pradėti tarnybinį patikrinimą Vilniaus miesto prokuratūros prokurorui Benediktui Leišiui, kuris daug kartų begėdiškai melavo teismui apie faktus, taigi akivaizdžiai daug kartų piktybiškai įvykdė 235 Baudžiamojo kodekso straipsnyje įvardintą nusikaltimą. Mano prašymas – priedas Nr. 2.

Prieš kelias dienas registruotu laišku gavau Egidijaus Motiejūno pasirašytą atsakymą, kuriuo jis atsisakė tenkinti mano prašymą. Atsakymo tekstas – priedas Nr.1.

Ponas Motiejūnas argumentavo savo atsisakymą kažkokiu įsakymu ir tuo, kad mano „prašymas yra susijęs su teisme nagrinėjama baudžiamąja byla, todėl jis nenagrinėtinas ir grąžinamas pareiškėjui, nes visi prašymai, susiję su teisme nagrinėjama baudžiamąja byla, gali būti pateikiami teismui.“

Kadangi nežinau, kas yra pono Motiejūno nurodytas vadinamasis „viršininkas“, kreipiuosi tiesiai į Jus, – tuo labiau, kad būtent Jums adresavau savo prašymą imtis priemonių prieš Jums pavaldų akivaizdų nusikaltėlį.

Noriu pastebėti, kad, nors Jūsų vadovaujama struktūra visuomenėje ir yra pagarsėjusi kaip valdžios, savo ir savo sėbrų bei mokių klientų nusikaltimus begėdiškai dangstančių moralinių ir intelektualinių atmatų krūva, vis dėlto pono Motiejūno išgalvotas pasiteisinimas atsisakant tirti akivaizdžius savo pavaldinio nusikaltimus yra išskirtinai logiškai ir teisiškai absurdiškas.

Byloje, kurioje esu šiuo metu persekiojamas, kaltintojo funkciją atlieka būtent ponas Leišys – taigi jis (mano nuomone ☺) negali dabar tapti dar ir kaltinamuoju, kitaip sakant, palaikyti kaltinimą pačiam sau. Aš irgi negaliu atlikti kaltintojo funkcijos ☺ kartu su kaltinamojo – kadangi nesu prokuroras, ir, kaip Jūs ko gero jau girdėjote, Seimo padugnės neseniai panaikino privatųjį kaltinimą.

Dar noriu pastebėti, kad, man pateikus būtent tokį prašymą – tirti teisme akivaizdžius pono Leišio nusikaltimus – mane šiuo metu „teisiantis“ teisėjas Ovidijus Ramanauskas eilinį kartą spjovė ant Baudžiamojo proceso kodekso bei mano procesinių teisių ir atsisakė netgi nagrinėti šį teisėtą mano prašymą. Neabejoju, kad ponas Motiejūnas išsiaiškino su pono Leišio pagalba šią aplinkybę.

Pagaliau visiškai akivaizdu, kad pono Leišio nusikaltimai nesusiję su manęs teisimu, ir ponas Leišys turi būti teisiamas ir atsakyti pagal įstatymus už savo nusikaltimus nepriklausomai nuo to, kaip LR teisėderga susidoros su manimi. Nors vos ne kiekvieną dieną tenka skaityti apie vis naujus praktiškai nenubaudžiamų LR prokuratūros nusikaltėlių vykdomus nusikaltimus, tokius kaip didelę žalą padariusių nusikaltėlių apsaugojimas nuo pelnytų bausmių ar nekaltų žmonių apšmeižimas susidorojant su valdžiai ar patiems prokurorams neįtikusiais nekaltais lietuviais – ponas Leišys įvykdė mano nurodytus nusikaltimus teisme stebint teisėjui, teismo sekretorei, advokatui ir man, visi jie užprotokoluoti; taigi jo sėbrų bandymai palikti poną Leišį nenubaustą patys tampa akivaizdžiomis nusikalstamomis veikomis, nusikalstamu trukdymu teisingumui.

Todėl prašau panaikinti begėdišką pono Motiejūno atsisakymą pradėti baudžiamąją bylą ir kitus procesus akivaizdžius nusikaltimus įvykdžiusiam savo pavaldiniui ir imtis priemonių, kad LR prokuratūra nebebūtų didžiausia kliūtis teisingumo vykdymui Lietuvoje, kaip kad yra šiuo metu.

Iš kitos pusės, mano nuomone, toks begėdiškas pono Motiejūno atsisakymas imtis priemonių dėl akivaizdžių pavaldinio nusikaltimų irgi turi nusikalstamos veikos požymių. Ponas Motiejūnas irgi yra davęs prokuroro priesaiką, įpareigojančią ginti viešąjį interesą ir, paaiškėjus, kad buvo įvykdytas nusikaltimas, imtis priemonių kaltininkui nubausti.

Dabar, begėdiškai gindamas akivaizdžiai nusikaltusį savo pavaldinį, ponas Motiejūnas elgiasi ne kaip teisės sargas, o kaip nusikalstamos gaujos vadeiva, taigi nusikaltėlis. Prašau pravesti tarnybinį patikrinimą ir pradėti drausmės bylą ponui Motiejūnui dėl ne tik jo aktyvaus nereagavimo į akivaizdų pavaldinio nusikaltimą, bet ir dėl akivaizdaus Motiejūno bandymo padėti akivaizdžiam nusikaltėliui išvengti jam pagal įstatymus priklausančios atsakomybės.

Be to, norėčiau priminti, kad esu kreipęsis į Jus prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl labai tikėtino Istorijos instituto direktoriaus arba jo pavaldinio melo teismui ir mano nuomone prokuroro priesaiką pažeidžiančio pono Leišio nereagavimo į tai. Prašau Jūsų vis dėlto vykdyti pagrindinę LR prokuratūrai skirtą funkciją – panaikinti pono Liutauro Rudzevičiaus nutartį palikti nusikaltimą be bausmės (priedas Nr. 3) ir pradėti ikiteisminį tyrimą dėl praktiškai akivaizdaus vieno iš istorikų melo bei tarnybinį patikrinimą dėl pono Leišio nereagavimo į akivaizdžius akivaizdaus nusikaltimo požymius.

Taigi prašau Jūsų panaikinti pono Egidijaus Motiejūno bei pono Liutauro Rudzevičiaus nutarimus (priedai Nr. 1 ir Nr. 3) ir

1. Pradėti baudžiamąją bylą dėl akivaizdžių mano nurodytų (priedas Nr. 2) Vilniaus apylinkės prokuratūros 3 skyriaus prokuroro pono Benedikto Leišio nusikaltimų, pradėti drausminę bylą bei tarnybinį patikrinimą dėl mano nurodytų jo begėdiško melo teismui faktų, o taip pat dėl jo nereagavimo į akivaizdžius nusikalstamos veikos požymius vienam iš istorikų matomai meluojant teismui;

2. Pradėti drausminę bylą, tarnybinį patikrinimą ir galbūt baudžiamąją bylą Vilniaus apylinkės prokuratūros 3 skyriaus vyriausiajam prokurorui Egidijui Motiejūnui dėl jo begėdiško ir, mano nuomone, nusikalstamo atsisakymo reaguoti į akivaizdžius jam pavaldaus prokuroro nusikaltimus ir nereagavimo į kitus akivaizdžius prokurorų nusižengimus įstatymams bei Prokurorų etikos kodeksui.

3. Pradėti ikiteisminį tyrimą dėl akivaizdaus vieno iš istorikų, galimai Istorijos instituto direktoriaus, melo teismui.

Nors ne Jūs, ponas Generalinis prokurore, pavertėte LR prokuratūrą korupcijos, nekompetencijos ir begėdiško tingumo kloaka, Jums tenka atsakomybė už tai, kad ji ir toliau tokia išlieka ar netgi dar labiau švinksta.

Apsaugodamas tokius prokurorus, kaip ponai Benediktas Leišys ir Egidijus Motiejūnas, nuo užtarnautos bausmės, Jūs 1) dar labiau padrąsinate pačius korumpuočiausius savo pavaldinius ir 2) galutinai sunaikinate motyvaciją sąžiningiems ir įstatymus gerbiantiems prokurorams, žinoma, jei tokių dar yra likę Jūsų dabar vadovaujamoje struktūroje.

Dar norėčiau Jus informuoti, kad šio skundo kopijas išsiunčiau Grybauskaitei ir žiniaspaudai.

Giedrius Šarkanas

PRIEDAI:

1) Pono prokuroro Egidijaus Motiejūno 2018 m. balandžio 4 d. nutarimas atmesti mano prašymą imtis priemonių dėl pono Benedikto Leišio akivaizdžiai įvykdytų nusikaltimų;

2) Mano 2018 m. kovo 26 d. prašymas Generaliniam prokurorui imtis veiksmų dėl pono Benedikto Leišio akivaizdžiai įvykdytų nusikaltimų;

3) Pono prokuroro Liutauro Rudzevičiaus š.m. vasario 26 d. nutarimas netenkinti mano skundo dėl atsisakymo imtis priemonių dėl akivaizdaus vieno iš istorikų melo teismui ir pono Leišio nereagavimo į akivaizdžius nusikalstamos veikos požymius.

„Paskutinis žodis“: III dalies pabaiga

4. Abu teisėjai atsisakė mane teisti su Konstitucijoje nustatytu Lietuvos Valstybės Herbu

Ant ponios Štuopienės teismo posėdžių salės sienos kabėjo Lietuvos valstybinio herbo parodija – auksinės spalvos reljefinis raitelis violetiniai rudame fone, su dvigubu kryžiumi ant skydo. Visų pirma, Konstitucijoje vienareikšmiškai nustatyta, kad herbas yra baltas Vytis raudoname fone. Taigi, ant sienos kabėjusi geltonai – rudai violetinė šlykštynė negalėjo būti Lietuvos valstybinis herbas. Antra, ant raitelio skydo aiškiai matėsi dvigubas Jogailos kryžius. Taigi raitelis simbolizavo krikščionybę ir kruvinąjį mano religijos bei mano tikėjimo žmonių persekiotoją Jogailą, o kartu ir vadinamąjį „šventąjį“ Jurgį.

Ant pono Ramanausko salės sienos kabojo šiuo metu Lietuvą valdančių nusikaltėlių vietoje konstitucinio valstybės herbo dažniausiai naudojamas simbolis, kuris irgi akivaizdžiai neatitinka 15-ojo Konstitucijos straipsnio reikalavimų.

Tačiau abu teisėjai kategoriškai atsisakė pakeisti minėtuosius simbolius į Konstitucijos 15-o straipsnio reikalavimus atitinkantį valstybinį herbą, o taip pat atsisakė tenkinti mano prašymus kreiptis į Konstitucinį teismą prašant nustatyti, kad teisės aktai, kuriais teisėjai rėmėsi atmesdami mano prašymus mane teisti su teisėtu Lietuvos Valstybės Herbu, prieštarauja 15-am Konstitucijos straipsniui – nors aš ir paaiškinau, kad minėtieji teismo salėse kaboję simboliai mane žemina dėl mano tikėjimo ir religijos.

Noriu priminti, kad esu lietuvietis, taigi garbinu lietuviškuosius dievus. Kaip visuotinai žinoma, mano tikėjimo žmones krikščionys ir ypač katalikai persekioja jau daugiau, kaip pusantro tūkstančio metų, o Lietuvoje – daugiau, kaip 700-us metų. Ir dabar Lietuvoje viešpataujantys katalikai viešai skelbia, kad yra tik vienas „tikras“ (kabutėse) dievas, o visi kiti (t. y. ir mano dievai) – netikri, „stabai“ ir pan, paniekinamai vadina mano tikėjimą ir religiją „pagonybe“, mane ir kitus jiems nepatinkančiuosius „pagonimis“. Politikai, valstybės pareigūnai ir žiniaspauda beveik visada vadina būtent ir tik katalikus „tikinčiaisiais“, Katalikų bažnyčią – „Bažnyčia“ iš didžiosios raidės, ir t.t.

Kaip visuotinai žinoma – pavyzdžiui Gedimino Zemlicko straipsnyje „Kas sieja slibiną ir dvigubąjį kryžių?“ (žiūrėti 5-ą bylos medžiagos tomą – nuo 41-o iki 44-o lapo), publikuotame Lietuvos mokslininkų laikraštyje „Mokslo Lietuva“; 2009 m. kovo 12 dieną, raitelis su dvigubu kryžiumi simbolizuoja krikščionybę ir krikštą, o taip pat Jogailą kaip Lietuvos krikštytoją – taigi mano tikėjimo persekiotoją ir išniekintoją – ir vadinamojo „šventojo“ Jurgio ordino riterį. Noriu pastebėti, kad dvigubas kryžius simbolizuoja mano tikėjimą ir religiją dar ir dabar, kaip jau minėjau, žeminančią ir persekiojančią krikščionybę. Būtent Jogaila, akivaizdžiai vienas didžiausių niekšų ir išsigimėlių Lietuvos istorijoje, įsakė išniekinti mano tikėjimą bei religiją ir jėga pavergti mano tautiečius bei primesti jiems to meto katalikiškąją niekšybę. Būtent Jogailos įsakymu buvo išniekintos ir šiandien katalikų vis dar tebeniekinamos visos pagrindinės mano religijos šventovės.

Vadinamasis „šventasis“ Jurgis yra krikščionių begėdiškai garbinamas kaip slibino žudikas. Tuo tarpu slibinas simbolizuoja tai, ką aš, kaip lietuvietis ir žmogus, labai gerbiu – žinias ir išmintį – t.y. tai, ko krikščionys ir ypač katalikai visais laikais labiausiai nekentė ir bijojo, kuo pasižyminčius žmones persekiojo, degino ir žudė. Iš kitos pusės, slibinas arba žaltys paprastai yra krikščionių interpretuojamas kaip simbolis mano tikėjimo ir religijos, kurių naikintoju „šventasis“ (kabutėse) Jurgis labai dažnai oficialiai pristatomas.

Apibendrinant, teismo posėdžių salėse būdavo pakabintos manęs ir mano tikėjimo bei religijos pažeminimą, persekiojimą ir istorinį sunaikinimą simbolizuojančios šlykštynės. Teisti mane su tokiu ženklu ir dar versti mane vis stotis prieš jį ir rodyti formalią „pagarbą“ (kabutėse) išsigimimo, mano tikėjimo, religijos, taip pat mano protėvių ir manęs asmeniškai pažeminimo ir išniekinimo simboliui – ypač didelė niekšybė, ciniškas manęs įžeidimas ir mano tikėjimo ir religijos pažeminimas bei išniekinimas.

Elero teismai jau daugiau kaip 20 metų visoje Europoje garsėja savo nepagarba lietuviams, ypač neturtingiems ir nekatalikams, ciniška panieka žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms. Visi Elero organai persisunkę prastai slepiama panieka nekatalikams. Istorinės katalikiškosios niekšybės simboliką vietoj valstybinio herbo teko stebėti ne tik daugelyje Elero teismų salių, bet ir ant policininkų uniformų rankovių, ambasadų užsienyje bei daugelyje kitų akivaizdžiai katalikybės propagandai nederamų vietų. Beje, Vilniaus apygardos teisme netgi teko matyti specialiai įrengtas katalikiškajam kultui skirtas patalpas. Matomai Elero teismų administracija ir katalikai teisėjai jaučia pasitenkinimą tokiu būdu niekindami nekatalikus, versdami juos žemintis stoviniuojant prieš katalikybės simboliką ir kontempliuojant atvirą panieką sau ir savo tikėjimui.

Vis dėlto, mano reikalavimas išnešti ant sienos kabėjusią šlykštynę ir pakabinti konstitucinį Lietuvos herbą, sprendžiant pagal galiojančią Konstituciją, jos 15-ąjį, 29-ąjį ir teismų bešališkumą įtvirtinančius straipsnius bei dabartinę Teismų įstatymo redakciją, buvo akivaizdžiai teisėtas ir pagrįstas, taip pat kaip ir mano principinis prašymas nežeminti manęs ir nesityčioti iš mano religinių jausmų verčiant stoviniuoti prieš mano tikėjimą jau 700 metų persekiojančio religinio kulto simbolį. Tačiau teisėja Štuopienė netgi neišklausė mano argumentų ir daug kartų mane pertraukė. Akivaizdu, kad, atsisakydami patenkinti mano teisėtus prašymus: pakeisti simbolius ir kreiptis į Konstitucinį teismą, – abu teisėjai grubiai pažeidė Konstituciją, savo priesaikas ir visą eilę Teisėjų etikos kodekso reikalavimų.

4. Teisėjas Ovidijus Ramanauskas irgi daug kartų pažeidė šiuo metu galiojančias teisės normas

Nors bendrai teisėjas Ramanauskas elgėsi daug korektiškiau už teisėją Štuopienę, tačiau ir jis daug kartų pažeidė Konstituciją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją, savo teisėjo priesaiką ir Teisėjų etikos kodeksą.

Visų pirma, ponas Ramanauskas pažeidė mano teisę į teisingą teismo procesą neleisdamas man pakviesti nė vieno MANO liudininko. Nors jis ir patenkino kelis mano prašymus, visi pakviestieji buvo susiję su kaltinimo puse. Lidija Vasilevskaja – tai mane persekiojusi policijos tyrėja, Rimantas Miknys – tai policijos užsakytos pažymos autorius, o kiti istorikai buvo pakviesti kaip minėtąją pažymą ruošę jo pavaldiniai. Nebuvo pakviestas NĖ VIENAS mano reikalautas liudininkas ar specialistas, kuris būtų galėjęs pateikti kitokį, o ne pono Prokuroro atrinktą požiūrį mano ginčijamus dalykus.

Teisėjas atsisakė tenkinti mano prašymą dar kartą apklausti liudininkus ir specialistus prokurorui pakeitus kaltinimą. Aš visą laiką gyniausi nuo kaltinimų, kurie buvo pateikti vadinamajame „Kaltinamajame akte“; gintis nuo naujai pakeistų kaltinimų ponas Ramanauskas man praktiškai neleido.

Teisėjas atsisakė patenkinti mano reikalavimą ištirti, kuris iš liudininkų galimai klaidino teismą ir matomai įvykdė 235-ame Baudžiamojo kodekso straipsnyje įvardintą nusikaltimą.

Savo kaltinimus prokuroras Benediktas Leišys parėmė Lietuvos istorijos instituto pažyma, pasirašytą instituto direktoriaus Rimanto Miknio, konkrečiai – joje pateiktu teiginiu, kad man inkriminuojamame straipsnyje Lietuviais.lt interneto dienoraštyje (cituoju): „galima įžvelgti polinkį į melą, sąmoningą klaidinimą, skleidžiamą netiesą.“ (citatos pabaiga)

Paprašytas paaiškinti ir pagrįsti šį teiginį, instituto direktorius Miknys pareiškė, kad negali to padaryti, nes jis pats nerašo pažymų, tiktai jas pasirašinėja. Tada buvo iškviesti į posėdį pažymą ruošę instituto darbuotojai, kurie irgi pareiškė, kad nerašė minėtojo sakinio. Apklausos pabaigoje Mindaugas Pocius pareiškė, kad instituto direktorius pats surašo savo teikiamas pažymas – taigi praktiškai apkaltino Rimantą Miknį teismo klaidinimu.

Aš iš karto reagavau į tai atkreipdamas teismo dėmesį, kad arba Miknys, arba Pocius melavo teismui, tačiau teisėjas Ovidijus Ramanauskas išreiškė vienareikšmį savo nenorą gilintis į šį, akivaizdžių nusikalstamos veikos pagal 235-ąjį Baudžiamojo kodekso straipsnį požymių turintį prieštaravimą tarp liudininkų parodymų. Po to aš dar du kartus prašiau teismo ištirti šį manęs teisimo proceso metu galimai įvykdytą nusikaltimą: prašydamas iškviesti p.p. Miknį ir Pocių pakartotinei apklausai įrodymų tyrimo metu ir dar vėliau, jau prasidėjus baigiamosioms kalboms, prašydamas (cituoju): „nurodyti p. Prokurorui arba kreiptis į policiją nurodant ištirti, kuris iš minėtųjų asmenų sakė netiesą man apklausinėjant liudininkus (taigi kas galimai įvykdė nusikalstamą veiką) ir kas apšmeižė straipsnio autorių Istorijos instituto išvadoje.“ (citatos pabaiga)

Tačiau teisėjas Ramanauskas atmetė abu mano prašymus, tarsi labai tikėtinas kurio nors iš prokuratūros liudininkų melas teismui būtų visiškai nesvarbus manęs teisimui. Visiškai nereagavo į akivaizdžius nusikalstamos veikos požymius ir prokuroras Leišys, nors aš visaip bandžiau atkreipti į tai dėmesį. Mano nuomone,kategoriškai atsisakant tirti proceso metu labai tikėtinai įvykdytą nusikalstamą veiką:

1) buvo akivaizdžiai pažeista Konstitucijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje bei kituose gausiuose Lietuvos bei tarptautinės teisės aktuose įtvirtinta mano teisė į teisingą teismą;

2) visiškai nereaguodami į labai tikėtiną nusikaltimą, tiek teisėjas, tiek prokuroras piktybiškai nevykdė savo tiesioginių pareigų – ginti viešąjį interesą reaguojant į jų akivaizdoje vykdomus nusikaltimus ir užtikrinti teismo proceso, kuriame jie dalyvauja, teisėtumą ir teisingumą bei mano pamatines teises, taigi, mano nuomone, grubiai pažeidė savo profesinės etikos kodeksus bei šiurkščiai sulaužė savo priesaikas.


Be to, teisėjas Ramanauskas atsisakė pakeisti advokatą Gediminą Skaistį ir neleido jam nusišalinti, nors šis akivaizdžiai nevykdė jam, kaip mano gynėjui būtinų funkcijų ir netgi aktyviai man trukdė gintis teismo posėdžių metu.

Ponas Teisėjas atsisakė leisti man pačiam aktyviai dalyvauti baigiamosiose kalbose tuo akivaizdžiai grubiai pažeisdamas mano teisę gintis pačiam ar per savo pasirinktą gynėją.

Pagaliau man iškilo pagrįstas įtarimas, kad ponas Ramanauskas nederamai perskaitė bylos dokumentus: t.y. perskaitė ne visus ir nepilnai.

Taigi mano nuomone akivaizdu, jog teisėjas Ovidijus Ramanauskas daugybiškai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją bei Konstituciją, taigi ir savo priesaiką bei bent kokius 10 Teisėjų etikos kodekso reikalavimų.

5. Teismas grubiai, sistemiškai ir piktybiškai pažeidinėjo galiojančius teisės aktus, daug kartų neteisėtai apribojo mano teises ir pagrindines laisves

Apibendrinant šią dalį, akivaizdu, jog teismo procesas buvo toks neteisėtas, mano atžvilgiu buvo įvykdyta tiek begėdiškų teisės pažeidimų ir nusikaltimų, kad bet kurioje šiuolaikinėje teisinėje Europos valstybėje jis būtų jau seniai nutrauktas, o jei ne – tai teisiamųjų suole sėdėtų visai kiti jo dalyviai.

Akivaizdu, kad Vilniaus apylinkės teismas šiurkščiai ir daugybiškai pažeidė visą eilę aukščiausiuose teisės aktuose įtvirtintų teisės normų. Buvo grubiai pažeisti šios Lietuvos Konstitucijos straipsnių normos (cituoju):

Preambulė

– siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės.

6 straipsnis

Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.

Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.

7 straipsnis

Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.

15 straipsnis

Valstybės herbas – baltas Vytis raudoname lauke.

21 straipsnis

Žmogaus orumą gina įstatymas.

Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

22 straipsnis

Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.

Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.

25 straipsnis

Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.

Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

26 straipsnis

Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.

Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo.

Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.

27 straipsnis

Žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas.

28 straipsnis

Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.

29 straipsnis

Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

31 straipsnis

Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.

Draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius.

Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.

109 straipsnis

Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.

110 straipsnis

Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. (citatos pabaiga)

Taip pat buvo sistemingai, grubiai ir piktybiškai teismo pažeidinėjamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos normos, įtvirtintos 3-ame, 6-ame, 7-ame, 8-ame, 9-ame, 10-ame, 13-ame ir 14-ame Konvencijos straipsniuose.

Be to, buvo pažeisti skaitlingi Baudžiamojo kodekso straipsniai, pavyzdžiui, jau minėti 169-as, 228-as ir 235-as, ir taip pat Baudžiamojo proceso kodekso straipsniai, pavyzdžiui akivaizdžiai pono Prokuroro pažeistas 2-asis, nustatantis, kad (cituoju): „Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.“ (citatos pabaiga)

Akivaizdu, kad teismo posėdžių metu buvo pažeista daug daugiau tiek Lietuvos, tiek tarptautinės teisės aktų, kurių visų aš čia dėl laiko stokos nevardinsiu.

„Paskutinis žodis“: IV dalis

IV. DALIS. Kaltinamasis aktas akivaizdžiai nepriimtinas teisinės valstybės teisme

Akivaizdu, kad pono Leišio surašytas vadinamasis „Kaltinamasis aktas“ tėra nieko bendro su baudžiamaisiais įstatymais neturinčių citatų rinkinys. Tačiau jis neatitinka netgi 219-ame Baudžiamojo proceso kodekso straipsnyje nustatytų reikalavimų, nes jame nėra nurodyta nei man inkriminuojamų „nusikalstamų veikų“ (kabutėse) padarymo laiko, nei jų padarinių.

1. Esminiai „Kaltinamojo akto“ trūkumai neleido man pasinaudoti savo teise į gynybą

Šiuolaikinės žmogaus teisių ir pamatinių laisvių doktrinos neleidžia manęs apkaltinti bele kuo ir bele kaip – kaip Kafkos „Procese“. Tačiau Elero prokuratūra garsėja kaip ant Konstitucijos, įstatymų ir žmogaus teisių spjaunanti nebaudžiamų nusikaltėlių gauja.

Vienas iš pagrindinių gynybos būdų baudžiamuosiuose procesuose – įrodinėjimas kaltinamojo alibi inkriminuojamo nusikaltimo įvykdymo laiku. Kad ir kaip begėdiškai būtų nusiteikę prokurorai ir teisėjai, jų persekiojamas žmogus visada gali įrodyti savo nekaltumą pateikdamas įrodymus, kad tuo metu buvo kitoje vietoje.

Galimybė įrodyti savo alibi iš manęs praktiškai buvo atimta nenurodant „Kaltinamajame akte“ išvardintų veikų padarymo laiko, ir šis grubus Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas iš esmės suvaržė mano teisę gintis.

Užtai „Kaltinamajame akte“ buvo be jokio pagrindo begėdiškai teigiama, jog jau nustatyta, kad straipsnius tikrai parašiau aš (cituoju): „šiuose Giedriaus Šarkano veiksmuose yra požymių nusikalstamos veikos… (citatos pabaiga) Taigi eilinį kartą buvo pažeista mano teisę į nekaltumo prezumpciją.

Iš kitos pusės, visi šiuo metu mano skaitytuose, Elero teismų išteisinamuosiuose ir panašaus pobūdžio nuosprendžiuose panašiose bylose – pavyzdžiui, 4-as bylos medžiagos tomas 28-as ir 29-as lapai – buvo argumentuojama, jog vienokios ar kitokios veikos nekelia pavojaus visuomenei. Neįvardinant „Kaltinamajame akte“ nurodytų veiksmų padarinių, nors tai padaryti imperatyviai įpareigojo 219-as Baudžiamojo proceso kodekso straipsnis, buvo apribota mano teisė gintis sulyginant tuos padarinius su teisinių precedentų analogais ar kitaip įrodant jų nepavojingumą visuomenei.

Akivaizdu, kad vien tik šie esminiai vadinamojo „Baudžiamojo akto“ trūkumai paverčia neteisiniu visą manęs „teisimo“ procesą. Kaip kažkada mėgdavo kartoti Konstitucinio Teismo teisėjai, IŠ NETEISĖS TEISĖ NEATSIRANDA.

2. „Kaltinamasis aktas“ iš principo absurdiškas

Be konkrečių įstatymų pažeidimų, akivaizdūs ir kiti „Kaltinamojo akto“ trūkumai. Visų pirma, labai keista, kad nenurodytas nurodytų straipsnių parašymo motyvas – kas apriboja mano galimybes diskutuoti apie tyčią ir kaltę. Visiškai akivaizdu, kad straipsnių gvildenamos problemos neturi nieko bendro su pono Prokuroro insinuacijomis.

Iš kitos pusės, visiškai akivaizdu, kad „Kaltinamajame akte“ nurodytų straipsnių citatų dauguma neturi nieko bendro su Baudžiamajame kodekse įvardintomis veikomis, o apie kelias likusias jau yra pasisakęs Aukščiausiasis Teismas. Akivaizdu, kad oficialiojoje žiniaspaudoje kiekvieną dieną pasirodo kur kas labiau baudžiamųjų įstatymų dispozicijas atitinkantys straipsniai ir komentarai, į kuriuos Elero teisėderga visiškai nereaguoja.

Kadangi visuose kaltinimo parinktuose straipsniuose kritikuojamas Lietuvą ir lietuvių tautą vis sparčiau naikinantis akivaizdžiai nusikalstamas totalitarinis režimas, visiškai akivaizdu, kad vadinamasis „Kaltinamasis aktas“ yra politinio ir religinio, o ne teisinio persekiojimo priemonė. Tai aš įrodysiu vėliau, kai kalbėsiu apie konkrečius kaltinimus.

Dar absurdiškesni tapo kaltinimai, ponui Prokurorui „Kaltinamąjį aktą“ pakeitus 2017 m. lapkritį. Matomai ponas Leišys sugalvojo pademonstruoti savo jurisprudencijos žinias ir parodyti, kad jis lojaliai seka Aukščiausiojo Teismo nutarimus, tačiau naujoji, dabartinė „Kaltinamojo akto“ redakcija – akivaizdžiai dar absurdiškesnė už pirmąją, ir mano padėtis savo neapibrėžtumu iš principo jau beveik prilygsta Kafkos „Proceso“ pagrindinio herojaus padėčiai. Akivaizdu, kad Eleras – šiuo metu vienintelė Europos šalis, kurioje žmogus gali būti kaltinamas teisme tokiomis akivaizdžiai antiteisinėmis blevyzgomis.

3. Akivaizdu, kad teismas eilinį kartą grubiai pažeidė galiojančius teisės aktus

Mano nuomone, bet kurios dabartinės teisinės Europos valstybės teismas kategoriškai atsisakytų priimti kaltinamąjį aktą su tokiais akivaizdžiai politinį susidorojimą liudijančiais „kaltinimais“ (kabutėse).

Deja, mūsų šalį niokojančio totalitarinio režimo teismai yra įpratę begėdiškai ignoruoti Konstituciją, tarptautines konvencijas, įstatymus ir kitus formaliai galiojančius teisės aktus. Šiuo metu turbūt niekas kitas Lietuvoje taip įžūliai neniekina teisės, kaip teismai.

Pagal galiojančią Lietuvos Konstituciją, teismai turėtų vadovautis Konstitucija bei įstatymais ir vykdyti teisingumą. Tačiau nekontroliuojami Elero teismai duoda suprasti, kad tiek Konstitucija, tiek įstatymai, tiek teisingumas yra tiktai tai, ką nusprendžia teisėjai. Pavyzdžiui, 137-ame Konstitucijos straipsnyje kategoriškai įtvirtinta (cituoju): „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių.“ (citatos pabaiga) Tačiau Konstitucinis teismas nusprendė, kad jam negalioja net šis konkretus ir kategoriškas formaliai aukščiausiojo Lietuvos Respublikos teisės akto draudimas ir įteisino Jankistano karines bazes Lietuvoje. Panašiai pastoviai elgiasi visi Elero teismai – kitaip sakant, dabartinis Lietuvą valdantis politinis režimas yra visiškai neteisinis pseudovalstybinis darinys, nes jo teismams negalioja ir jų veiklos bei nutarčių praktiškai nevaržo joks teisės aktas.

Akivaizdu, kad savo visišku nekontroliuojamumu bei nebaudžiamumu buvo įsitikinęs ir pono Leišio surašytą „Kaltinamąjį aktą“ priėmęs ir teismui perdavęs teisėjas. Pagal 234-ojo Baudžiamojo proceso kodekso straipsnio 2-ą dalį, jis arba ji turėjo grąžinti „Baudžiamąjį aktą“ prokurorui vien dėl to, kad „aktas“ neatitinka net dviejų 219-ojo Baudžiamojo proceso kodekso straipsnio 3-ios dalies reikalavimų. Tačiau teisėjas ramiai sau spjovė ant įstatymo – sprendžiant iš mano patirties ir gausių straipsnių žiniaspaudoje, tai matomai yra tipiška Elero teismų ir teisėjų praktika susidorojant su politiniais režimo oponentais.

Tačiau dabar darau prielaidą, kad Eleras yra ☺ nors šiek tiek teisinė valstybė, ir reikalauju pripažinti, kad, jau beveik du metus mane teisdami pagal akivaizdžiai neteisėtai, pažeidžiant įstatymus surašytą „Kaltinamąjį aktą“, prokuratūra ir teismas grubiai ir iš esmės neteisėtai suvaržė mano teises gintis ir pažeidė mano teisę į teisingą teismą. Dėl grubių 219-ojo Baudžiamojo proceso kodekso straipsnio 3-ios dalies reikalavimų pažeidimų, motyvų nenurodymo ir daugybės akivaizdžiai politinių, o ne teisinių „kaltinimų“ (kabutėse), neturinčių tiesioginio loginio ryšio su baudžiamųjų įstatymų dispozicijomis, teismo procesas praktiškai pavirto absurdišku pseudoteisinio pilstymo iš tuščio į kiaurą spektakliu.

„Paskutinis žodis“: V dalis

V.DALIS. Kaltinimas nepateikė jokių ĮRODYMŲ, kad būtent aš parašiau ir paskelbiau aptariamus straipsnius

Jei neskaitysime vaikiškų ponų Laužiko ir Leišio samprotavimų apie straipsnių stilių ir mano išsilavinimą, neteko matyti jokių konkrečių mano autorystės įrodymų.

Teisme apklaustas policijos ekspertas ponas Pozniakas taip pat nepateikė jokių tiesioginių įrodymų nei dėl vieno kaltinimo aspekto. Kaip aš supratau jo parodymus, mano motinos bute rastuose kompiuteriuose Pozniakas rado svetainę Lietuviais.lt sudarančių elektroninių bylų, tame tarpe ir duomenų bazių, kažkurio meto atsargines kopijas.

Matomai ekspertas kompiuteriuose ir svetainėje rastų bylų tais pačiais pavadinimais nesulygino ir nenustatė, ar jos identiškos, nenustatė, ar konkrečios bylos iš kompiuterių buvo keliamos į svetainę, ar atvirkščiai. Tai, kad kai kurių bylų pavadinimai sutapo, nereiškia, kad būtent tos bylos iš kompiuterio buvo patalpintos į Lietuviais.lt.

Ponas Pozniakas teismui nepateikė jokių įrodymų apie interneto serveryje buvusių bylų įdėjimo ar paskutinio pakeitimo datą ir tuo labiau laiką. Jis kalbėjo apie bylose ar galbūt bazių įrašuose nurodytą straipsnių pasirodymo datą, kuri nebūtinai turi sutapti su jų patalpinimo data ir gali būti lengvai pakeista.

Marekas Pozniakas nepateikė įrodymų, kad straipsniai į serverį buvo patalpinti ar galutinai pakeisti būtent iš mano motinai priklausančio interneto adreso, taigi niekaip nepatvirtino pono Prokuroro teiginių apie vietą, iš kurių jie buvo patalpinti.

Ponas Pozniakas taip pat neįrodė, kad straipsniai nebuvo patalpinti iš kitos vietos ar kurio nors iš kitų galinčių prisijungti prie Lietuviais.lt asmenų.

Ekspertas neįrodė, kad minėtieji kompiuteriai priklauso man ar kad jais nesinaudojo kiti žmonės.

Apibendrinant, galima daryti išvadą, kad policijos ekspertas Marekas Pozniakas tiesiog peržiūrėjo mano motinos bute rastus daiktus ir surado įrodymų, kad aš kartais iš ten administruoju man oficialiai priklausančią svetainę Lietuviais.lt ir dažnai jungiuosi prie jos valdymo pulto.

Tačiau jis matomai netgi nebandė įrodyti, kad galbūt aš vienintelis jungiuosi prie valdymo pulto, kad straipsniai buvo patalpinti konkrečiu laiku ir būtent iš mano motinai priklausančios interneto prieigos ar iš kurio nors iš jo apžiūrėtų kompiuterių, matomai netgi nebandė sulyginti bylų vienodais pavadinimais, o jeigu ir bandė – tai jam nepavyko įrodyti jų tapatumo.

Todėl ponas Prokuroras, kuris, sprendžiant iš jo komentarų, matomai akivaizdžiai visiškai nieko nesupranta apie interneto svetainių talpinimą bei administravimą, negalėjo sąžiningai pasinaudoti pono Mareko Pozniako parodymais teisme ir matomai todėl prisigalvojo mano „kaltės“ (kabutėse) „įrodymų“ (kabutėse) – begėdiškai meluodamas ir mėgindamas eilinį kartą suklaidinti teismą.

Matomai dėl tų pačių priežasčių ponas Leišys nenurodė teismui, jog, kaip nustatė advokatas Gediminas Skaistys, buvo rastos tik kelių straipsnių pavadinimus atitinkančios bylos.

„Paskutinis žodis“: VI dalis

VI.DALIS. Kaltinimo ekspertų ir specialistų dauguma priminė viešnamio darbuotojus

Apklausinėjant Istorijos instituto direktorių Rimantą Miknį ir Lietuvių kalbos instituto „specialistę“ Daivą Murmulaitytę, teisėjas Ovidijus Ramanauskas jų abiejų klausinėjo, kodėl tiek vienas, tiek kitas į oficialius savo institutų atsakymus į konkrečius policijos klausimus prirašė su jų užduotimis nesusijusių savo paistalų.

Žinoma, nė vienas iš minėtųjų asmenų neatsakė į teisėjo klausimą. Neabejoju, kad klausimas buvo retorinis, ir teisėjas puikiai suprato, kad jis taip ir liks be atsako. Tačiau atsakymas yra akivaizdus, ir, mano nuomone, jį seniai žinojo visi procese dalyvavę asmenys.

Akivaizdu, kad abiejų institutų atsakymai į policijos klausimus – t.y. ar nurodytais straipsniais neigiama Tarybų Sąjungos agresija, genocidas ar kiti panašūs dalykai – turėjo būti kategoriškai neigiami, nes tiesiog straipsniuose apie tai nekalbama.

Tačiau tiek ponas Miknys, tiek ponia Murmulaitytė yra karjeros valdininkai, o karjera Elero institucijose daroma visų pirma politinės ir ideologinės prostitucijos būdu. Mano nuomone, akivaizdu, jog tiek abiejų institutų atsakymų formuluotes, tiek abi Laimučio Laužiko vadinamąsias „ekspertizes“ reikia vertinti visų pirma kaip politinės ir intelektualinės prostitucijos aktus.

1. Deivido Velko „liudijimas“ (kabutėse) akivaizdžiai suklastotas policijoje

Kaip visiškai aišku iš Deivido Velko ir Lidijos Vasilevskajos apklausos, pono Velko parodymai buvo akivaizdžiai suklastoti – t.y. tai nebuvo žodinis liudijimas, kaip yra nurodyta bylos medžiagoje esančiame policijos liudytojo apklausos protokole.

Savo pirmosios apklausos metu ponas Velkas keitė savo parodymus. Iš pradžių jis sakė, kad tiesiog atsakinėjo žodžiu į ponios Vasilevskajos klausimus, – o vėliau pradėjo teigti, kad buvo pasiėmęs su savimi savo surašytą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos skundą, kurio pagrindu buvo pradėta ši byla.

Nors Velko „liudijimas“ (kabutėse) nesutampa žodis į žodį su skundu, iš sutampančių gramatinių klaidų visiškai akivaizdu, kad tai – apkarpyta skundo versija.

2. Pono Velko liudijimas akivaizdžiai neteisėtas ir todėl negali būti teisėtai naudojamas kaip toks

Visų pirma, iš Zitos Zamžickienės ir Deivido Velko parodymų teisme visiškai aišku, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos skundą, privertusį policiją pradėti mane persekioti, inicijavo ir surašė būtent Velkas. Kaip supratau, Zamžickienė tuo metu sunkiai sirgo, ir praktiškai Velkas buvo faktinis Žurnalistų inspektoriaus tarnybos vadovas.

Nors ponas Prokuroras teigė kitaip, ponas Velkas neįrodė, kad, pasirinkdamas savo auka būtent mane iš šimtų skundžiamųjų Žurnalistų etikos inspektoriui, jis vadovavosi objektyviais ir teisėtais kriterijais.

Skunde ir liudijime policijai buvo paminėti du straipsniai: „Sausio 13 mitas mirė“ ir „Jėzus Kristus – dievas nusikaltėlis“. Vėlgi akivaizdu, kad straipsnis „Sausio 13 mitas mirė“ neturi nieko bendro su įstatymais nustatyta Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos kompetencija; ją atitinkančiais argumentais Velkas paistė tik apie antrąjį straipsnį.

Apklausų metu ponas Velkas neslėpė savo religinio fanatizmo; pirmosios apklausos metu jis netgi bandė neigti savo garbinamo nusikaltėlio, kruvinojo begėdiškos veidmainystės, neapykantos ir smurto dievo Jėzaus, pasekėjų dar vadinamo Kristumi, nusikaltimus, aiškiai ir vienareikšmiškai aprašytus vadinamosiose „evangelijose“. Tiesa, vėliau jis pripažino, kad nusikaltimai buvo įvykdyti, tačiau pareiškė, jog tiki, kad Jėzus buvo nekaltas.

Taigi akivaizdu, kad šis procesas buvo inicijuotas religinio fanatiko, siekusio susidoroti su manimi dėl mano tikėjimo ir iš jo išplaukiančių mano pažiūrų ir įsitikinimų. Velkas pripažino, kad būtent jis surado vienintelį „ekspertą“ (kabutėse) Laimutį Laužiką; akivaizdu, kad aš esu toli gražu nebe pirmoji matomai jau ne su vienu lietuviu susidorojusios, mano nuomone, nusikalstama gauja vadintinos trijulės – ponų Velko, Leišio ir Laužiko – auka.

Iš kitos pusės, ponas Velkas nėra kokios nors srities specialistas ar ekspertas. Praktiškai jis tebuvo valdininkas institucijoje, kuri yra įsteigta kaip įrankis, su kurio pagalba šiuo metu Lietuvą valdantys nusikaltėliai susidoroja su režimo ir jo vykdomų nusikaltimų kritikais ar šiaip asmeniškai neparankiais žmonėmis.

Deividas Velkas buvo apklaustas kaip liudytojas. Tačiau pagal galiojantį Baudžiamojo proceso kodeksą, (cituoju): „Kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių“. (citatos pabaiga)

Tuo tarpu iš Velko apklausos protokolo aiškiai matosi, kad policija jo neklausė apie jokias jo žinomas aplinkybes, o tik nukopijavo tai, kas buvo surašyta skunde. Kitaip sakant, ne tik dėl surašymo būdo, bet ir iš esmės, Velko „liudijimas“ buvo eilinė prokuratūros, policijos ir pono Velko suorganizuota „įrodymų“ (kabutėse) klastotė. Inicijavęs bylą asmuo buvo apklaustas kaip liudytojas, nors jis visiškai nieko nepaliudijo nei apie Sausio 13-osios įvykius, nei apie kruvinojo Jėzaus gyvenimo ir mirties detales.

Matomai Elero prokuratūra ir policija, kaip nusikalstamos organizacijos, nebe pirmą kartą klastoja „įrodymus“ savo vykdomiems politiniams susidorojimams su režimo kritikais, tačiau akivaizdu, kad formaliai ponas Velkas negali būti teisėtu liudytoju pagal Baudžiamojo proceso kodeksą, taigi jo „liudijimas“ (kabutėse) visai nėra įstatymais numatytas liudijimas, kuris galėtų būti naudojamas kaip teisėtas įrodymas. Tai – akivaizdi prokuratūros, policijos ir pono Velko klastotė siekiant sukurti manęs persekiojimo teisėtumo iliuziją, sudaryti apgaulingą įspūdį, kad buvo vykdomas kažkoks neniekinis tyrimas man pareikštų įtarimų bei kaltinimų atžvilgiu, ir kad man dabar iškelti kaltinimai nesiremia vien tik savo įgaliojimais piktnaudžiavusių religinio fanatiko, melagio prokuroro ir nesąžiningos policininkės sukurptais paistalais.

3. Lietuvos istorijos instituto pažyma – tipiškas NUOSAIKIOS politinės prostitucijos pavyzdys

Savo kaltinimus ponas Prokuroras parėmė citata iš Istorijos instituto pateiktos pažymos „Dėl straipsnių tyrimo“ (bylos medžiagoje II-as tomas – nuo 26-o iki 28-o lapo) (cituoju): „Straipsnyje „Lietuvos laisvės kovos“ yra išreiškiamas neigiamas autoriaus požiūris į laisvės kovas, negatyvi nuomonė apie partizanus. Tokie ginkluoto pasipriešinimo istorijos vertinimai nėra būdingi oficialiajai mokslinei istoriografijai ir lieka tik autoriaus subjektyviu negatyviu požiūriu, stipriai išreikšta tendencinga nuomone, kurioje vyrauja vienpusiai vertinimai, istorine tikrove nepagrįstos tezės. Tokį vertinimą anksčiau pateikdavo sovietiniai istorikai. Šiame rašinyje galima pastebėti polinkį į melą, sąmoningą klaidinimą, skleidžiamą netiesą.“ (citatos pabaiga)

Tačiau policijos užduotis Istorijos institutui skambėjo taip (cituoju): „ [...] prašau atlikti užduotyje išvardintų straipsnių tyrimą ir pateikti specialisto išvadą argumentuotai atsakant į šiuos klausimus:

1. Ar tyrimui pateiktuose straipsniuose viešai pritariama Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktais ar įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmogiškumui arba karo nusikaltimams, jie neigiami ar šiurkščiai menkinami.

2. Ar tyrimui pateiktuose straipsniuose viešai pritariama SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką, SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvos Respublikos teritorijoje arba prieš Lietuvos Respublikos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmogiškumui arba karo nusikaltimams arba 1990-1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai arba labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikos gyventojams, jie neigiami ar šiurkščiai menkinami.“ (citatos pabaiga)

Reikia pastebėti, kad straipsnį vertinę Istorijos instituto specialistai neišsigando ir, nors ir demonstruodami apgailestavimą, parašė tai, kas visiškai akivaizdu (cituoju): „kita vertus, TENKA konstatuoti, jog minimuose tekstuose akivaizdžiai vengiama, bent jau formalios išraiškos forma, teiginių, kurie leistų teigti, kad minimuose tekstuose 1. Viešai pritariama Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktais ar įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmogiškumui arba karo nusikaltimams, jie neigiami ar šiurkščiai menkinami; 2. viešai pritariama SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką, SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvos Respublikos teritorijoje arba prieš Lietuvos Respublikos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmogiškumui arba karo nusikaltimams arba 1990-1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai arba labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikos gyventojams, jie neigiami ar šiurkščiai menkinami.“ (citatos pabaiga)

Kaip matosi iš instituto rašto ir visų trijų istorikų apklausų, aptariamoji pažyma greičiausiai buvo rašoma dvejais etapais. Iš pradžių Česlovas Laurinavičius ir Mindaugas Pocius parašė atsakymą į policijos klausimus, o po to kažkas kitas šią pažymą papildė visiškai neargumentuotais, akivaizdžiai ideologiniais teiginiais, kuriuos džiugiai panaudojo ponas Prokuroras savo „kaltinimams“ paremti.

Akivaizdu, kad bent jau teiginys (cituoju): „Šiame rašinyje galima pastebėti polinkį į melą, sąmoningą klaidinimą, skleidžiamą netiesą.“ (citatos pabaiga) – yra Istorijos instituto įvykdyto akivaizdaus politinės prostitucijos akto dalis. Jis neturi nieko bendro su policijos užduotimi; teiginio akivaizdus tikslas – pademonstruoti Elero policijai, prokuratūrai ir visiems kitiems šiuo metu Lietuvą valdantiems nusikaltėliams, kad Lietuvos istorijos institutas iš paskutiniųjų stengiasi būti lojalus dominuojančiam politiniam režimui – t.y. nors ir nesugebėdamas pateikti policijos norimų išvadų, vis dėlto kiek galėdamas bendradarbiauja, padėdamas teisėdergai nors kažkaip apdergti oficialiąją totalitarinės valstybės ideologiją kvestionuojantį žmogų.

Deja, totalitarinį Elero režimą atstovaujantis teismas atsisakė patenkinti mano prašymus ištirti teismo proceso metu labai tikėtinai įvykdytą nusikaltimą pagal 235-ą Baudžiamojo kodekso straipsnį ir nustatyti, kas vis dėlto parašė tokį begėdiškai šmeižikišką teiginį. Sprendžiant iš Mindaugo Pociaus parodymų, labai tikėtina, kad tai vis dėlto buvo instituto direktorius Rimantas Miknys, kurio, kaip ir visų Lietuvą valdančio totalitarinio režimo kontroliuojamų institutų direktorių, pagrindinė funkcija akivaizdi – paversti savo vadovaujamą įstaigą valdžiai besąlygiškai lojaliu politiniu proto ir moralės viešnamiu, niekšybe, melu ir begėdiška apgaule pagrįstos oficialiosios Elero ideologijos skleidykla.

Vis dėlto, džiugu, kad ponui Mikniui bent jau kol kas nepavyksta iki galo įgyvendinti savo misijos. Lietuvos istorijos institute vis dar yra ir sąžiningų mokslininkų, kurie nesileidžia galutinai valdžios suprostitutinami iki klusnių ir besąlygiškai lojalių valstybinės propagandos skleidėjų bei valdžios užpakalių laižytojų lygio.

4. Lietuvos istorijos instituto darbuotojai galutinai paneigė begėdišką totalitarinio režimo mitą apie didvyriškas laisvės kovas ir praktiškai įrodė, kad pokario banditai buvo teroristinė organizacija

Visų pirma, Laurinavičiaus ir Pociaus parodymų daugiau, nei užtenka įrodyti, kad vadinamosios „laisvės kovos“ nebuvo nei laisvės, nei kovos.

Kaip jau dabar galima UŽTIKRINTAI teigti, vykstant karui, pokario partizanai praktiškai buvo nacių armijos padalinys Raudonosios Armijos užnugaryje. Naciai juos gausiai rėmė ginklais, nuleido apie 200-us specialiai apmokytų desantininkų, iš kurių mažiausiai 10 tapo įvairių grupuočių vadais.

Karo pabaigoje banditų liko apie 7-is tūkstančius. Per visą savo egzistavimą (t. y. 1944-1953 m.m.) jie nukovė viso labo apie pusantro tūkstančio tarybinių kareivių bei kitų jėgos struktūrų pareigūnų. Istorikai turėjo duomenų apie 2 tūkstančius 2 šimtus kolūkių valdybų narių, stribų ir pan. nužudytų, kaip dabar sakoma, „už kolaboravimą“, ir devynis tūkstančius tris šimtus civilių, nužudytų „už lojalumą“ tarybinei valdžiai.

Į mano klausimus apie „partizanų taktiką ir strategiją pasibaigus karui“ buvo atsakyta, kad šieji nesiruošė patys išlaisvinti Lietuvos, o tiesiog laukė Vakarų valstybių konflikto su Tarybų Sąjunga. Agitacija ir teroru siekė atbaidyti lietuvius nuo bendradarbiavimo su tarybų valdžia, o mūšių su tarybinėmis jėgos struktūromis vengė.

Taigi akivaizdu, kad dabar Lietuvą valdančių nusikaltėlių liaupsinamos vadinamosios „Lietuvos laisvės kovos“ pasibaigus karui nebuvo NEI LAISVĖS, NEI KOVOS. Pokario banditai nė nemėgino išlaisvinti Lietuvos, niekada to rimtai nebandė, o labiausiai vengė būtent ginkluotos kovos!

Akivaizdu, kad „pokario rezistencija“ buvo grynai teroristinis judėjimas.

Negali nešiurpinti banditų nužudytų civilių lietuvių skaičius: beveik 10 tūkstančių visiškų civilių ir dar turbūt koks pusantro tūkstančio kolūkių valdybų narių septyniems tūkstančiams pokario banditų. Taigi vienas banditas vidutiniškai nužudė kur kas daugiau, nei vieną taikų lietuvį.

Iš kitos pusės, banditai beveik nekariavo su tarybiniais pareigūnais; didžioji pastarųjų dalis buvo nukauta dar karo metu, kai naciams pavaldžiuose padaliniuose dar buvo beveik 15 tūkstančių smogikų.

Taigi pokario banditai nesiruošė patys išlaisvinti Lietuvos, slapstėsi miškuose vengdami ginkluotos kovos ir pačiu bailiausiu ir niekingiausiu būdu terorizavo bei žudė taikius mūsų tautiečius, tame tarpe šimtus vaikų, už tai, kad šie elgėsi taip, kaip ir praktiškai visa mūsų tauta – neišskiriant Landsbergių, Grybauskų, Kubilių ir pan. – daugiau, kaip 40 metų! Teko girdėti teigiant, kad Grybauskaitės tėvas buvo enkavėdistas, o, pavyzdžiui, Artūro Paulausko – KGB pulkininkas.

Kitaip sakant, istorikai teismui praktiškai paliudijo, kad mūsų šalį valdančių padugnių išaukštinti pokario banditai buvo grynai teroristinis judėjimas. Dar daugiau, dabar visiškai akivaizdu, kad tai buvo vienas NIEKINGIAUSIŲ teroristinių judėjimų ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio istorijoje.

5. Lietuvių kalbos institutas užsiima pačia begėdiškiausia politine prostitucija

Policijos užduotis Lietuvių kalbos institutui skambėjo taip pat, kaip ir istorikų (cituoju): „ [...] prašau atlikti užduotyje išvardintų straipsnių tyrimą ir pateikti specialisto išvadą argumentuotai atsakant į šiuos klausimus:

1. Ar tyrimui pateiktuose straipsniuose viešai pritariama Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktais ar įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmogiškumui arba karo nusikaltimams, jie neigiami ar šiurkščiai menkinami.

2. Ar tyrimui pateiktuose straipsniuose viešai pritariama SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką, SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvos Respublikos teritorijoje arba prieš Lietuvos Respublikos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmogiškumui arba karo nusikaltimams arba 1990-1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai arba labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikos gyventojams, jie neigiami ar šiurkščiai menkinami.“ (citatos pabaiga)

Vėlgi, tam, kas yra skaitęs filologams pateiktus interneto straipsnius, turėtų būti visiškai akivaizdu, kad jais nebuvo galima pažeisti aukščiau cituotų įstatymų straipsnių, nes juose nekalbama nei apie Tarybų Sąjungos, nei apie Vokietijos karinius ar kitokius smurtinius veiksmus. Sąžiningas žmogus tiesiog negalėtų to nepripažinti – kaip ir pasielgė Istorijos instituto valdžia, nors prie to dar ir pripaistė visokių prokurorą Leišį pamaloninusių blėnių, matomai įeinančių į Elere priimtą valdžiai užpakalio laižymo ritualą.

Tačiau Lietuvių kalbos instituto pažymą rašiusi Daiva Murmulaitytė akivaizdžiai pasirinko visiškos politinės prostitucijos kelią. Akivaizdžiai negalėdama pateikti policijoje nekantriai lauktos ARGUMENTUOTOS pažymos, kad straipsniai atitinka baudžiamųjų įstatymų dispoziciją, kalbos daktarė vis dėlto surado būdą, kaip vis dėlto „palaižyti“ policijai ir prokurorui užpakalius. Neatsakydama teigiamai, ponia Murmulaitytė neatsakė ir neigiamai – begėdiškai teigdama, kad policijos užduotis (cituoju): „nėra lingvistinės analizės objektas“. (citatos pabaiga)

Nors sprendimus dėl įstatymų pažeidimo formaliai priiminėja teismai, vis dėlto kalbos semantinė ir turinio analizė yra neatskiriama lingvistinės analizės dalis. Todėl ponios Murmulaitytės atsisakymas liudija arba visišką jos kalbinį beraštiškumą, kas nelabai tikėtina dėl jos mokslinio laipsnio bei pareigų, arba, kaip jau minėjau, norą bet kokia kaina įsiteikti akivaizdžiai politinį susidorojimą vykdančiai Elero teisėdergai.

Manau, tokį ponios Murmulaitytės elgesį reikėtų traktuoti kaip piktybinį savo pareigų nevykdymą, sabotažą ir teisėdergos klaidinimą. Jei daktarei Murmulaitytei iš tikrųjų pritrūko žinių ar protinių sugebėjimų išanalizuoti pateiktus straipsnius, ji turėjo taip ir parašyti savo pažymoje ir perduoti užduotį kompetetingam Lietuvių kalbos instituto darbuotojui – žinoma, jei tokių ten dar yra. Mūsų šalį valdantys nusikaltėliai taip išniekino Lietuvos mokslą per paskutinius 27-erius metus, kad kompetetingi mokslininkai tiesiog priversti emigruoti nenorėdami prostitučiauti juos žeminantiems padugnėms valstybinėse mokslo įstaigose.

6. Ponia Murmulaitytė arba visiškai nekompetetinga arba sąmoningai klaidino policiją ir teismą

Tai, kad Lietuvių kalbos instituto pažyma – politinės prostitucijos aktas, akivaizdu tiek iš papildomų komentarų pačioje pažymoje, tiek iš specialistės“ (kabutėse) Murmulaitytės parodymų teisme.

Visų pirma, kaip jau minėjau, policija neprašė Lietuvių kalbos instituto vertinti straipsnių politinio korektiškumo. Tačiau ir bandydama apdergti straipsnių autorių, ponia Murmulaitytė akivaizdžiai suklaidino teisėdergą. Straipsniuose vartotą žodį „mitas“ ji begėdiškai traktavo tik viena iš galimų jo reikšmių – kas vėlgi liudija arba stulbinančią „daktarės“ nekompetenciją, arba tai, kad ji siekė suklaidinti teisėdergą.

Kaip paaiškėjo pirmosios Murmulaitytės apklausos metu, ji netgi nežinojo savo pažymoje pavartoto žodžio „teroristai“ reikšmės. Jau vien iš to matosi, kad kalbos daktarė tiesiog pripaistė bele ko, kas jos nuomone turėjo patikti policijai ir pademonstruoti jos instituto vadovybei „specialistės“ politinį lojalumą ir begėdiškumą, su kuriuo ji yra pasiryžusi tarnauti valdžiai.

Matyt kaip eilinius ponios Murmulaitytės politinės prostitucijos aktus reikia suprasti ir akivaizdžiai absurdiškus jos teiginius, kaip, pavyzdžiui, (cituoju): „[straipsnių autorius] neigia Sausio 13 įvykius.“ (citatos pabaiga) Vėlgi sunku patikėti, kad daugiau, kaip tris klases baigęs žmogus galėjo nesuprasti iš labai aiškios policijos užduoties kam bus naudojama jo rašoma pažyma.

Jei teismo specialistas taip elgtųsi bet kurioje kitoje Europos valstybėje, jo lauktų tarnybinis patikrinimas ar kitokios sankcijos už teismo klaidinimą. Tačiau Elero dergiamoje Lietuvoje politinė prostitucija – tai pagrindinis valstybės tarnautojų elgesio standartas, ir ponios Murmulaitytės matomai laukia puiki tarnybinė, o gal ir politinė karjera.

7. Dar vienas teisėdergos sukčiavimo aktas

Akivaizdu, kad klastoti įrodymus, begėdiškai pažeidinėti žmones teises ir pagrindines laisves, sukčiauti bei kitaip dergti galiojančią teisę yra faktiškai nebaudžiamos Elero teisėdergos kasdienybė.

Vis dėlto, norėčiau atkreipti teismo dėmesį, kad Istorijos instituto pažymoje be kita ko buvo pažymėta (cituoju):

«Pažymėtina, kad Lietuvos istorijos institutui iš kriminalinės policijos atsiųstuose straipsniuose nėra www.lietuviais.lt talpinamų straipsnių „Lietuvos laisvės kovos“ bei „Sausio 13 mitas mirė“ visumos. Susipažinus su minimų straipsnių originalais kyla įtarimas, kad minimų straipsnių autorius turi asmeninių problemų, ypač santykiuose su LR teisėsaugos organais. Pastarosios aplinkybės visiškai nesisieja su Lietuvos istorijos instituto kompetencija ir, šalia aukščiau nurodytų aplinkybių, papildomai komplikuoja galimybę pateikti kvalifikuotą ekspertinę išvadą apie tinklapio www.lietuviais.lt suponuotą problemą.» (citatos pabaiga)

Taigi policija pasiuntė Istorijos institutui iškarpytus straipsnių tekstus, matomai siekdama suklaidinti istorikus ir taip užsitikrinti savo tikslams palankų jų vertinimą. Tai dar kartą patvirtina ir taip akivaizdžią išvadą, kad visas šitas manęs persekiojimo procesas – tai neteisėtas ir neteisėtomis priemonėmis vykdomas Elero teisėdergos politinis susidorojimas su manimi dėl mano tikėjimo, įsitikinimų ir pažiūrų. Akivaizdu, kad būtent tai norėjo pasakyti istorikai šiuo sakiniu (cituoju): „Susipažinus su minimų straipsnių originalais kyla įtarimas, kad minimų straipsnių autorius turi asmeninių problemų, ypač santykiuose su LR teisėsaugos organais.“ (citatos pabaiga)

Diskusija

Gal turite ką pasakyti?

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

e-paštu

RSS RSS

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt / dienoraštis
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinis
dienoraštis
tekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2018 Giedrius Šarkanas        kontaktai

.

 x 

Ankstesnis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis