.

2018 m. balandžio 24 d.

Lietuvos Respublika seka Tarybų Sąjungos pėdomis

Prieš tęsdamas savo „Paskutiniojo žodžio“ publikavimą paaiškinsiu kokiu būdu Jankistanas naikina mūsų tautą praktiškai lygiai taip pat, kaip prieš 35 metus Tarybų Sąjungą.

Tęsinys, pradžia – Mėšlasauga kontratakuoja

Dabar jau visiškai akivaizdu, kad Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika buvo daug teisingesnė ir palankesnė Lietuvai ir lietuvių tautai, nei dabartinė jau baigianti mus kaip naciją sunaikinti respublikos parodija.

Matomai pono Valantino noras atlikti politinės prostitucijos aktą buvo toks didelis, kad jis tiesiog negalėjo susilaikyti.

Būtent dėl to dabar mus valdantys išsigimėliai iš paskutiniųjų stengiasi sumenkinti tarybinę visuomenę, kurioje gyveno ir puoselėjo Lietuvą mūsų seneliai ir tėvai.

Kaip nebūtų paradoksalu, panašu, kad lietuvių tauta bus sunaikinta lygiai tokiu pat būdu, kaip ir Tarybų Sąjunga.

Aštunto dešimtmečio pradžioje buvo panašu, kad artėja visiškas kapitalistinių Vakarų pralaimėjimas, ir iš krizių neišbrendantiems vakariečiams tuometinio socialistinio bloko iširimas buvo didžiulė staigmena.

Reiganas išardė Tarybų Sąjungą išprovokuodamas neadekvačias ginklavimosi varžybas

Nesugebėdamas sąžiningai konkuruoti su komunistais, Reiganas juos apgavo.

Jau nuo seno JAV garsėja savo vadinamuoju „pragmatizmu“ – t.y. (beveik) visada elgiasi taip, kaip joms naudinga. Praktiškai jankiai neskiria tiesos ir apgaulės, garbės ir negarbės – paprastai jie kalba ir elgiasi taip, kaip tikisi pasiekti didesnės naudos.

Tipiškiausias dabartinis jankiškojo pragmatizmo atstovas – Donaldas Trampas. Jis nesivaržydamas meluoja, apgaudinėja, klaidina ar tiesiog bele kaip nusišnekinėja – jis žino, kad, būdamas Jankistano prezidentu, nebus nubaustas už savo apgaules ir niekšybes, o tokie dalykai, kaip garbė ar padorumas jankiams praktiškai neegzistuoja.

Klasikinis istorinis jankiškojo pragmatizmo pavyzdys – Holivudinės pasakos apie jankių išsilaipinimą Mėnulyje, sukurtos siekiant įtikinti pasaulį, kad JAV neatsilieka nuo Tarybų Sąjungos kosminių kelionių srityje. Melas buvo toks akiplėšiškas, kad net dabar daug lenvatikių vis dar juo tiki.

Tarybų Sąjungą išprovokavo eilinis Ronaldo Reigano melas – kad Jankistanas (tuo metu, 9 dešimtmetyje) skiria milžiniškas lėšas ginklavimuisi ir tuoj tuoj pasigamins tokius galingus ginklus, kad galės sunaikinti socialistinį bloką.

Primityvaus jankiško blefo apgauti, išsigandę komunistai pradėjo IŠ TIKRŲJŲ skirti tokias dideles sumas kariniams projektams, kad net ir dabar Rusijos ginkluotė pranoksta NATO daugelyje sričių.

Tačiau neproporcingai didelės išlaidos ginklavimuisi taikos metu nuskurdino tarybinius žmone; šieji pradėjo galvoti, kad prie kapitalizmo gyventų geriau – ir praktiškai todėl Tarybų Sąjunga subyrėjo.

Dabar jankiai verčia ginkluotis Lietuvą

Išsigandęs, kad Kinija jo nenustumtų į antrą planą, Jankistanas paskutiniu metu vykdo vis agresyvesnę tarptautinę politiką. Be kita ko, jankiai verčia tokias savo čiulpikes, kaip vadinamoji „Lietuvos Respublika“, skirti kuo didesnes lėšas ginklavimuisi, visų pirma jankiškų ginklų pirkimui, ir Jankistano karinių bazių steigimui bei finansavimui.

Tuo tarpu mūsų tautos padėtis ir taip katastrofiška. Lietuviai šlykštisi juos valdančiais vagimis, kyšininkais bei sukčiais, jaučiasi apvaginėjami, žeminami ir begėdiškai išnaudojami – ir vis sparčiau emigruoja.

Reikėtų skirti visą dėmesį ir lėšas emigracijos stabdymui, socialinės atskirties, neturtingų lietuvių beteisiškumo mažinimui – tačiau jankių spaudžiami padugnės vietoj to didina išlaidas absurdiškam ginklavimuisi ir jaunų lietuvių vijimui iš tėvynės verčiant juos tarnauti praktiškai Jankistanui pavaldžioje kariuomenėje.

Akivaizdu, kad, ir toliau begėdiškai žagindami mūsų tautą, jankiai netrukus galutinai sunaikins „nepriklausomą Lietuvos valstybę“ praktiškai tuo pačiu būdu, kaip prieš 26 metus Tarybų Sąjungą.

„Paskutinysis žodis“: 7 dalis

Taigi toliau publikuoju savo baigiamąją kalbą teisme (rytoj skaitys pirmosios instancijos nuosprendį:-)).

VII. DALIS. Pono Laužiko „ekspertizės“ – akivaizdus uždarbiavimas politine prostitucija

Mano žiniomis, ponas Laimutis Laužikas nėra įtrauktas į oficialių Elero teisėdergos ekspertų ir specialistų sąrašą. Jį „surado“ (kabutėse) tas pats akivaizdžiai suinteresuotasis religinis fanatikas Deividas Velkas, kuris ir inicijavo manęs persekiojimą. Mano nuomone, jau tai daro pono Laužiko „ekspertizes“ (kabutėse) niekinėmis.

Ponas Laužikas pristatė dvi „ekspertizes“: 2014 m. balandžio 1 dienos (bylos medžiagoje: I tomas, nuo 144-o iki 165-o lapo) – ją aš toliau vadinsiu „pirmąja“ – ir 2015 m. birželio 1 dienos (bylos medžiagoje: II tomas nuo 2-o iki 13-o lapo) – ją aš toliau vadinsiu „antrąja“ „ekspertize“.

Akivaizdu, kad: pirma, šios „ekspertizės“ buvo sukurtos beveik ištisai „copy“ ir „paste“ priemonėms; antra, ponas Laužikas siekė dirbtinai išpūsti jų apimtį ir tuo būdu gauti kuo didesnį atlyginimą; ir trečia, straipsniai visiškai nebuvo analizuojami – tiesiog buvo siekiama kuo mažesnėmis pastangomis padaryti būtent tokias išvadas, kokios būtų parankiausios akivaizdžiai asmeniškai suinteresuotam „ekspertizių“ užsakovui ir daugkartiniam pono Laužiko darbdaviui ponui Velkui.

1. Laužiko „ekspertizės“ (kabutėse) – suklijuotų frazių kratiniai

Abi „ekspertizės“ praktiškai identiškos ne tik savo struktūra ir forma. Didelę antrosios „ekspertizės“ dalį sudaro tiesiog nukopijuotos pirmosios pastraipos ar jų dalys. Matomai tai – standartiniai tekstai, pono Laužiko naudojami daugelyje jo „ekspertizių“ su tikslu dirbtinai išplėsti galutinę jų apimtį ir gauti didesnius honorarus iš užsakovų.

Dar didesnę vadinamųjų „ekspertizių“ dalį sudaro suklijuotos straipsnių citatos, iš kurių bent kokie 95 procentai akivaizdžiai neturi nieko bendro su Laužikui duota užduotimi.

Originalių pono Laužiko minčių itin mažai. Pakomentuosiu antrosios „ekspertizės“ struktūrą pagal kiekvieno jos puslapio sudarymo būdą.

Pirmasis antrosios „ekspertizės“ puslapis beveik identiškas savo analogui, jis skirtas techninėms detalėms.

Antrasis puslapis – visiška pirmosios „ekspertizės“ teksto kopija, išskyrus 3-jų eilučių pastraipą.

Trečiasis puslapis – irgi visiška kopija, jei neskaitysime kelių iš straipsnio iškirptų citatų.

Ketvirtasis puslapis – iš straipsnio iškirptos ir įklijuotos citatos, dvi pastraipos iš pirmosios „ekspertizės“ teksto ir pusantros naujai įrašytos pono Laužiko minčių eilutės.

Penktasis puslapis – iš straipsnio iškirptos citatos ir penkios pono Laužiko komentarų eilutės.

Šeštasis puslapis – citatos ir 14 eilučių pono Laužiko komentarų.

Septintasis puslapis – citatos, nukopijuota pastraipa iš pirmosios „ekspertizės“ – 3.1-as punktas – ir beveik 20 naujų pono Laužiko eilučių.

Aštuntasis puslapis – citatos, kopijos ir viena nauja „eksperto“ eilutė.

Devintasis puslapis – citatos, kopijos ir keturios naujos pono Laužiko eilutės.

Dešimtasis puslapis – citatos ir kopijos.

Vienuoliktasis puslapis – 35-ios eilutės naujo Laužiko teksto ir kopijos.

Dvyliktasis puslapis – kopijos ir 4-ios naujos eilutės.

Taigi 11-oje puslapių „ekspertizės“ teksto tebuvo viso labo 88-ios naujų pono Laužiko minčių eilutės, taigi – nė dviejų puslapių originalių minčių. Netgi didžioji dalis išvadų buvo nukopijuota iš pirmosios „ekspertizės“ ir straipsnių tekstų.

Visiškai akivaizdu, kad vadinamoji „ekspertizė“ buvo sudaryta taip, kaip akivaizdžiai norėjosi jos užsakovui Velkui, ir kuo mažiau darbo sąnaudų reikalaujančiu būdu, t.y. suklijuojant standartinius tekstus bei išvadas, prikopijuojant kiek galima daugiau bele kokių citatų ir jas trumpai pakomentuojant.

Įgudusiam kurpti panašius užsakymus žmogui tokiai „ekspertizei“ parašyti turėtų užtekti kokių trijų valandų.

2. „Ekspertizių“ apimtis dirbtinai išpūsta

Iš kitos pusės, akivaizdu, kad maždaug 99 procentai iš „ekspertizės“ (kabutėse) teksto neturi nieko bendro su Laužikui pateikta užduotimi. Matosi, kad ši rašliava skirta teksto apimčiai išpūsti, greičiausia siekiant: 1) padidinti pono Laužiko atlygį; 2) sudaryti „ekspertizės“ „moksliškumo“ (kabutėse) įspūdį; ir 3) pademonstruoti ponui Velkui pono Laužiko ryžtą už atitinkamą atlygį užsiiminėti politine prostitucija.

Kaip jau ką tik minėjau, didžiąją Laužiko „ekspertizių“ tekstų dalį sudaro suklijuotos beprasmiškai besikartojančios pastraipos ir straipsnių citatos. Tai labai palengvina „ekspertizių“ analizę, nes kiekvieno straipsnio tariamai „analizei“ (kabutėse) skirtas beveik struktūriškai identiškas kopijuoto teksto gabalas su keliomis eilutėmis specifinių pono Laužiko komentarų. Todėl išanalizuojant vienos straipsnio „analizę“ (kabutėse), praktiškai bus išanalizuotos ir visiems kitiems straipsniams skirtos struktūrinės dalys.

Priminsiu, kad abiejų pono Laužiko „ekspertizių“ užduotys buvo identiškos ir skambėjo taip (cituoju):

„[...] atlikti pateiktų straipsnių turinio tyrimą ir pateikti motyvuotą specialisto išvadą argumentuotai atsakant į klausimą:

1. Ar tyrimui pateiktuose straipsniuose tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta ar kurstoma diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, socialinės orientacijos, rasės tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, įsitikinimų ar pažiūrų? Jeigu taip, būtent kokiais konkrečiais straipsnių teiginiais, jų dalimis, žodžiais ar straipsnio teksto atkarpa tai reiškiama?

1. Ar tyrimui pateiktuose straipsniuose kurstoma smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, socialinės orientacijos, rasės tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, įsitikinimų ar pažiūrų? Jeigu taip, būtent kokiais konkrečiais straipsnių teiginiais, jų dalimis, žodžiais ar straipsnio teksto atkarpa tai reiškiama?“ (citatos pabaiga)

Toliau analizuoju antrąją pono Laužiko „ekspertizę“. Iš pradžių – nukopijuotos abejiems straipsniams bendros dalys.

„Ekspertizės“ pradžioje iš karto po užduoties – paraidžiui nukopijuotas ir įklijuotas tekstelis, pavadintas „teorinėmis prielaidomis“. Visiškai akivaizdu, kad jame pateikta „skatinamųjų komunikacijos aktų“ samprata toliau VISIŠKAI nevartojama, ir praktiškai „teorinės prielaidos“ tėra visiškai beprasmis spaudos ženklų rinkinys, atliekantis tokias funkcijas, kaip atlygio ponui Laužikui padidinimas ir apgaulingo „ekspertizės“ „metodiškumo“ ar „moksliškumo“ (kabutėse) įspūdžio sukūrimas patiems durniausiems jos skaitytojams.

1-a dalis – ištisai iš pirmosios ekspertizės nukopijuotas tekstelis, pavadintas (cituoju) „DĖL BENDRŲJŲ TEKSTŲ STRUKTŪRINIŲ BEI SEMANTINIŲ YPATYBIŲ.“ (citatos pabaiga) Akivaizdu, kad ši dalis neturi nieko bendro su policijos užduotimi, nes skirta analizuojamų straipsnių autorystės aptarimui.

1-asis 1-os dalies punktas – juoką keliantys pono Laužiko paistalai apie straipsnių struktūras. Matosi, kad Laužikas – visiškas beraštis šioje srityje ir visiškai nesusipažinęs su interneto žurnalistika, nors kaip tik šiuo metu begėdis „ekspertas“ skaito kursą universitete tema „Žiniasklaidos kalba ir stilius“.

3-asis punktas skelbia tekstų autoriumi mane, nors Laužikas netgi apklausiamas nenurodė jokių konkrečių to argumentų.

2-asis ir 4-asis 1-os dalies punktai – vėlgi su policijos užduotimi nieko bendro neturintys iš kažkur iškirpti paistalai apie nuomonės raišką ir politinę komunikacijos svarbą.

Susidaro pagrįstas įspūdis, kad 1-oji „ekspertizės“ dalis parašyta pono Velko arba „įrodymų“ (kabutėse) prieš mane ištroškusio pono Leišio užsakymu grynai politinės prostitucijos pagrindais. Susidarė daugiau teksto, ir ponas Prokuroras galėjo išsikirpti vieną kitą sakinį savo „Kaltinamajam aktui“.

2-a ir 3-a dalys – atskirų straipsnių „analizės“ (kabutėse).

2(3).1-ieji punktai – tai nukopijuotas visiems 9-iems straipsniams praktiškai identiškas tekstelis, kuriuo praktiškai tėra konstatuojama, kad straipsniais nėra skatinama kažką daryti.

2(3).2-ieji abiejų dalių punktai – tai visiems devyniems Laužiko analizuotiems straipsniams identiškas, t.y. tiesiog nukopijuotas tekstelis, su kuriuo galima sutikti ir kuris vis dėlto neturi nieko bendro su Laužikui duota užduotimi ir praktiškai nieko nepasako. Iš kitos pusės, ponas Laužikas, kaip filologas, neturi nei kvalifikacijos, nei moralinės ar kitokios teisės straipsniais skleidžiamoms pažiūroms vertinti.

2-ieji punktai – akivaizdžiai visiškai nieko bendro su Laužiko užduotimi neturintys beveik identiški, t.y. didžiąja dalimi nukopijuoti, samprotavimai. Gausiai suklijuotomis citatomis iliustruojamas teiginys (cituoju):

„2.2 . (3.2.) Analizuojamu straipsniu pirmiausia siekiama išryškinti, pagrįsti ir pabrėžti itin neigiamą požiūrį į...“ (citatos pabaiga) [Antrajam straipsniui – į vadinamąsias „laisvės kovas“, trečiajam – į Sausio 13-osios įvykius.] (toliau cituoju): „iš esmės rašoma bet kas, kas gali suformuoti neigiamą požiūrį į dabartinę Lietuvos valstybę. Yra pagrindo teigti, jog straipsnio autorius nuosekliai dėsto negatyvias mintis ir yra linkęs savo nuostatas įteigti kitiems – tai pirmiausia rodo paties straipsnio pavadinimas [ir t.t.]“ (citatos pabaiga)

Toliau – keletas nukopijuotų keistų Laužiko pasamprotavimų apie straipsnių autorystę ir krūvos citatų.

Visiškai akivaizdu, kad ir šis punktas visiškai beprasmiškas, nes Laužiko niekas neklausė, koks straipsnių autoriaus požiūris į Lietuvos valstybę ar šiaip įvykius, o tai, kad autoriaus požiūris neigiamas, akivaizdu iš pirmųjų straipsnių pastraipų ir be jokių „ekspertizių“. Beje, teisė turėti savo nuomonę, taip pat ir negatyvią, apie valstybę ir istoriją įtvirtina ne tik Konstitucija, bet ir visa eilė kitų tarptautinių bei Elero teisės aktų. Todėl akivaizdu, kad ši struktūrinė dalis – tiksliau, antrieji antrosios bei trečiosios dalių punktai – vaidina tiktai vieną nesimbolinį vaidmenį – jie išplečia bendrą teksto apimtį ir padidina pono Laužiko honorarą.

2(3).3-jų punktų pradžia – eiliniai beveik ištisai nukopijuoti iš kitų vietų pono Laužiko paistalai apie nemažus teksto gabalus (mano paskaičiavimais per abi „ekspertizes“ – daugiau, nei 5-is puslapius) sudarančių straipsnių teiginių verifikuojamumą. Vėlgi, akivaizdu, kad šie nemaži akivaizdžiai per kokias tris minutes suklijuoti teksteliai neturi nieko bendro su „ekspertizės“ užduotimi. (Cituoju Laužiko paaiškinimą): „Straipsnyje išsakoma daugybė teiginių, kuriuos galima vertinti tradicinės logikos kriterijais tiesa-netiesa.“ (citatos pabaiga)

Po ilgų citatų seka vėlgi visų devynių straipsnių analizėms bendras (t.y. nukopijuotas) Laužiko komentaras (cituoju vėlgi eilinę nukopijuotą absurdišką pono Laužiko „išvadą“ (kabutėse)):

„Toks tekstas nereikalingas papildomos lingvistinės ekspertizės, nes suvokiamas vienareikšmiškai, ir galimas tiesiogiai vertinti bendra teisine tvarka, o konkretūs grasinimai ar konkretaus šmeižto sklaida nėra šios ekspertizės dalykas.“ (citatos pabaiga)

Vėlgi akivaizdu, kad prikopijuoti puslapį teksto padarant išvadą, kad tai (cituoju): „nėra šios ekspertizės dalykas,“ (citatos pabaiga) – gali turėti prasmę tik vieninteliu tikslu – dirbtinai padidinti „ekpertizės“ apimtį ir, jei kalbėsime apie visus 9-is straipsnius, per kokį pusvalandį padidinti „eksperto“ (kabutėse) atlygį kokiais pusantro šimto eurų.

Po to seka dar vienas abiems straipsniams bendras (t.y. nukopijuotas) komentaras (cituoju): „Kartu pabrėžtina, kad absoliuti dauguma straipsnyje skelbiamų teiginių, pvz., aukščiau išvardintieji, nėra semantiškai ir stilistiškai neutralūs ar tik atspindintys kritišką nuomonę. Jais paskleidžiamos ne tik ginčytinos bei galimai (o kartais ir neabejotinai) melagingos, bet ir aiškiai žeminamos, niekinamos žinios apie kelias pamatines vertybes, labai svarbias bet kurios valstybės, šiuo atveju būtent Lietuvos Respublikos, egzistavimui.“ (citatos pabaiga)

Vėlgi, akivaizdu, kad tai neturi nieko bendro bent jau: pirma, su Laužiko užduotimi ir antra, su jo, kaip filologo, kompetencija. Kadangi ponas Laužikas teisme neįrodė nė vieno iš jo nurodytų straipsnių teiginių klaidingumo, akivaizdu, kad tokios jo išvados tėra politinės prostitucijos aktas, įžūlaus begėdžio bandymas nebaudžiamai apipilti straipsnių autorių purvu ir pateikti iš piršto išlaužtų teiginių, kuriuos ponas Leišys po to galėtų panaudoti savo „Kaltinamajame akte“. Iš kitos pusės, tai, kuo ponas Laužikas čia kažką „kaltina“ (kabutėse), nėra nusikalstama veika. Neteko girdėti, kad Baudžiamasis kodeksas draustų skelbti žeminančias žinias apie, Laužiko žodžiais, „pamatines vertybes“.

2.3.1 papunktis – (cituoju): „Niekinamai apibrėžiama tokia pamatinė vertybė, kaip patriotiškumas, pokario metais reiškęsis kova su sovietų valdžia,“ (citatos pabaiga) ir toliau seka puslapis citatų, – taigi eilinį kartą Laužikas pripaistė ne į temą ir piktybiškai klaidino policiją, nes žodis „patriotiškumas“ jo pateiktose straipsnių citatose nėra paminėtas. Patriotiškumas gali būti suvokiamas įvairiai, ir neteko girdėti, kad tokiam neraštingam begėdžiui, kaip ponas Laužikas, būtų suteikti įgaliojimai nuspręsti, kas yra „patriotiškumas“.

Papunktis užbaigtas dar vienu begėdišku pono Laužiko melu. (cituoju): „Straipsnyje neabejotinai skatinama neapykanta pokario kovotojams su sovietų valdžia kaip žmonių grupei dėl įsitikinimų ir pažiūrų, jie niekinami.“ (citatos pabaiga) Akivaizdu, kad nei Laužiko išrinktose citatose, nei kitur straipsnio tekste šia prasme nebuvo kalbama apie pažiūras ar įsitikinimus, užtai buvo piktinamasi pokario teroristų įvykdytais nusikaltimais žmogiškumui ir karo nusikaltimais.

2.3.2 papunktis – eilinis puslapis su „ekspertizės“ užduotimi visiškai nesusijusių citatų, apibendrintų ne tik visiškai neadekvačiomis tyrimo kontekste, bet ir iš principo absurdiškomis pono Laužiko blevyzgomis. (cituoju):

„Itin negatyviai ir niekinamai apibūdinama Lietuvos energetikos politika, o jos kontekste ir Lietuvos Respublika apskritai. [...] Akivaizdu, kad per Lietuvos kaip valstybės formuojamos energetikos politikos neigimą ir ypač tendencingą apibūdinimą yra niekinama, skatinama neapykanta dabartine Lietuvos valstybei apskritai, o neapykantą jai rodo ir tai, kad Lietuvos Respublikos rašoma su kabutėmis kaip tariamas, nesantis, neteisingas ar neteisingai pavadinta dalykas.“ (citatos pabaiga)

Taigi ponas Laužikas, nors akivaizdžiai visiškai nesigaudo energetikoje ir energetikos politikoje, tačiau vis tiek papaistė bele ko ir priklijavo jam 24-is eurus atnešusių citatų.

2.3.3 papunktis – eiliniai su „ekspertizės“ užduotimi nieko bendro neturintys pono Laužiko paistalai. (cituoju):

„Kaip visada, itin niekinamai, šmeižikiškai ir su neapykanta apibūdinama Lietuvos teisinė sistema, jos valdžios atstovai, taip pat ir konkretūs asmenys – Lietuvos vadovai kaip Lietuvos atsikuriančios valstybės simboliai, kiti atsakingi Lietuvos pareigūnai, o kartu vėlgi Lietuvos Respublika apskritai:“ (citatos pabaiga) ir .t.t

2.3.4 papunktis – tai desperatiškas Laužiko bandymas pavadinti neapykantos jankiams kurstymu kelis akivaizdžiai teisingus faktinius teiginius apie Jankistaną ir jo politiką, kuriems viešai pritaria milijardai žmonių ir matomai didžioji dalis pačių jankių. JAV įvykdytiems karo ir panašiems nusikaltimams aprašyti yra išleista dešimtys tūkstančių knygų ir parašyta turbūt jau milijonai straipsnių; šimtus jų galima laisvai įsigyti ar skaityti internete lietuvių kalba.

3.3.1 papunktis – vėl nieko bendro su užduotimi neturintys pono Laužiko paistalai. (cituoju): „Niekinamai ir skleidžiant neapykantą Lietuvai kaip nepriklausomai valstybei bei jos piliečiams apibrėžiamas bei kvestionuojamas pats valstybės kūrimo procesas.“ (citatos pabaiga)

3.3.2 papunktis – 2.3.3 papunkčio kopija su pakeistų citatų rinkiniu, akivaizdžiai irgi neturinti nieko bendro su Laužiko užduotimi.

Apibendrinant, abiejų straipsnių „analizės“ (kabutėse) – tai daugiau, nei SEPTYNIS PUSLAPIUS! užėmęs citatų rinkinys bei praktiškai NIEKO BENDRO su Laužikui duota užduotimi neturintis tekstas. Vieninteliai momentai, kurie bent jau simboliškai siejasi su Laužikui iškeltais klausimais, – tai viso labo KELIOS EILUTĖS pasvarstymų apie tai, kad „kurstoma neapykanta“ pokario banditams bei jankiams.

4 dalis – (cituoju): „APIBENDRINAMOSIOS IŠVADOS.“ (citatos pabaiga)

4.1 ir 4.2 punktai – praktiškai nukopijuoti iš pirmosios pono Laužiko „ekspertizės“ ir akivaizdžiai neturintys nieko bendro su Laužikui duota užduotimi.

4.3 punktas – ponas Laužikas vėl sukčiavo, pavadindamas civilius žudžiusius pokario banditus žmonių grupe „dėl įsitikinimų ir pažiūrų.“

4.4 punktas – vėlgi absurdiški ir neturintys absoliučiai jokio ryšio su Laužiko užduotimi paistalai apie energetikos politiką.

4.5 punktas – dar vienas akivaizdus sukčiavimas akivaizdžiai nusikalstamos JAV politikos įvardinimą prilyginant neapykantos kurstymui žmonių grupei „dėl kilmės ar tautybės.“

4.6 punktas – vėlgi įžūlios pono Laužiko fantazijos (cituoju): «galima įžvelgti tarp pačių lietuvių skatinamą savinieką, bent kiek patriotiškiau vadinami „visiškais kelmais.“» (citatos pabaiga) Laužikas begėdiškai pripaistė apie dalykus, apie kuriuos straipsniuose visiškai nekalbėta, pavyzdžiui, apie (cituoju): „piliečius, besistengiančius prisidėti prie dabartinės Lietuvos kuriamojo darbo.“ (citatos pabaiga)

4.7 punktas – eilinė nukopijuota iš pirmosios „ekspertizės“ pastraipa, kuria nepasakyta visiškai nieko, kas būtų susiję su Laužikui duota užduotimi. Atkreiptinas dėmesys į akivaizdžiai MELAGINGĄ pono Laužiko teiginį: (cituoju): „niekinama, menkinama ir skleidžiama neapykanta VISKAM, kas gali būti bent kiek teigiamai susiję su Lietuvos valstybe, kas gali kelti nacionalinę savimonę, stiprinti Lietuvą kaip tokią.“ (citatos pabaiga)

4.8 punktas – vėlgi nukopijuotas iš pirmosios „ekspertizės“. Juo išsakyta eilinė absurdiška pono Laužiko mintis (cituoju): „tyčiojamasi, kurstoma nesantaika ir skatinama neapykanta tam tikras pareigas užimantiems valdžios struktūrų atstovams kaip žmonių grupėms dėl socialinės padėties, įsitikinimų bei pažiūrų.“ (citatos pabaiga) Mano nuomone, tėra du būdai kaip traktuoti šią mintį: arba tai – eilinis pono Laužiko politinės prostitucijos epizodas, arba ponas Laužikas yra visiškas beraštis ir tiesiog tauškia bele ką – kad tik daugiau sumokėtų.

4.9 punktas – iš keturių, akivaizdžiai pritemptų, juoką keliančių epizodų, kuriems buvo skirta apie 10 procentų visos vadinamosios „ekspertizės“ teksto, Laužikas daro ponams Velkui bei Leišiui matomai labai reikalingą išvadą (cituoju): „Taigi interneto tinklalapyje www.lietuviais.lt publikuotuose straipsniuose „Lietuvos laisvės kovos - dar vieno mito pabaiga“ (2013-10-31) ir „Sausio 13 mitas numirė“ (2013–10-18) daugybę kartų yra tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta ar kurstoma diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl socialinės padėties, įsitikinimų ar pažiūrų.“ (citatos pabaiga)

4.10 punktas – vėl nieko bendro su užduotimi neturinčios pono Laužiko blevyzgos ir fantazijos.

Apibendrinant visą antrąją ekspertizę, akivaizdu, kad beveik visą ją sudaro nieko bendro su Laužikui duota užduotimi neturinčios „eksperto“ blevyzgos, akivaizdžiai skirtos apgaulingam „analizės“ bei „moksliškumo“ įspūdžiui sudaryti ir teksto apimčiai išpūsti – taip dirbtinai, tačiau akivaizdžiai neteisėtai pasididinant savo užmokestį. Daugiau mažiau „į temą“ parašyta mažiau nei du puslapiai teksto.

Pirmosios „ekspertizės“ aš čia nenagrinėsiu dėl laiko stokos, tačiau to ir nereikia. Atidžiai ją perskaičius, nelieka abejonių, kad tai – lygiai toks pat Laužiko kūrinys, kaip ir antroji. Ta pati struktūra, tie patys nukopijuoti tekstai, lygiai taip pat akivaizdžiai iš anksto pasirašytos ar nukopijuotos išvados, mažai ką bendro turinčios su akivaizdžiai atlygio pasididinimo tikslu suklijuotais beprasmio teksto puslapiais.

3. Laužiko „ekspertizės“ – akivaizdus užsakomosios politinės publicistikos kūrinys

Visų pirma, akivaizdu, kad pono Laužiko „išvados“ (kabutėse) pirma, yra mažai susijusios su policijos užduotimi ir antra, mažai ką turi bendro su jo „ekspertizių“ tekstais. Visų pirma, buvo sugalvota, ką parašyti, kad būtų patenkinti „tyrimų“ užsakovai, akivaizdžiai norintys su manimi vienaip ar kitaip susidoroti, o po to buvo priklijuota tų pačių pasikartojančių pastraipų ir straipsnių citatų – taip dirbtinai išpučiant tekstą, kad susidarytų solidus honoraras.

Tiesą sakant, tokios praktikos akivaizdžiai yra įprastos tarp šiuo metu Lietuvą valdančių nusikaltėlių. Ministrai, seimūnai, prezidentai, įvairūs valdininkai ir kiti mus valdantys padugnės kasmet išvagia iš biudžeto dešimtis milijonų išmokėdami akivaizdžiai neadekvačias sumas už menkavertes įvairiausių „ekspertų“ (kabutėse) blevyzgas. Dažniausiai Lietuvoje „ekspertauja“ asmeniniai užsakovų pažįstami, kurie prikopijuoja šimtus puslapių įvairių nesąmonių, kurių dažniausiai niekas iki galo neperskaito, ir gauna didžiules pinigų sumas – arba už tai, kad pateikia užsakovų norimas išvadas, arba už tai, kad asmeniškai grąžina pastariesiems dideles savo uždarbių dalis, vadinamuosius „atkatus“.

Nors pono Laužiko honoraras nebuvo didelis palyginus su sumomis, kurios reguliariai išmokamos Elero savivaldybėse, Seime, valstybinėse įmonėse ir panašiose korupcijos kloakose, vis dėlto ponui Laužikui, kaip universiteto dėstytojui lituanistui, maždaug 800 eurų turėjo būti nemaži pinigai. Šią sumą buvo, o gal dar ir yra ruošiamasi išieškoti iš manęs, o man tai – labai dideli pinigai. Todėl dirbtinį „ekspertizių“ turinio, taigi ir honoraro išpūtimą iki tuo metu beveik trijų minimalių mėnesinių algų dydžio mano nuomone reikėtų vadinti nusikalstama veika.

Visiškai akivaizdu, kad ponas Laužikas praktiškai neatliko savo užduoties ir neišanalizavo jam duotų straipsnių. Akivaizdu, kad jis atrinko tik jam reikalingas citatas, ignoruodamas, taigi ir nuo teismo nuslėpdamas, straipsniuose buvusias visiškai paneigiančias jo išvadas mintis. Pavyzdžiui, vienintelis straipsnio „Lietuvos laisvės kovos - dar vieno mito pabaiga“ sakinys (cituoju): „Žinoma, tarp partizanų buvo ir tikrai tyrų žmonių – panašiai, kaip ir tarp esesininkų,“ (citatos pabaiga) – galutinai paneigia visus Laužiko samprotavimus apie neapykantos kurstymą pokario teroristams dėl jų pažiūrų ir įsitikinimų.

Visiškai akivaizdu, kad ponas Laužikas arba yra visiškai nekompetetingas teisinėje semantikoje, arba tikslingai suklaidino teisėdergą. Laužikas savo „ekspertizėse“ daugiausiai kalbėjo apie tai, kad jo „tirti“ straipsniai kurstė neapykantą Lietuvos valstybei, jos vertybėms ir vadovams, Sąjūdžiui, Landsbergiui, užsienio valstybėms ir panašiai. Apklausų metų jis teigė, kad neapykantos valstybei kurstymas yra kartu ir kurstymas prieš ją įkūrusius jos piliečius, ką jis kvalifikavo kaip kurstymą prieš „žmonių grupę dėl tautybės ir kilmės“, nors šiuolaikinės valstybės taip nėra suprantamos. Labai panašiai ponas Laužikas traktavo ir tyčiojimąsi iš valstybės politikų – kaip kurstymą prieš žmonių grupę dėl socialinės padėties – nors neįtikėtina, kad bent aštuonias klases baigęs žmogus nebūtų girdėjęs apie Elero pripažįstamą europinę teisinę praktiką politikų atžvilgiu.

Iš kitos pusės, daugelis Laužiko minčių – visiškos jo fantazijos, pavyzdžiui (cituoju antrosios „ekspertizės“ išvadų 8-ą punktą): „Straipsniuose justi stiprus noras kvestionuoti Lietuvos konstitucinę santvarką – demokratinę respubliką.“ (citatos pabaiga) Jau pati samprotavimo forma rodo jo beprasmiškumą (cituoju):„Straipsniuose justi stiprus noras.“ (citatos pabaiga) Be to, nė viename iš Laužiko tirtų straipsnių nekalbama apie konstitucinę santvarką; taigi tai – visiškos „eksperto“ (kabutėse) spekuliacijos, visiškai nederamos policijai skirtai ekspertizei. Nors Laužikas suteikė savo kūriniams formalią formą sunumeruodamas juos dalimis ir punktais, praktiškai tai – viso labo publicistiniai papilstymai, maždaug aštuntos mokyklos klasės lygio esė ar literatūros kūrinio analizė.

Akivaizdu, kad sąžiningas Žurnalistų etikos inspekcijos vadovas nebūtų galėjęs priimti tokių pono Laužiko paistalų ir išmokėti už juos honoraro. Tai galėjo padaryti tik mano apjuodinimu asmeniškai suinteresuotas asmuo. Todėl pono Laužiko „ekspertizių“ užsakymą, parašymą ir apmokėjimą reikėtų vadinti politinės prostitucijos arba tiesiog korupcijos aktu.

Beje, kaip ir Istorijos instituto atveju, matosi, kad policija ir Laužikui išsiuntė nepilnus straipsnių tekstus. Visa tai kartu sudėjus, akivaizdu, kad pono Laužiko „ekspertizės“ be kita ko dar yra ir neteisėtai užsakytos, neadekvačiai atliktos bei priimtos ir todėl negali tarnauti teisėtais kaltinimo įrodymais, bent jau šiame procese.

„Paskutinis žodis“: 8 dalis

VIII. DALIS. Visi pono Leišio „kaltinimai“ pritempti ir nekonkretūs

Pačiame pirmajame manęs „teisimo“ posėdyje į ponios Štuopienės klausimą „ką niekina teiginys – vyrai jau dabar teisiškai pažeminti, – vyrus ar moteris?“ – ponas Leišys atsakė, kad tai – kažkokia (cituoju) „esencija“ (citatos pabaiga), o plačiau paaiškins ponas Laužikas.

Mano nuomone, „esencija“ nėra teisinis terminas, ir tokius „kaltinimus“ (kabutėse), kokie pateikti vadinamajame „Kalitinamajame akte“, surašęs prokuroras akivaizdžiai grubiai pažeidė Prokurorų etikos kodeksą bei sulaužė savo priesaiką.

Ponas Laužikas apklausų metu nieko naujo neįrodė – taigi pono Prokuroro paistalai apie „esencijas“ taip ir liko paistalais. Akivaizdu, kad dauguma „Kaltinamajame akte“ surinktų teiginių yra tiesiog faktiniai, o teisę rinkti ir skelbti informaciją įtvirtina Konstitucija, Konvencija ir daugybė kitų tarptautinių bei Elero teisės aktų.

Tiesa, ponas Laužikas teigė apklausoje, kad neigiamos informacijos skleidimas yra neapykantos kurstymas. „Ekspertas“, beje, pripažino, kad kalbėjimas apie nacių nusikaltimus yra jiems neapykantos kurstymas, taigi, pavyzdžiui, viešas piktinimasis Aušvico dujų kamerų nežmogiškumu pagal poną Laužiką irgi yra neapykantos kurstymas naciams dėl jų įsitikinimų ir pažiūrų.

Tačiau ponas Leišys vis dėlto turi teisinio išsilavinimo diplomą ir yra davęs priesaiką; taigi jo suknelė bei raudonasis organas ant kaklo įpareigoja poną Leišį persekioti tik tokias 170-ajame Baudžiamojo Kodekso straipsnyje įvardintas veikas, kurios kelia pavojų visuomenei, ir vadovautis galiojančia Elero bei tarptautine jurisprudencija. Prokurorų etikos kodekse panaudota tokia formuluotė (cituoju): „Prokuroras, vadovaudamas nusikalstamų veikų tyrimui ar organizuodamas jų tyrimą, netoleruoja faktų, kai renkant ir pateikiant įkalčius nepaisoma etikos principų ir normų, o pranešimas apie įtarimą įteikiamas be pakankamo teisinio pagrindo.“ (citatos pabaiga)

Baudžiamasis kodeksas negali drausti turėti savo nuomonės, netgi neigiamos, ir ją reikšti, 170-asis jo straipsnis draudžia veikas, kurios gali sukelti pavojų silpniausiosioms visuomenės grupėms, tiesioginį jų niekinimą, kvietimą diskriminuoti ar susidoroti, ir, manau, ponas Leišys turėtų taip žinoti. Neteko girdėti, kad ponas Prokuroras būtų pradėjęs tyrimus dėl, pavyzdžiui, Elero žiniaspaudos gausiai publikuojamų straipsnių apie čigonų tabore pastoviai vykstančią prekybą narkotikais ar kitų panašių dalykų.

Toliau aš peržvelgsiu tai, kuo ponas Leišys mane kaltina, ir atrinksiu tas straipsnių citatas, kurios turi nors kažkokį loginį ryšį su 170-ojo Baudžiamojo kodekso straipsnio dispozicija. Vėliau palyginsiu šias citatas su gausiomis bylos medžiagoje esančiomis citatomis, dėl kurių Elero prokuratūra jau yra atsisakiusi pradėti ikiteisminius tyrimus.

1. Pirmajame straipsnyje nėra nė vieno nors kažkiek artimo 170-ojo Baudžiamojo kodekso dispozicijai teiginio

Pono Leišio teigimu, straipsnyje „Ir vėl Vilniuje triumfuoja lenkai“ yra Baudžiamojo kodekso draudžiamo tyčiojimosi, niekinimo ir skatinimo neapykantos žmonių grupei dėl lietuvių tautybės ir kilmės požymių. Akivaizdu, kad taip nėra.

Didžioji straipsnio citatų dalis – faktiniai teiginiai apie lietuvybės statusą Elere, signatarų baimę ir tai, kad straipsnyje minimus antilietuviškus sprendimus priėmė lietuviai. Kadangi neteko girdėti, kad ponas Leišys būtų pareiškęs įtarimus, pavyzdžiui, apie lietuvių nusikaltimus užsienyje rašantiems žurnalistams, akivaizdu, kad tokio „kaltinimo“ man pateikimas kvalifikuotinas kaip jo prokuroro priesaikos sulaužymas.

2. Antrajame straipsnyje tėra viena citata į 170-ojo straipsnio temą

Reikia pripažinti, kad pono Prokuroro pacituotame straipsnio „Feministės prieš Lietuvos vyrus ir moteris“ sakinyje (cituoju): „Vyrus norima paversti tokiais pat iškrypėliais, kaip švedai ar norvegai,“ – galima įžvelgti 170-ojo Baudžiamojo kodekso straipsnio dispozicijos atskambių.

Tačiau visa kita – arba akivaizdūs faktiniai teiginiai, arba begėdiškos pono Leišio klastotės, už kurias civilizuotoje Europos valstybėje iš pono Prokuroro kaip mat atimtų jo raudonąjį organą.

3. Trečiajame straipsnyje – vėlgi nė vienos vertos dėmesio citatos

Kaip jau buvo kalbėta teismo posėdžiuose, pirmoji straipsnio „Vytautas Didysis Išgama“ citata – tai visuotinai žinomus istorinius faktus konstatuojantis faktinis teiginys, primenantis istorinio išgamos įvykdytą nusikaltimą prieš lietuvių tautą.

Visos kitos pono Prokuroro parinktos citatos – akivaizdi dabar Lietuvą valdančio totalitarinio režimo kritika bei akivaizdžių faktų konstatavimas. Mūsų šalį valdantys nusikaltėliai užliejo tautą melu ir begėdiška propaganda, o Konstitucijoje, Konvencijoje ir kitur įtvirtintas lietuvių teises bei pagrindines laisves begėdiškai trypia Elero teisėderga. Beje, šis, jau daugiau kaip ketverius metus trunkantis manęs persekiojimas – geriausias ponui Prokurorui nepatikusių straipsnio teiginių faktinio teisingumo įrodymas.

4. Ketvirtojo straipsnio „kaltinimas“ (kabutėse) sveiku protu nesuvokiamas

Ponas Leišys mane kaltina, kad straipsniu „Sausio 13 mitas mirė“ (cituoju): „neigė ir šiurkščiai menkino 1991 metų sausio 11-13 dienomis Lietuvos Respublikos teritorijoje SSRS vykdytos agresijos prieš Lietuvos Respublikos gyventojus metu padarytus labai sunkius ir sunkius nusikaltimus, tyčia, užgauliai ir įžeidžiančiai viešai straipsnyje nurodytus teiginius…“ (citatos pabaiga)

Tačiau toliau nurodytose straipsnio citatose nė žodžiu neužsimenama apie jokius tarybinių kareivių veiksmus ar jų pasekmes. Straipsnyje kalbama apie Sąjūdžio gaują, jos veidmainius vadeivas ir jų melo bei akivaizdžių nusikaltimų įrodymus.

Beje, būtent dabartinis begėdiškas manęs persekiojimas dar kartą patvirtina vieną iš straipsnio idėjų – kad tikrasis baudžiamosios atsakomybės už tarybinių kariškių įvykdytų nusikaltimų neigimą įvedimo tikslas buvo dar labiau įbauginti lietuvius, taip juos prigąsdinti, kad šie bijotų kalbėti netgi apie akivaizdžius Sąjūdžio vadeivų ar vienokių ar kitokių jų pakalikų nusikaltimus. Juk esu persekiojimas už straipsnį apie Sąjūdžio padugnių nusikaltimus, o tarybinių kareivių nusikaltimai – tai tik melagio prokuroro primityviai suklastota dingstis kratai mano namuose ir kitiems nusikaltimams mano teisėms bei pagrindinėms laisvėms.

5. Penktojo straipsnio „kaltinimas“ kabutėse neturi jokio loginio ryšio

Pagaliau paskutinis pono Leišio „kaltinimas“ – kad straipsnį „Lietuvos laisvės kovos – dar vieno mito pabaiga“ parašęs asmuo, pono Prokuroro nuomone, aš (cituoju): „neigė ir šiurkščiai menkino SSRS įvykdytą agresiją prieš Lietuvos Respubliką, tyčia, užgauliai ir įžeidžiančiai viešai straipsnyje nurodydamas teiginius…“ (citatos pabaiga)

Tačiau nei prokuroro nurodytose citatose, nei visame straipsnyje praktiškai nekalbama apie tarybines ginkluotąsias pajėgas ar jų vienokius ar kitokius veiksmus, jau nekalbant apie jų vertinimą. Straipsnyje kalbama apie dabartinio totalitarinio režimo bei pokario teroristų nusikaltimus.

Net jei pripažinsime pokario banditus pilnateisiais ginkluoto konflikto dalyviais, net ir tuo atveju rašymas apie jų nusikaltimus negali būti laikomas Tarybų Sąjungos agresijos teisinimu, nors teisę ar netgi pareigą likviduoti civilius kankinusių ir žudžiusių teroristų gaujas pripažins bet kuris europinis teismas.

Neteko girdėti, kad kas nors būtų persekiojęs apie II-ojo pasaulinio karo pabaigoje rusų, jankių ar kitų pilietybių bei tautybių kareivių žagintas vokietes ar kitus to meto nusikaltimus prieš vokiečių tautybės civilius gyventojus rašiusius žurnalistus. Nors minėtieji kareiviai-nusikaltėliai kariavo prieš nacius, rašymo ir piktinimosi jų nusikaltimais niekas nelaiko nacių nusikaltimų ar agresijos neigimu.

6. „Kaltinamajame akte“ buvo vienintelis kažką bendro su baudžiamaisiais įstatymais turėjęs teiginys

Taigi visame „Kaltinamajame akte“ tebuvo vienas galbūt vertas komentarų teiginys (cituoju): „Vyrus norima paversti tokiais pat iškrypėliais. kaip švedai ar norvegai.“ (citatos pabaiga)

Jau pasibaigus liudytojų apklausai, ponas Leišys papildė savo kaltinimus, pridėdamas dar papildomų straipsnių citatų. Mano nuomone, manęs dėl jų kaltinti iš viso negalima, nes, pirma, ponas Prokuroras eilinį kartą begėdiškai pamelavo teismui aiškindamas, kad pasikeitė tik kaltinimo pobūdis pagal Aukščiausiojo teismo rekomendaciją, taip, mano nuomone, akivaizdžiai nusikalstamai bandydamas apgauti teismą, ir, antra, ponas Teisėjas, galimai suklaidintas pono Prokuroro melo, atsisakė patenkinti mano prašymą dar kartą apklausti specialistus dėl pasikeitusių kaltinimų.

Aš, beje, tada irgi tiesiog patikėjau pono Prokuroro melu ir tiktai ką tik netyčia pastebėjau, kad jis vis dėlto pakeitė kaltinimus ir pagal atskirus straipsnius. Nors neturėjau laiko ir nemačiau prasmės studijuoti pakeitimų, tolimesnis mano argumentavimas galioja visiems pono Prokuroro ir jo kolegų „kaltinimams“ (kabutėse) visose panašiose bylose.

„Paskutinysis žodis“: 9 dalis

IX. DALIS. Prokuratūra ir teismai atsisako tirti netgi visiškai akivaizdžius 170-jo Baudžiamojo kodekso straipsnio pažeidimus

Konstitucija, Konvencija ir daugelis kitų formaliai Lietuvoje galiojančių teisės aktų garantuoja man teisę nebūti diskriminuojamam dėl savo socialinės padėties, tikėjimo, religijos, kalbos, tautybės, pažiūrų ir įsitikinimų naudojantis pagrindinėmis savo teisėmis ir laisvėmis.

Noriu priminti, jog netgi Elero Konstitucinis teismas yra viešai pareiškęs, kad (cituoju): „Konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai.“ (citatos pabaiga) – Konstitucinio teismo nutarimas dėl Lietuvos Respublikos Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Tai reiškia, kad dabartinis manęs persekiojimas dėl pagrinde Elero politiką kritikuojančių straipsnių mano interneto svetainėje yra neteisėtas mano teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimas, nes Elero teisėderga atsisako netgi tirti veikas, kuriomis tiesiogiai ir begėdiškai tyčiojamasi iš pačių pažeidžiamiausių kalbinių, socialinių, tautinių, seksualinių ar kitokių mažumų, kviečiama su jomis fiziškai susidoroti ar netgi tiesiogiai nužudyti. Toliau – keli asmeniškai su manimi susiję pavyzdžiai.

1. Šiaulių prokuratūra atsisakė tirti tiesioginius išsityčiojimus iš religinių mažumų ir joms priklausančių žmonių

2012 m. kreipiausi į Generalinę Prokuratūrą, prašydamas pradėti tyrimus dėl daugelio akivaizdaus tyčiojimosi iš religinių mažumų atvejų. Šiuos mano prašymus Generalinė prokuratūra perdavė Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių miesto apylinkės prokuratūrai. Šiauliečio prokuroro Lino Vitkaus neigiamas atsakymas dėl keturių atvejų įtrauktas į bylos medžiagą, II tomas, bylos lapai – 46-as ir 47-as.

a) Žurnalisto Tautvydo.Lukaševičiaus straipsnio sakiniu (cituoju): „Pokalbininkas pasiūlė geriau pasidomėti neva tikrai „nusikaltėliškais“ judėjimais – muistais, mormonais,.“ (citatos pabaiga) – buvo akivaizdžiai pasityčiota iš religinių grupių muistų ir mormonų dėl jų tikėjimo bei religijos.

Tačiau prokuroras Vitkus teigė, kad pavartotos kabutės bei žodelis „neva“ buvo žurnalisto pavartoti „saugikliai“, kuriais jis atsiribojo nuo savo pašnekovo žodžių, ir to jo nuomone pakako atsisakymui pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau akivaizdu, kad jei ne žurnalistas, tai jo pašnekovas pavadino muistus ir mormonus „tikrai nusikaltėliškais judėjimais“, o tai yra tiesioginis ir šiurkštus žmonių grupės pažeminimas dėl jų tikėjimo bei religijos.

b) Ponas Vitkus atsisakė pradėti tyrimą dėl keturių straipsnio interneto portale delfi.lt komentarų, matomai parašytų vieno asmens, kuriais slapyvardžiu „Klausimas“ pasivadinęs anonimas viešai išsityčiojo iš mano tikėjimo ir jį išpažįstančio žmogaus.

(cituoju) pirmas komentaras

„Eik tik didingas purvinas ir tamsus kaimieti :) drasus jus tik kai bambalinio i liulia prisipilat, tuomet vienas paskui kita lakstote su kuokomis, visais kitais gyvenimo etapais esat tik pilvais sliauziojantys vergai, kurie patys sau nepriklauso. :)“

antras komentaras

:) Aha, "pagaunys" :) ką gali pagauti besmegeniai purvini kaimiečiai? Nebent rimbo kirtį, kai ponas varo dirbti ;) O ir dabar ką purvini tamsūs kaimiečiai (pagonys) sukuria? Pažiūrėkite į paminklūs kuriuos stato pagonys buvusiems Lietuvos valdovams. Vien ko vertas paminklas Vytautui neseniai atidengtas Kaune. Pagaunys :) Eikite karvių melžti ir kiaulių šerti, pagaunys …

trečias komentaras

Dar keistesnis šių žmonių pasididžiavimas "aš pagonis" :) Pagonis lotynų kalba reiškia "purvinas tamsus kaimietis". Kas kartą sakydamas "aš pagonis" žmogus rodo savo bukumą iš tiesų sakydamas - "AŠ PURVINAS TAMSUS KAIMIETIS" ;)

ir ketvirtasis komentaras

O pavadinimas baltu romuvieciai čia kas sugalvojo? Na gerai žodį baltai sugalvojo vokiečių kalbininkas prieš porą šimtų metų, t.y. šis žodis nėra prigimtinis tai naujadaras, dirbtinas apibūdinimas. O romuva čia nuo žodžio romas (čigonas)? Tai išeitų baltų romuva išvertus į normalią kalbą - dirbtiniai čigonai? Pagonyvs visada pasižymėjo gan progresuojančiu bukumu. Duoti savo religijai dirbtiną kažkokio vokiečio sukurtą pavadinimą pridėjus nuorodą, kad jie čigonai (romai) :) Idijotai

(citatvimo pabaiga)

Ponas Vitkus įžūliai gynė begėdišką Elero prokuratūros poziciją atitinkančias patyčias iš mano tikėjmo ir tokių kaip aš žmonių (cituoju): „Kaip matyti, komentarų autorius, remdamasis vertimais, nurodydamas žodžių reikšmes bei pateikdamas savo argumentus, savaip traktuoja, kas yra pagonis, baltų romuviečiai. Komentatoriui rūpi netinkamas terminų parinkimas, o ne su tikėjimu susiję dalykai. Šiame kontekste komentatorius, pasitelkdamas ironiją, kritikuoja šiuos terminus ir deklaruoja kaip netinkamus pirmykštei lietuvių religijai apibūdinti, tik per šią prizmę kritikuoja ir šių judėjimų veiksmus.“ (citatos pabaiga)

Akivaizdu, kad pirma, pono Leišio kolega ponas Vitkus irgi begėdiškai veidmainiavo bei melavo, ir antra, man dabar pateiktuose kaltinimuose nėra nė vieno teiginio, kuris galėtų netgi iš tolo lygintis su begėdiškomis patyčiomis ir cinišku niekinimu mano tikėjimo ir jį išpažįstančio mano bendraminčio, kuriuose Elero prokuratūra neįžvelgė pakankamo teisinio pagrindo netgi tyrimui pradėti. Dar kartą cituoju: „:) Aha, "pagaunys" :) ką gali pagauti besmegeniai purvini kaimiečiai? Nebent rimbo kirtį, kai ponas varo dirbti ;) [...] Eik tik didingas purvinas ir tamsus kaimieti :) drasus jus tik kai bambalinio i liulia prisipilat, tuomet vienas paskui kita lakstote su kuokomis, visais kitais gyvenimo etapais esat tik pilvais sliauziojantys vergai, kurie patys sau nepriklauso. :) [...] Pagonys visada pasižymėjo gan progresuojančiu bukumu, [...] Idijotai.“ (citatos pabaiga)

c) Straipsnio internete komentarą (cituoju): „Tai kad visas "pagonybės" judėjimas Lietuvoj yra neonacių irštva. Todėl nieko keista.“ (citatos pabaiga) – ponas Vitkus teisino kaip nesusipratimą dėl iš tikrųjų panašios „pagonybės“ (kabutėse) ir neonacių simbolikos. Tačiau neaišku, iš kur jis tai sužinojo neatlikdamas ikiteisminio tyrimo, žinoma, jei tik ne jis pats parašė pastarąjį komentarą.

d) Vėlgi interneto komentarą (cituoju): „Galetu surengi masini genocida visokios sektom ir guputiem,kol dar visiskai jaunimas nepsieke dugno,“ (citatos pabaiga) – prokuroras Vitkus komentavo taip (cituoju): „Šiuo atveju pažymėtina, kad straipsnyje „Ritualinės žmogžudystės, sektos ir judėjimai Lietuvoje“ pasakojama apie žiaurų elgesį tam tikruose sektose ir judėjimuose. Minėtasis komentaras yra natūrali reakcija į tai. Komentaru raginama užkirsti kelią tokių sektų ir judėjimų veiklai. Komentare yra išreikštas noras naikinti (t.y. pasirūpinti, kad nebebūtų) žiauriu elgesiu pasižyminčias sektas ir grupuotes kaip tam tikras struktūras, o ne siekiama pakenkti šioms grupėms priklausantiems žmonėms. Be to, komentaro autorius nenurodo konkrečių sektų ir grupuočių, o BK 170 str. 3 d. to reikalauja. Nurodyta, kad atsakomybė kyla, be kita ko, už kurstymą susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu...“ (citatos pabaiga)

Tačiau terminas „sektos“ katalikiškąja niekšybe persisunkusiame Elere vienareikšmiškai reiškia netradicinius religijas bei tikėjimus; taip aiškiai apibrėžiama žmonių grupė, su kuria raginama susidoroti būtent dėl tikėjimo bei religijos. Begėdis pono Leišio kolega įžūliai paistė, kad komentatoriaus pavartota išraiška „masinis genocidas“ – tai siūlymas uždrausti, o ne fiziškai susidoroti, tarsi nežinotų žodžio „genocidas“ reikšmės.

Apibendrinant čia cituotus pono Vitkaus paistalus, tenka konstatuoti, kad kartu sudėjus šias šiauliečio prokuroro veikas su pono Leišio „kaltinimais“ (kabutėse) man ir jau ketverius metus trunkančiu begėdišku manęs persekiojimu, gauname nenuginčijamą įrodymą, kad Elero vadinamoji „prokuratūra“ praktiškai yra politinis viešnamis, gauja teisę dergiančių nusikaltėlių su juodomis suknelėmis ir raudonais organais ant kaklų.

2. Klaipėdietė prokurorė ciniškai pateisino siūlymą fiziškai sunaikinti vyresnio amžiaus lietuvius

Prieš daugiau, kaip penkis metus kreipiausi į Generalinę prokuratūrą prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl komentaro internete (cituoju): „nuo 55 moterims nuo 60 vyrams priverstine autanazija siulau ivest ,vistiek pensijos nieks negaus ,o darbo seniams irgi nebus“ (citatos pabaiga)

Klaipėdietė prokurorė Vida Kaubrytė atmetė mano prašymą (jos sprendimą galima rasti bylos medžiagos II-ame tome 45-ame lape). Kurstymą diskriminuoti vyrus ir moteris ponia Kaubrytė aiškino taip (cituoju): „Nors komentaro autorius savo komentare suskirsto žmones į grupes pagal lytį, asmenų diferencijavimas pagal lytį negali būti vertinamas kaip diskriminavimas. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas pereinamo laikotarpio senatvės pensijos amžių ir stažą taip pat reguliavo diferencijuodamas asmenis pagal lytį (senatvės pensijos amžių iki 1995 m. sausio 1 d. nustatė moterims – 55 metai, vyrams – 60 metų). Komentatorius išskiria tokias pat asmenų grupes, kaip ir minėtame įstatyme.“ (citatos pabaiga)

Raginimą žudyti pensininkus, vieną pažeidžiamiausių socialinių grupių, Kaubrytė begėdiškai teisino lygiai tokiu pat būdu, kaip nacionalsocialistus jų advokatai Niurnbergo proceso metu (cituoju): „Kurstymas baudžiamąja prasme visada turi būti konkretus, t.y. lenkiama padaryti konkrečią nusikalstamą veiką. Šiuo atveju komentaro autorius siūlo įteisinti eutanaziją (Žmogaus eutanazija – sąmoningas žmogaus gyvybės atėmimas kiek įmanoma švelnesnėmis priemonėmis, atliekamas vien marinamojo labui. Tai – pagalba nusižudyti). Toks komentaro autoriaus pasisakymas nelaikytinas skatinimu smurtauti ar fiziškai susidoroti su žmonių grupe (lenkimas žmones mušti, kankinti, žaloti ar pan.).“ (citatos pabaiga)

Akivaizdu, kad tarp visų veikų, kuriomis ponas Leišys mane „kaltina“ (kabutėse) nėra nei raginimų tiesiogiai diskriminuoti, nei siūlymų žudyti pažeidžiamiausias grupes dėl jų socialinės padėties.

3. Prokurorai ir šio teismo teisėjai apgynė rusakalbius išniekinusį savo sėbrą

Likus lygiai dviems savaitėms iki kratos mano namuose, kreipiausi į prokuratūrą su prašymu pradėti tyrimą dėl tuo metu Elero žiniaspaudos vykdytos rusų ir rusakalbių niekinimo kampanijos. Kažkoks „daktaru“ ir „advokatu“ įvardintas Karolis Jovaišas viešai delfi.lt paskelbtame straipsnyje tiesiogiai išsityčiojo iš rusakalbių (cituoju):

„Svarbu ir kita: jeigu potencialios naudos dydis palyginti su potencialiu nuostoliu yra gana didelis, tai rusiškojo pasaulio salelės turi polinkį ir interesą šlietis prie stipresniojo. Rusakalbių nejaudina argumentai, kurių jie negali ir nenori suprasti, juos paveikia šiurkštūs ir stiprūs jausmai, tokie kaip neapykanta, fanatizmas, isterija, baimė, susižavėjimas, entuziazmas bei godumas.“ (citatos pabaiga)

Akivaizdu, kad tai – visų pirma šmeižtas, pono Jovaišo išgalvoti paistalai, kuriais jis tiesiogiai išsityčiojo iš žmonių grupės dėl jų kalbos, tiesiogiai, atvirai ir viešai skatindamas juos niekinti ir nekęsti jų. Mano nuomone, toks apibūdinimas galėtų tikti nebent pačiam Jovaišui ir jo kolegoms daktarams bei advokatams.

II-ojo bylos medžiagos tomo 60-ame lape galima rasti prokuratūros atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą. Beje, šį nutarimą aš apskundžiau šitam pačiam teismui, kuris mane dabar teisia, tačiau taip ir nesulaukiau jokio atsakymo. Kadangi po kratos mano namuose labai pašlijo mano sveikata, daugiau dėl to nieko nebedariau.

Vėlgi akivaizdu, kad nė viena iš pono Prokuroro surinktų citatų netgi nelygintina su pono Jovaišo tiesioginiu išsityčiojimu iš rusakalbių, ir vis dėlto prokuratūra atsisakė pradėti tyrimą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjai netgi nesiteikė man atsakyti į skundą, jau nekalbant apie kokią nors formalią nutartį.

Peršasi išvada, kad ponas Jovaišas gali nebijodamas tyčiotis iš ko tik nori ir laisvai vykdyti kitus nelabai sunkius nusikaltimus, nes yra advokatas. Jau seniai pastebėta, kad Elero prokurorai, teisėjai ir advokatai masiškai duoda bei ima kyšius, dalijasi jais tarpusavyje, ištisai vykdo įvairias kitas akivaizdžiai nusikalstamas veikas ir po to aršiai gina vienas kitą nuo akivaizdžiai jiems priklausančios baudžiamosios atsakomybės.

Mano tikėjimo žmonėms juodos suknelės visais laikais buvo juos nešiojančiųjų išsigimimo, dvasinės bei intelektualinės padlystės ir įžūlios niekšybės ženklai. Sprendžiant pagal daugelį pasisakymų bei komentarų internete, dabar jau ir daugelis save vadinančiųjų katalikais lietuvių suvokia juodas sukneles kaip išsigimimo, korupcijos ir jas nešiojančiųjų įžūlaus įsitikinimo visišku savo nebaudžiamumu simbolius.

4. Elero teisėderga begėdiškai gina Lietuvoje viešpataujančių nusikaltėlių bei nusikalstamų grupuočių teisę vykdyti nusikaltimus

II-ojo bylos medžiagos tomo 48-ame ir 49-ame lapuose yra Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Svajūno Kuizino nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminius tyrimus dėl dviejų absoliučiai akivaizdžių nusikaltimų – pirma, dėl tuometinio Elero fiurerio Vytauto Landsbergio nusikalstamo įgaliojimų viršijimo ir akivaizdžios valstybės išdavystės sudarant sutartį su kita valstybe, Vatikanu, kuria Lietuva buvo paaukota katalikų garbinamam demonui, ir antra, dėl akivaizdaus Šiluvos klebono melo policijai.

V-ojo tomo 40-ame lape yra begėdiškas Elero policijos raginimas diskriminuoti čigonus – akivaizdžiai kurstantis neapykantą žmonių grupei dėl rasės, tautybės ir socialinės padėties.

V-ojo bylos medžiagos tomo lapuose nuo 134-o iki 138-o yra mano prašymas pradėti tyrimą dėl seimūno Povilo Urbšio akivaizdžiai įvykdytos nusikalstamos veikos tiesiogiai, viešai ir demonstratyviai diskriminuojant Viktoriją Čmilytę Seimo komiteto posėdžio metu, o po to – praktiškai viešai ir begėdiškai kurstant diskriminuoti nėščias moteris.

Man pateiktuose „kaltinimuose“ (kabutėse) nėra nė vieno tiesioginio raginimo diskriminuoti ar kitokio tiesioginio tyčiojimosi, kaip kad policijos ar Urbšio atvejais.

Pagaliau IV-ojo bylos medžiagos tomo lapuose nuo 24-o iki 27-o yra mano prašymai Generalinei prokuratūrai pradėti tyrimus dėl platinimo Toros ir Korano, kaip akivaizdžiai nusikalstamų tekstų, skatinančių neapykantą ir raginančių susidoroti 170-ojo Baudžiamojo kodekso straipsnio draudžiamu būdu.

Kaip žinoma, judaistai ir musulmonai, skirtingai nuo krikščionių, laiko savo sakralinius raštus tiesos ir teisės šaltiniais; taigi Toros ir Korano skleidžiamos niekšybės ir dabar yra suvokiamos kaip tiesioginiai įsakymai.

Konkrečiai Tora niekina ir skatina diskriminuoti moteris bei nežydus, liepia nužudyti mano tikėjimo asmenis, tuos, kurie nesilaiko judaizmo tradicijų, ir gėjus. (cituoju):

„Jei moteris kraujuoja, ji turi būti atskirta menstruacijų laikotarpiui septynias dienas, ir kiekvienas, kuris ją palies, bus nešvarus iki vakaro.“ (Vaikra, 15/19)

„Savo vergą ar vergę gali turėti iš aplink esančių tautų, iš jų gali įsigyti vergą ar vergę“ [...] Tu gali juos [kitataučius vergus] perduoti kaip palikimą ir gali taip turėti juos savo tarnais amžinai; Bet su savo broliais, Izraelio vaikais, negalima engti savo brolių.“ (Vaikra, 25/44,46)

„Šešias dienas galima dirbti darbą, bet septintą dieną yra Šabas visiškam poilsiui, šventas Valdovui; kas dirba darbą Šabo dieną, turi būti numarintas.“ (Šemotas, 31/15)

„Vyras ar moteris, iššaukiantys dvasias ar užsiimantys kerėjimu, bus nubausti mirtimi. Jie turi būti užmušti akmenimis – jų kraujo kaltė kris ant jų pačių.“ (Vaikra 20/27)

„Ir vyras kuris guli su vyru kaip gulima su moterimi abu jie yra padarę šlykštybę; jie turi būti būtinai nubausti mirtimi; jų kraujas yra ant jų pačių." (Vaikra 20/13) (citavimo pabaiga)

Koranas niekina ir kursto neapykantą gėjams, ragina diskriminuoti moteris bei mano tikėjimo asmenis, smurtauti prieš žmonių grupes ir joms priklausančius asmenis dėl jų tikėjimo ir juos žudyti. (cituoju):

„Pakviesk du liudininkus tarp tavo vyrų, du liudininkus. Ir jei dviejų vyrų nebus šalia, tada vyrą ir dvi moteris, kurios gali liudyti, taip, kad jei viena susipainios, kita prisimins.“ (Karvė, 2:282)

„Alachas liepia jūsų vaikams: vyriškos giminės ekvivalentą dviejų moteriškos...“

„Vyrai atsakingi už moteris, kadangi Alachas sukūrė vieną iš jų pranašesnį už kitą, ir kadangi jie leidžia savo turtą. Taigi geros moterys yra paklusnios <...> Su tomis, kurių bijote maišto, įspėkite jas ir neleiskite į lovą ir jas išperkite.“ (Moteris, 4:34)

„Prieš maldą <....> jei pasinaudojote tualetu ar turėjote kontaktą su moterimi ir neturite vandens, raskite švarios žemės ir nusitrinkite su ja savo veidą bei rankas… (Staltiesė, 5:6)

„Tą dieną geras maistas taps teisėtu ir maistas tų, kuriems buvo duotas Raštas, yra teisėtas jums ir jūsų maistas teisėtas jiems. Ir [teisėtos vedybose yra] dorybingosios moterys tarp tikinčiųjų ir dorybingos moterys iš tų, kuriems buvo duotas Raštas prieš jus, kai jūs jiems už tai teisingai kompensuosite, reikalaudami dorybingumo, ne neteisėtos sueities ar meilužystės.“ (Staltiesė, 5:4)

„Ir netekinkite už pagonių, kol jie patikės ir iš tikrųjų tikintis vergas yra geriau negu stabmeldys, netgi jei jis tave džiugina. Jie kviečia tave į Ugnį, bet Alachas kviečia į Rojų ir atlaidumas...“ (Karvė, 2:221)

[Apie gėjus] „<...> kai jis sakė savo žmonėms: ar padarysi šlykštybę, kurios joks gyvūnas iki tavęs niekada nedarė?“ (Aukštumos, 7:80)

„Kovokite su netikinčiais kol jie visi pasiduos nuolankiai mokėdami apsaugos mokestį.“ (Kardas, 9:29)

„Kovokite ir žudykite netikinčius kur tik juos rasite, imkite juos į nelaisvę, persekiokite juos, laukite jų gulėdami ir pulkite iš pasalų naudodami visus kovos būdus.“ (Kardas, 9:5) (citavimo pabaiga)

Akivaizdu, kad Tora ir Koranas tiesiogiai kursto neapykantą žmonių grupėms ir joms priklausantiems asmenims dėl jų tautybės, lyties, tikėjimo, religijos, lytinės orientacijos, pažiūrų ir įsitikinimų, liepia diskriminuoti juos, smurtauti arba ir fiziškai juos sunaikinti. Tačiau ir prokuratūra, ir abi Elero teismų instancijos atsisakė pripažinti, kad dėl to būtina pradėti ikiteisminius tyrimus.

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Algimantas Valantinas, teisindamas akivaizdžiai nusikalstamas istorines religijas judaizmą ir islamą, begėdiškai primelavo savo nebeskundžiamoje nutartyje (bylos medžiagoje – IV tomas, 28-as ir 29-as lapai). (cituoju):

„Pažymėtina, kad katalikų, musulmonų bei judėjų skaičius visame pasaulyje yra labai didelis, tai yra vienos seniausių religijų, tačiau iki šiol nei vienoje valstybėje nekilo masinių konfliktų būtent dėl pareiškėjo nurodomų priežasčių, tad skundo teiginys, jog tiek katalikai, tiek musulmonai supranta Korano ir Biblijos raginimus kaip tiesioginius prisakymus, yra akivaizdžiai nepagrįstas.“ (citatos pabaiga).

Manau, kad dauguma trečios klasės moksleivių išvardins bent po kelis džihadus ar ir kitokius konfliktus, kilusius dėl mano anksčiau cituoto kruvinojo Mahometo (ar Alacho) įsakymų pavergti bei žudyti nemusulmonus. Matomai pono Valantino noras atlikti politinės prostitucijos aktą buvo toks didelis, kad jis tiesiog negalėjo susilaikyti.

5. Lietuvoje teisėjo karjerą užtikrina teisės dergimas, veidmainystė ir begėdiškas melas

Dėl minėtojo Valantino poelgio kreipiausi į Grybauskaitę, tačiau ši atsisakė kaip nors reaguoti. Ponas Algimantas Valantinas pagarsėjo kaip neeilinis politinis prostitutas dar užimdamas Generalinio prokuroro postą, tačiau neseniai sužinojau, kad Grybauskaitė jį paskyrė Apeliacinio teismo pirmininku.

Matosi, kad tokie dalykai, kaip politinė prostitucija ir begėdiškas melavimas bei nusišnekinėjimas valdžiai palankiose nutartyse, kurie padarytų teisėjo karjerą neįmanoma teisinėse Europos valstybėse, šiuo metu Lietuvą valdantiems vagims, sukčiams ir kitokiems nusikaltėliams yra geriausios rekomendacijos skiriant teisėjus į aukščiausiuosius Elero teismus.

IV-ojo bylos medžiagos tomo 30-ame lape yra tuometinio šio teismo pirmininko pavaduotojo Marijaus Kursevičiaus atsakymas į mano reikalavimą pakabinti salėje, kurioje buvau teisiamas, 15-ojo Konstitucijos straipsnio reikalavimus atitinkantį Lietuvos Valstybės Herbą.

Atsakydamas į mano reikalavimą vadovautis Konstitucija, begėdis Kursevičius man įžūliai pacitavo akivaizdžiai Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą. Žinoma, dėl tokios pribloškiančios pono Kursevičiaus nekompetencijos aš kreipiausi į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją bei Grybauskaitę.

Vėlgi, toks įžūlus teisės dergimas ir atvira panieka formaliai aukščiausiajam šalyje teisės aktui reikštų teisėjo karjeros pabaigą bet kurioje teisinėje valstybėje. Tačiau matomai Grybauskaitė padarė kitokias išvadas, ir neseniai sužinojau, kad Prezidentė skubiai paskyrė Konstituciją išniekinusį begėdį berods šio teismo – t.y. Vilniaus miesto apylinkės teismo – pirmininku.

Diskusija

2. Giedrius2018 04 25 20:07:04

Laužikas – tipiškas Lietuvą valdančių padugnių „ekspertas“. Mūsų vargšėje šalyje valdžios „ekspertai“ gauna pinigus ne už kvalifikuotas ekspertizes, o už tai, kad rašo tai, ko nori užsakovai. Šia prasme Laužikas nėra kažkoks išskirtinis, tiesiog jam nepasisekė, kad jo „ekspertizes“ paviešino:)

1. Marius2018 04 25 15:23:21

Perduodu šitam Laužikui: tamsta bukaproti, kritikuoti, net tebūnie – „niekinti“ Lietuvos Respublikos teisinę ir energetinę politiką nėra nusikaltimas. Kas per žmogus šitas Laužikas jei net šito nesupranta?

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

e-paštu

RSS RSS

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt / dienoraštis
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinis
dienoraštis
tekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2018 Giedrius Šarkanas        kontaktai

.

 x 

Ankstesnis įrašas

Sekantis įrašas

Naujausias įrašas

Daug. kom. įrašas

Atsitiktinis įrašas

  komentaras – 1000 ženklų, tik lietuviškos raidės

   Vardas




dalintis