.

tema:Lietuvybė ir Katalikų bažnyčia

Katalikų bažnyčia vėl nevaržomai viešpatauja Lietuvoje. Lietuviai ne katalikai ir toliau žeminami.

Santykis su Katalikų bažnyčia lietuvybei yra labai svarbus

Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje Romos Katalikų bažnyčia ne tik atgavo Tarpukariu turėtą įtaką, bet ir dar labiau ją sustiprino daugelyje visuomeninio gyvenimo sričių.

Katalikais save vadina absoliuti dauguma lietuvių, katalikiškumą viešai demonstruoja vos ne kiekvienas aukštesnio rango politikas. Katalikų bažnyčios vertybės dažnai atvirai deklaruojamos Lietuvos valstybės vertybėmis.

Neretai tenka išgirsti tokius viešus teiginius, kaip „Lietuva – Marijos žemė“ ar „Kiekvienas tikras lietuvis yra katalikas“, – nemažai lietuvių yra iš tikrųjų įsitikinę, kad katalikybė yra neatsiejama lietuvybės dalis.

Todėl santykis su Katalikų bažnyčia yra ir, matyt, dar ilgai išliks labai svarbus lietuvybės suvokimui visuomenėje.

Istorinė Katalikų bažnyčios įtaka lietuvybei nebuvo vienareikšmiška

Tiek Lietuvos žiniasklaidoje, tiek oficialioje aplinkoje (pavyzdžiui, vadovėliuose) Katalikų bažnyčia paprastai vaizduojama lietuvybės globėja ir gelbėtoja. Ypač pabrėžiami jos nuopelnai priešinantis Rusijos bei tarybinei okupacijai.

Tačiau tai yra tik viena medalio pusė. Katalikų bažnyčia ilgus šimtmečius atvirai persekiojo lietuvybę. Nuo tada, kai į Lietuvą atvyko jėzuitai, didžiojoje daugumoje vyskupijų bei parapijų buvo vykdomas lietuvių tautos genocidas.

Pietų ir Rytų Lietuvoje genocidas tęsėsi iki pat 20 amžiaus, ir lietuvybė ten buvo faktiškai visiškai sunaikinta.

Lietuvos katalikų bažnyčia neegzistuoja

Iš tikrųjų Lietuvos Katalikų bažnyčios nėra ir niekada nebuvo – tėra tik Romos katalikų bažnyčios geografinė provincija, tiesiogiai pavaldi italų dominuojamam miestui-valstybei Vatikanui.

Lietuvos katalikų vadovas Audrys Juozas Bačkis
Audrys Juozas Bačkis
Kardinolas Bačkis naudojasi diplomatine neliečiamybe kaip Vatikano atstovas, taigi faktiškai jis yra užsienietis, Lietuvoje reziduojantis užsienio valstybės emisaras.
Lietuvos katalikų galva yra ne demokratiškai išrinktas Lietuvos katalikų lyderis, kuris galėtų atstovauti lietuvių interesus, o popiežiaus paskirtas gubernatorius, kurio pagrindinė fukcija – pajungti lietuvius Vatikanui.

Lietuvos katalikų vadovas naudojasi diplomatiniu imunitetu, didelė dalis Katalikų bažnyčios veiklos Lietuvoje yra reguliuojama ne įstatymais, o tarpvalstybine sutartimi su Vatikanu – taigi lietuviškoji Katalikų bažnyčios hierarchija ir jos valdos netgi nėra Lietuvos dalis.

Palyginimui, Lietuvos komunistų partija tarybiniais laikais irgi buvo sąjunginės organizacijos padalinys. Tačiau, bent jau formaliai, Lietuvos komunistų vadovas buvo daugiau ar mažiau demokratiškai renkamas iš Lietuvos komunistų.
O Lietuvos katalikų vadovus skiria Vatikanas – vadinasi, Lietuvos komunistų partija buvo savarankiškesnė, taigi ir lietuviškesnė už dabartinę Katalikų bažnyčią.

Kitaip sakant, tai, kas dažniausiai įsivaizduojama ir suvokiama kaip Lietuvos katalikų bažnyčia, tėra čia įsikūręs kitos valstybės struktūrinis padalinys, kurio pagrindinis tikslas – ne rūpintis Lietuvos ar lietuvių katalikų gerove, o priversti juos paklusti bei tarnauti Vatikanui. (Anksčiau jau minėti jėzuitai manė tai geriausiai pasieksią sunaikindami lietuvybę.)

Todėl visai natūralu, kad Katalikų bažnyčiai lietuvybė yra reikalinga tik tiek, kiek tarnauja Vatikano interesams.

Katalikų bažnyčia dominuoja valstybėje ir žiniasklaidoje

Dabar Lietuvos Vyriausybė, akivaizdžiai pamindama Konstituciją, iškelia Katalikų bažnyčią virš kitų Lietuvos religinių bendruomenių, daro viską, kad katalikai galėtų nevaržomai dominuoti Lietuvoje.

Katalikų bažnyčiai tenka aiškiai neteisėta valstybės parama, katalikiškos šventės yra paskelbtos valstybinėmis šventėmis, katalikiški simboliai neretai tampa oficialiais, mokyklose tikybą pasirinkusiems vaikams tenka mokytis būtent katalikybės, ir t.t.

Žiniasklaidoje katalikybė dažniausiai vaizduojama vienintele tikra lietuviška religija. Tai niekad nedeklaruojama oficialiai, tačiau kai sakoma „bažnyčia“ ar „tikintieji“, paprastai omeny turima Katalikų bažnyčia ir katalikai, tarsi Lietuvoje nebūtų kitų tikėjimų ir bažnyčių.

Kitų krikščioniškų denominacijų ignoravimas, jų nedviprasmiškas žeminimas Lietuvoje atitinka popiežiaus Jozefo Racingerio suformuluotą Vatikano poziciją, kad tik Katalikų bažnyčia yra vienintelė „tikra bažnyčia“.

Žurnalistai ir redaktoriai, paskelbę Katalikų bažnyčiai nenaudingą informaciją, rizikuoja patirti psichologinį smurtą. Netgi kai katalikų dvasininkai tampa nusikaltėliais, apie tai paprastai parašoma vos ne vos kelios eilutės – susidaro įspūdis, kad visa Lietuvos žiniasklaida yra pajungta katalikams.

Ne katalikai Lietuvoje yra pastoviai diskriminuojami ir žeminami

Katalikybės išaukštinimas Lietuvos valstybėje ir žiniasklaidoje žeidžia lietuvius ne katalikus. Kiekviename žingsnyje diskriminuojami Katalikų bažnyčios atžvilgiu, kitus tikėjimus išpažįstantys lietuviai yra paversti antraeiliais piliečiais.

Šį pažeminimą dar labiau sustiprina nuo seno tarp daugelio Lietuvos katalikų paplitusi netolerancija, kartais perauganti į panieką kitų tikėjimų žmonėms.

Tiek Lietuvos politikai, tiek žurnalistai nesivaržydami žemina ne katalikus, vadindami juos pagonimis, „stabmeldžiais“, „sektantais“ ir pan.

Pastoviai pasirodo straipsniai ir televizijos laidos, kuriuose tvirtinama, kad vieno ar kito ne katalikiško tikėjimo atstovai „veda iš kelio jaunimą“, „tvirkina vaikus“, „griauna visuomenę“, nors dažniausiai vieninteliu autorių argumentu būna nekatalikiškos „sektantų“ vertybės ar netgi tik tai, kad jie nepriklauso Katalikų bažnyčiai.

Katalikų bažnyčios viešpatavimas yra veiksnys, skaldantis ir griaunantis lietuvių tautą

Pastoviai jausdamiesi diskriminuojami, ne katalikai lietuviai įsižeidžia, susvetimėja, nebesieja savęs su Lietuvos valstybe. Panašiai gali atsitikti netgi deklaruojantiems save katalikais.

Tik nedidelė dalis Lietuvos katalikų reguliariai atlieka religinius ritualus, daugelis iš viso nevaikšto į bažnyčias. Nemažai lietuvių nepritaria katalikybės doktrinai ir vadina save katalikais tik todėl, kad juos vaikystėje apkrikštijo katalikų žynys ar tiesiog tam, kad galėtų ramiau gyventi katalikiškose bendruomenėse, jų vaikai nebūtų persekiojami mokykloje ir pan.

Tokie žmonės dažnai taip pat piktinasi Katalikų bažnyčios dominavimu, jos šventikų nebaudžiamumu ir kitomis neteisybėmis. Tam tikromis aplinkybėmis jie gali patirti netgi didesnį psichologinį smurtą nei ne katalikai.

Kaimo vietovėse, o kartais ir miestuose, neretai susiklosto katalikiško fanatizmo atmosfera. Klebonas tampa aukščiausiu ir neginčijamu autoritetu, o aršiausi jo pagalbininkai (žmonių paprastai vadinami „davatkomis“) verčia visus reguliariai lankyti bažnyčią, aukoti jai kuo daugiau pinigų bei atlikinėti įvairius katalikiškus ritualus.

Jei kas nors nepaklūsta, fanatikai dažnai griebiasi tiek tiesioginės, tiek netiesioginės psichologinės prievartos – begėdiškai įtikinėdami, neleisdami praeiti gatvėje, gėdindami mokykloje, bandydami paveikti giminaičius, kad šie savo ruožtu vienaip ar kitaip priverstų užsispyrėlį vaikščioti į mišias, eiti išpažinties ir kitaip demonstruoti savo lojalumą katalikybei.

Tokioje atmosferoje netgi save vadinančių katalikais savarankiškų pažiūrų žmonių gyvenimas gali tapti nepakeliamu, – ir tai taip pat veda prie susvetimėjimo, pasišlykštėjimo ne tik Katalikų bažnyčia, bet ir Lietuvos valstybe ar net pačia lietuvybe.

Lietuvių tautos kiršinimas ir griovimas nėra nauja Katalikų bažnyčios veiklos sritis. Ilgais istorijos šimtmečiais, negailestingai persekiodami ne katalikus, klerikalai priversdavo šviesiausius, labiausiai išsilavinusius lietuvius palikti Lietuvą, tuo būdu griaudami tautos intelektualinį bei kultūrinį potencialą, stumdami ją į stagnaciją ir provincializmą.

Diskusijos apie lietuvybės ir Katalikų bažnyčios santykį yra reikalingos Lietuvai

Pažeminimas, nusivylimas ir susvetimėjimas pastaruoju metu Lietuvoje baigiasi emigracija, todėl Katalikų bažnyčios dominavimas tampa dar pavojingesnis lietuvybei ir pačiam lietuvių tautos egzistavimui.

Tuo tarpu katalikai (dauguma jų) netgi viešai nesutinka su tuo, kad kitų tikėjimų žmonės Lietuvoje yra diskriminuojami. Ko gero tai jiems atrodo natūralu todėl, kad per šimtmečius dominavimo Katalikų bažnyčia galutinai įprato save aukštinti ir visaip žeminti ne katalikus.

Begėdiško katalikybės aukštinimo ir kitų tikėjimų žeminimo pavyzdys yra dabartinis žodžio „kunigas“ vartojimas. Nuo amžių tai reiškė lyderį, kilmingąjį, valdovą – dabar panašią prasmę išreiškiame sakydami „kunigaikštis“, tačiau Katalikų bažnyčia privertė taip vadinti būtent katalikų šventikus, ir tiktai juos. Dėl šios priežasties Lietuviais.lt svetainės tekstuose žodis „kunigas“ iš viso nevartojamas katalikų žyniui (dvasininkui, šventikui) įvardinti.

Galbūt Viduramžiais tai, kad ne katalikai nėra žudomi, kankinami, mušami ar pan. būtų aiškinama kaip neabejotinas Katalikų bažnyčios tolerantiškumo įrodymas, tačiau pagal 21 amžiaus standartus to neužtenka, ir čia anksčiau išvardinti diskriminacijos atvejai dabar yra suvokiami kaip rimti žmogaus teisių pažeidimai.

Dabar Katalikų bažnyčios įtaka Lietuvos valstybėje, visuomenėje ir ypač žiniasklaidoje yra tokia didelė, kad kartu su jos išskirtiniu teisiniu statusu užtikrina visišką katalikų šventikų nebaudžiamumą bei galimybę nevaržomai žeminti kitų tikėjimų lietuvius.

Tačiau ar Katalikų bažnyčia yra aukštinama užtarnautai? Buvo Katalikų bažnyčia daugiau istorinis lietuvybės sąjungininkas ar priešininkas? Ar tikrai lietuviai yra katalikiška tauta? Kodėl ne katalikai jaučiasi diskriminuojami? Ką daryti, kad ne katalikai nebebūtų žeminami? – galbūt diskusijos šiomis ir kitomis panašiomis temomis padėtų suprasti, ką daryti, kad nė vienas lietuvis nesijaustų antraeiliu žmogumi Lietuvoje, kokio tikėjimo jis bebūtų.

2007-ųjų gruodis, Vilnius

Užsisakykite

Lietuviais.lt

naujienas

e-paštu

RSS RSS

Kai uždarys, lietuviais.lt,
bus lietuviais.com
www.lietuviais.lt
Vilties medis Rytinėje žvaigždėje
LIETUVIAIS
norime
ir būt?
pagrindinisdienoraštistekstai
apie Lietuviais.ltparodytikontaktai
© 2004 – 2017 Giedrius Šarkanas        kontaktai